Netoli Viduklės auga Jūkainių miškas, kuris dabar saugomas Jūkainių geomorfologinio draustinio. Šioje vietoje senovėje ošė ąžuolynas – šventoji giria, o viena aukščiausių kalvų Raseinių apylinkėse vadinta Gojumi. Tai sakralinę reikšmę turintis pavadinimas, reiškiantis, jog šioje vietoje ruseno amžinoji ugnis, buvo atliekamos religinės apeigos. Privažiavus mišką į jo glūdumą veda vingiuotas miško kelias, kuriuo leidžiantis žemyn prie įrengtos automobilių stovėjimo vietos galima pamatyti stovinčius informacinius stendus. Čia prasideda Jūkainių pažintinis takas, į kurį nuorodos veda jau nuo senojo Žemaičių plento.
Pirmoji pažintinio tako dalis pritaikyta neįgaliesiems ir prasidėjusi kairėje kelio pusėje driekiasi medinių lentelių taku. Jei ne mitologines dievybes vaizduojančios skulptūros ir pastatytas informacinis stendas, net nepagalvočiau, jog čia ir yra tas minėtasis Gojelis. Viena iš skulptūrų vaizduoja galingiausiąjį dievą Perkūną, kuriam, kaip spėjama, ir buvo meldžiamasi po šventaisiais Jūkainių ąžuolais.
Lydimas skulptūrų medinių lentelių takas priveda prie įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurios pro medžius atsiveria saulėto slėnio vaizdai. Jei iki tol ši vietovė neatrodė kalvota, tai dabar akivaizdžiai galima įsitikinti Jūkainių miško reljefo išraiškingumu. Kalvos papėdėje telkšo tvenkinys, o prie jo įrengta jauki poilsiavietė, į kurią ir atveda nuo kalvos nusileidęs pažintinio tako maršrutas. Seniau šios vietos priklausė Jūkainių dvarui, tačiau einant taku apie jo egzistavimą galima sužinoti tik iš informacinio stendo. Vienintelis tvenkinys, kuris atiduotas poilsiautojams, dar pamena buvusio dvaro laikus, nes prie jo veikė vandens malūnas. Dvaro pašonėje buvęs Jūkainių kaimas yra viena seniausių šių apylinkių gyvenviečių tačiau link jo pažintinis takas neveda. Papasakojęs trumpą Viduklės krašto istoriją jis kerta kelią ir pasuka į pelkę. Toliau Jūkainių pažintinis takas vėl veda medinių lentelių taku, kuris kelis šimtus metrų vingiuoja per aukštapelkę. Jei pirma tako dalis paskirta mitologinei temai ir istorijai, tai čia pagrindinė tema yra gamta. Smagiausias tako akcentas – pelkėje įrengtas apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria vaizdas į medžiais apsuptą aukštapelkę, kurioje galima pamatyti braidantį medinį briedį. Tai ne paskutinis medžio drožinys, kuriais tautodailininkai gausiai išpuošė pažintinį taką. Apsukęs ratą per pelkę maršrutas miško keliuku grįžta į pradžią, pabaigdamas kiek ilgesnį nei 1,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutą.
Jei keliauti vadovaujantis įdomiosios geografijos nuorodomis, tai Žuvintą reikėtų aplankyti kaip patį sekliausią ežerą Lietuvoje. Giliausia jo vieta yra 3 metrų gylio, o vidutinis gylis siekia vos 0,6 metro. Net išsimaudyti sunkiai pavyktų, tačiau to ir negalima daryti, kadangi šis vandens telkinys įtrauktas į griežtai saugomų teritorijų sąrašą. Dėl savo seklumo ir aplink telkšančių pelkių […]
Prieš kelis dešimtmečius basų kojų takų nebuvo. Kam jie tada galėjo būti įdomūs kai dalis gyvenimo buvo basa? Atsikeli ryte ir basas leki į kiemą, per pievą ar paupiais. Šiek tiek duria, gelia ir kartais skauda, tačiau tokie nepatogumai vaikams nė motais. Kiek kartų kraujas bėgo įsipjovus į stiklą, kiek kartų nuo sumušimo kojos buvo […]
Artėjant vaiko gimtadieniui galvos daug nesukau. Jau anksčiau buvau sugalvojęs ką padovanosiu, todėl pučiant žvakutes ant torto pasakiau, kad dovana bus ne daiktas, o daug emocijų ir įspūdžių. Pasiūlymas keliauti į pramogų parkus buvo priimtas ir teliko sulaukti atostogų. Kodėl ne į vieną parką, o į kelis? Gal todėl, kad buvau įsitikinęs, jog geriausi atrakcionai […]
Lietuvos regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose gausu pažintinių takų, parodančių gražiausias šalies vietas ir su jomis supažindinančių. Pajūryje esančiam Pajūrio regioniniam parkui gražių kraštovaizdžių tikrai netrūksta, tačiau čia įrengti takai, kurie pirmiausia skatina gyventi sveikai. Jau pats pavadinimas „Sveikatos takai” kviečia pažvelgti į vaikščiojimą ne tik kaip į pažinimo būdą, bet ir kaip į sveikatai naudingą […]
Jei turėtumėt gilę ir kaštoną bei reikėtų iš jų sukurti teigiamą ir neigiamą personažus, kaip pasirinktumėt? Aš į tokį klausimą greitai atsakyti negalėčiau, tačiau Žemaitijos nacionalinis parkas teigiamą personažą patikėjo gilei, o neigiamą – kaštonui. Gal todėl, kad kaštonai būna dygliuoti, o gal todėl, kad ąžuolai nuo seno šventais laikyti, tai ir jų vaisiai turėtų […]
Tuo taku link jūros ėjau dešimtis kartų, ne mažiau. Kaskart praeidavau ir net neatkreipdavau dėmesio į mėlynai baltą ženklinimą ant medžių, matomą toje vietoje. Net suabejojau, ar jis tikrai ten būdavo? O gal tik dabar atsirado? Gal avint šlepetes ir rankose nešant paplūdimio reikmenis bei kitokius atostogų atributus smegenys veikia atostogų režimu, todėl į tokius […]
„Bijai vilko, neik į mišką”, – sako lietuvių liaudies patarlė. Tačiau važiuojant į Labanoro girią svarbiau nebijoti ne vilkų, bet dvasių. Dvasia Lakaja – taip vadinama būtybė, kuri gyvena Labanoro regioniniame parke, tačiau niekas nežino, kaip ji atrodo. Sako, ji nuolatos keičia pavidalus ir gali būti įsikūnijus į viską, kas supa aplink. Kasdien ją galima […]
Prieš kelis kilometrus stovėjęs ženklas, jog šis kelias baigiasi akligatviu, nemelavo. Asfalto danga baigiasi ir toliau į mišką veda tik miško keliukas. Jo metrai taip pat suskaičiuoti. Tai tarsi civilizacijos pasaulio kraštas, nes prieš akis ošia Punios šilas. Didžiausia ir vertingiausia ąžuolų senginė Lietuvoje bei vienas vertingiausių miškų Europoje. Tokiomis antraštėmis atvykusius į Punios šilą […]
