Netoli Viduklės auga Jūkainių miškas, kuris dabar saugomas Jūkainių geomorfologinio draustinio. Šioje vietoje senovėje ošė ąžuolynas – šventoji giria, o viena aukščiausių kalvų Raseinių apylinkėse vadinta Gojumi. Tai sakralinę reikšmę turintis pavadinimas, reiškiantis, jog šioje vietoje ruseno amžinoji ugnis, buvo atliekamos religinės apeigos. Privažiavus mišką į jo glūdumą veda vingiuotas miško kelias, kuriuo leidžiantis žemyn prie įrengtos automobilių stovėjimo vietos galima pamatyti stovinčius informacinius stendus. Čia prasideda Jūkainių pažintinis takas, į kurį nuorodos veda jau nuo senojo Žemaičių plento.
Pirmoji pažintinio tako dalis pritaikyta neįgaliesiems ir prasidėjusi kairėje kelio pusėje driekiasi medinių lentelių taku. Jei ne mitologines dievybes vaizduojančios skulptūros ir pastatytas informacinis stendas, net nepagalvočiau, jog čia ir yra tas minėtasis Gojelis. Viena iš skulptūrų vaizduoja galingiausiąjį dievą Perkūną, kuriam, kaip spėjama, ir buvo meldžiamasi po šventaisiais Jūkainių ąžuolais.
Lydimas skulptūrų medinių lentelių takas priveda prie įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurios pro medžius atsiveria saulėto slėnio vaizdai. Jei iki tol ši vietovė neatrodė kalvota, tai dabar akivaizdžiai galima įsitikinti Jūkainių miško reljefo išraiškingumu. Kalvos papėdėje telkšo tvenkinys, o prie jo įrengta jauki poilsiavietė, į kurią ir atveda nuo kalvos nusileidęs pažintinio tako maršrutas. Seniau šios vietos priklausė Jūkainių dvarui, tačiau einant taku apie jo egzistavimą galima sužinoti tik iš informacinio stendo. Vienintelis tvenkinys, kuris atiduotas poilsiautojams, dar pamena buvusio dvaro laikus, nes prie jo veikė vandens malūnas. Dvaro pašonėje buvęs Jūkainių kaimas yra viena seniausių šių apylinkių gyvenviečių tačiau link jo pažintinis takas neveda. Papasakojęs trumpą Viduklės krašto istoriją jis kerta kelią ir pasuka į pelkę. Toliau Jūkainių pažintinis takas vėl veda medinių lentelių taku, kuris kelis šimtus metrų vingiuoja per aukštapelkę. Jei pirma tako dalis paskirta mitologinei temai ir istorijai, tai čia pagrindinė tema yra gamta. Smagiausias tako akcentas – pelkėje įrengtas apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria vaizdas į medžiais apsuptą aukštapelkę, kurioje galima pamatyti braidantį medinį briedį. Tai ne paskutinis medžio drožinys, kuriais tautodailininkai gausiai išpuošė pažintinį taką. Apsukęs ratą per pelkę maršrutas miško keliuku grįžta į pradžią, pabaigdamas kiek ilgesnį nei 1,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutą.
Pažintiniai takai patrauklūs tuo, kad juose lankytis galima bet kada. Nereikia derinti apsilankymo laiko, nereikia sekti darbo valandų ir jokio skirtumo ar nuspręsi apsilankyti darbo dieną, ar šventiniu laikotarpiu. Sugalvojai važiuodamas pro šalį po gamtą pasivaikščioti ar vaizdingoje tako vietoje asmenukių pasidaryti, sustoji ir žingsniuoji taku. Geras tas laisvės jausmas, tačiau yra ir šiokių tokių […]
Iki vieno jauniausių Vilniaus mikrorajonų – Balsių, ne taip ir toli. Dešimtis kartų lankiausi prie Balsio ežero, teko nemažai vaikščioti Verkių regioninio parko takais ir maršrutais, tačiau į patį mikrorajoną neužsukdavau. Tikrai nebūčiau planavęs artimiausiu metu ten apsilankyti, jei ne atsitiktinai pastebėta informacija, jog prie Balsių mokyklos yra Balsių pažintinis-botaninis takas. Skirtas jis mokiniams, tačiau […]
Pažintinių takų žemėlapyje buvau pasižymėjęs netoli Šventosios įrengtą taką pavadinimu „Dideliems ir mažiems”. Kelis metus neradau progos nuvažiuoti aplankyti šią vietą. Tai kažkur kitur pasukdavau, tai kažką įdomesnio rasdavau, nors kas yra tame take – net nenutuokiau. Tik skaičiau, jog toks takas primąkart buvo įrengtas 1977 metais, o paskelbus Nepriklausomybę ir žemės savininkams susigrąžinus žemę, […]
Nuo Vilniaus centro iki Dvarčionių – keletas kilometrų. Atstumas dvigubėja važiuojant iš kito miesto krašto, tačiau ne piko metu nuvažiuoti pusvalandžio pakanka. Galima sakyti, kad atsitiktinai Dvarčionyse atrastas Sveikatingumo takas yra beveik po nosimi. Nebandau ieškoti daugiau informacijos apie jį ir nesuku galvos spėliodamas ką ten rasiu, kur kas greičiau ir lengviau bus viską išsiaiškinti […]
„Važiuoju pasivaikščioti laumių takais” – pagalvojau keliaudamas į Laumėnų pažintinę trasą, besidriekiančią Kauno marių pakrante. Panašumo tarp žodžių laumės ir Laumėnų yra, bet tikrai nesitikėjau, kad tokia sąsaja egzistuoja. Remiantis mitologija aiškinama, jog kaimo pavadinimo kilmė tikrai siejama su laumėmis, todėl taką pavadinęs ne Laumėnų, o laumių vardu beveik neapsirikau. Kitapus Pažaislio esanti Kauno marių […]
Paskutinį kartą lankiausi Kaišiadoryse tada, kai reikėjo pasikeisti pasą. Vilniuje tuo metu pasikeisti asmens dokumentą reiškė sugaištą laiką bei sugadintus nervus, todėl važiuodamas pakeliui sugalvojau užsukti į Kaišiadoris. Gyvoje eilėje laukė lygiai du žmonės, todėl po 15 minučių tęsiau kelionę negalėdamas atsidžiaugti tokiu savo sprendimu. Dar labiau nudžiugino tai, kad naują pasą turėjau nepraėjus nei […]
Važiuoju Žemę išmatuoti. Skamba neįtikėtinai? Galima tik įsivaizduoti kaip tai atrodė prieš pora šimtų metų, kai Rusijos armijos karininkas Karolis Teneris naudodamas trianguliacijos sistemą sumanė išmatuoti Žemės geodezinį lanką ir juo vadovaujantis apskaičiuoti mūsų planetos dydį ir formą. Nors tam tikra skaičiavimo metodika jau buvo sukurta, tačiau 1816 metais Tenerio Vilniaus gubernijoje pradėti darbai daugeliui […]
Būna gyvenime žmonių, kuriems niekas nesiseka. Karjera žlunga, santykiai nesusiklosto, nors atrodo, kad stengiasi ir viską daro gerai. Užklumpa gyvenimo krizė. Pergyvena ją ir pradeda statyti gyvenimą iš naujo, kol nelauktai visas pastangas nubraukia ištikusi nauja nelaimė. Kiek reikia turėti stiprybės ir valios, kad atsilaikyti? Neretai tokiais atvejais žmonės pradeda ieškoti pagalbos ir palaikymo ten, […]
