Kur paršai ežerus kniso, o milžinai kelius per pelkes tiesė

Už ežeringą savo kraštą turime būti dėkingi ledynams arba kiaulėms. Jei tikėti mokslininkais, dauguma mūsų krašte telkšančių ežerų yra ištirpusių ledynų palikimas, tačiau tautosaka teigia kitaip. Sklando daugybė legendų apie ežerus, kuriuos iškniso kiaulės. Varnių regioniniame parke tokių kiaulių išknistų ežerų yra ne vienas, tačiau kaulės garbei pavadintas turbūt vienintelis toks Lietuvoje. Legenda sako, jog ten, kur dabar telkšo Paršežeris, buvo plačios pievos. Kartą žmonės, važiuodami į jomarką, pamatė pievas knisantį paršą. Nusistebėjo, iš kur jis galėjo čia atsirasti. Tris dienas be sustojimo paršas kniso, o po jų ryte žmonės pastebėjo toje vietoje ežerą telkšant. Tą ežerą paršas iškniso, todėl jis Paršežeriu pavadintas.

Aplink šį ežerą dabar gali apeiti kiekvienas, nes ratu eina Paršežerio pažintinis takas. Įrengtas jis, toli gražu, ne dėl legendomis aiškinamos kilmės, o dėl autentiško lietuviško kraštovaizdžio ir turtingos gamtos. 13 kilometrų ilgio maršrutas pareikalaus šiek tiek ištvermės, o jei visa vaikystė prabėgo ant asfalto ir neteko vasaromis pas senelius svečiuotis, gali tekti susidurti su iššūkiais. Teks atrasti drąsos ir neišsigąsti besiganančių galvijų, išmokti tarsi pro vartelius praeiti pro elektrinį piemenį, o norintys pakelti adrenalino lygį kraujyje iki maksimumo gali kūlgrinda perbristi per pelkę. Visas Paršežerio pažintinio tako įdomybes sunku ir išvardinti, tačiau žygiui juo reikia tinkamai nusiteikti.

Pažintinis takas prasideda didelėje ir gražioje Paršežerio poilsiavietėje, nuo kurios žiedinės formos maršrutas pasuka laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi. Pietryčių ir šiaurės rytų pakrantės pelkėtos ir per jas veda 4 kilometrų ilgio medinių lentelių takai. Jei tako pradžioje pasivaikščiojus ežero pakrante vėliau maršrutas atranda žemapelkę, tai šiauriniame krante bus proga pasivaikščioti po aukštapelkę. Tarp jos ir tako pabaigos laukia egzotiška atkarpa, vedanti per vandenyje augantį juodalksnyną, todėl įspūdžiai laukia tiek tako pradžioje, tiek pabaigoje.

Įspūdžių netrūksta ir kiek nutolus nuo ežero kranto, kur atsivėrusios kalvotos Žemaitijos lygumos tarsi perkelia į lietuvių rašytojų aprašytus mūsų krašto vaizdus. Kalvotu reljefu bėgantis kelias, ištiestos rankos atstumu žolę rupšnojančios karvės, tarp nupjautų javų laukų ir dangumi plaukiančių debesų pranykstanti horizonto linija ir tarsi iš niekur atsiradęs katinas, kuris lyg savanoriškas pažintinio tako gidas lydi maršrutu gerus du kilometrus. Vieniems tai gali sukelti nostalgiją, kitiems – netikėta galimybė pajausti dvasią tos Lietuvos, kurioje gyveno mūsų tėvai ir seneliai. Pakeliui laukia Sukilėlių kapukai, Burbiškių senkapiai, Paršpilio piliakalnis ir Parškalnis – įdomesni objektai, dokumentuojantys šių vietovių istoriją.

Mitologija žemaičiams patinka, todėl padavimuose minimos ne tik ežerus knisusios kiaulės, tačiau ir čia gyvenę milžinai. Paršežerio pažintiniame take yra vieta, kur medinių lentelių takas veda per pelkėtą vietą, „Milžinų maudykla” vadinama. Ši vandens akis yra kelių metrų gylio ir ji visa ąžuoliniais rąstais grįsta. Vanduo neskaidrus, todėl tiesa tai ar melas įsitikinti nepavyks, tačiau seni žmonės kalba, kad čia milžinai maudyklą buvo įsirengę. Visai netoli nuo šios vietos yra Sietuvos kūlgrinda – po vandeniu per pelkę einantis grįstas kelias. Tai taip pat milžinų darbas, nes pasak senolių, negi paprasti žmonės kelius per pelkynus būtų galėję nutiesti? Žmonės tai būtų įrengę ar milžinai, bet tiek „Milžinų maudykla”, tiek Sietuvos kūlgrinda iš tiesų egzistuoja. Jei tako atkarpą pro „Milžinų maudyklą” galima praeiti be nuotykių, tai Sietuvos kūlgrindoje teks pasinerti į vandenį iki pusės. Vietiniai sako, jog dumblėtoje pelkėje daug šaltinių ir vanduo ten visada šaltas, todėl nuotykiui geriausia pasirinkti karštą vasaros dieną.