Netoli Viduklės auga Jūkainių miškas, kuris dabar saugomas Jūkainių geomorfologinio draustinio. Šioje vietoje senovėje ošė ąžuolynas – šventoji giria, o viena aukščiausių kalvų Raseinių apylinkėse vadinta Gojumi. Tai sakralinę reikšmę turintis pavadinimas, reiškiantis, jog šioje vietoje ruseno amžinoji ugnis, buvo atliekamos religinės apeigos. Privažiavus mišką į jo glūdumą veda vingiuotas miško kelias, kuriuo leidžiantis žemyn prie įrengtos automobilių stovėjimo vietos galima pamatyti stovinčius informacinius stendus. Čia prasideda Jūkainių pažintinis takas, į kurį nuorodos veda jau nuo senojo Žemaičių plento.
Pirmoji pažintinio tako dalis pritaikyta neįgaliesiems ir prasidėjusi kairėje kelio pusėje driekiasi medinių lentelių taku. Jei ne mitologines dievybes vaizduojančios skulptūros ir pastatytas informacinis stendas, net nepagalvočiau, jog čia ir yra tas minėtasis Gojelis. Viena iš skulptūrų vaizduoja galingiausiąjį dievą Perkūną, kuriam, kaip spėjama, ir buvo meldžiamasi po šventaisiais Jūkainių ąžuolais.
Lydimas skulptūrų medinių lentelių takas priveda prie įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurios pro medžius atsiveria saulėto slėnio vaizdai. Jei iki tol ši vietovė neatrodė kalvota, tai dabar akivaizdžiai galima įsitikinti Jūkainių miško reljefo išraiškingumu. Kalvos papėdėje telkšo tvenkinys, o prie jo įrengta jauki poilsiavietė, į kurią ir atveda nuo kalvos nusileidęs pažintinio tako maršrutas. Seniau šios vietos priklausė Jūkainių dvarui, tačiau einant taku apie jo egzistavimą galima sužinoti tik iš informacinio stendo. Vienintelis tvenkinys, kuris atiduotas poilsiautojams, dar pamena buvusio dvaro laikus, nes prie jo veikė vandens malūnas. Dvaro pašonėje buvęs Jūkainių kaimas yra viena seniausių šių apylinkių gyvenviečių tačiau link jo pažintinis takas neveda. Papasakojęs trumpą Viduklės krašto istoriją jis kerta kelią ir pasuka į pelkę. Toliau Jūkainių pažintinis takas vėl veda medinių lentelių taku, kuris kelis šimtus metrų vingiuoja per aukštapelkę. Jei pirma tako dalis paskirta mitologinei temai ir istorijai, tai čia pagrindinė tema yra gamta. Smagiausias tako akcentas – pelkėje įrengtas apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria vaizdas į medžiais apsuptą aukštapelkę, kurioje galima pamatyti braidantį medinį briedį. Tai ne paskutinis medžio drožinys, kuriais tautodailininkai gausiai išpuošė pažintinį taką. Apsukęs ratą per pelkę maršrutas miško keliuku grįžta į pradžią, pabaigdamas kiek ilgesnį nei 1,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutą.
Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Po lietingos vasaros šilta rugsėjo pradžia atrodo tarsi dovana. Gamtos kompensacija už vasaros atostogas, praleistas su rūbais nuo lietaus. Tiesą sakant, nebuvo ta vasara jau tokia bloga, bet šiltas ruduo džiugina dar labiau. Aklai pasitikėti rudeniu irgi nereikia – pakeliui į Kupiškį užeina lietus. Lyja ir Palėvenėje, bet čia susiduriu su kita problema – Palėvenėlė […]
Kaip atsidūriau prie poeto V Mačernio kapo? Labai paprastai, ėjau maždaug pusės kilometro ilgio taku, jo pabaigoje ir yra poeto kapas. V. Mačernis palaidotas visai šalia vienkiemio, kuriame prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, kur sukūrė daugumą savo eilėraščių. Tai Šarnelės kaimas, nutolęs kelis kilometrus nuo Žemaičių Kalvarijos. Iš pirmo karto šios vietos neradau, tik šiek […]
Kartą su Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro vadove kalbėjau apie pažintinis takus, esančius Klaipėdos rajone. Gal vertėtų sakyti „apie pėsčiųjų maršrutus”, kadangi oficialiai jie pavadinti tiesiog takais. Žodžio „pažintinis” pavadinime nėra, nors pažintinę funkciją jie atlieka. Mažiausiai pažinimo yra Sveikatos takuose, kurie yra tiesiog pėsčiųjų maršrutai. Paukščių takai turi informacinius stendus, o juose nuskenavus kodą […]
Pribrendo kelionė į Krekenavą. Prieš kurį laiką buvo atnaujintas Krekenavos regioniniame parke esantis Pašilių stumbrynas. Be stumbrų stebėjimo ten galima pasivaikščioti ir įrengtu pažintiniu taku. Tiesa, jis su stumbrais nieko bendro neturi, bet gal po atnaujino kažkas pasikeitė? Dar viena naujiena, jog apmokestintas apsilankymas Krekenavos apžvalgos bokšte. Tokia žinia noro apsilankyti šiame regioniniame parke neprideda, […]
Išaušo nauja graži diena Madeiroje ir sala vėl pražydo. Gražu. Gražu, bet jau kitaip, nes šiandien kėliausi anksti, dar tamsoje, kad pamatyčiau kaip tas grožis gimsta. Jokia paslaptis, kad Madeira patenką į sąrašą tų vietų, kur galima stebėti gražiausius pasaulyje saulėtekius. Tam yra priežastis. Nuo Atlanto pučiantys vėjai susidūrę su Madeiros kalnais pradeda kilti aukštyn. […]
Madeiros kraštovaizdis įspūdingas ir tuo galima įsitikinti žvalgantis iš daugybės saloje esančių apžvalgos aikštelių. Portugališkai tai yra „miradouro” – įsidėmėkit, jei ruošiatės ten keliauti. Peizažai su kalnais ir vandenynu vienas už kitą gražesni, tačiau vien tik važinėjant po apžvalgos aikšteles ir gėrintis vaizdais ilgainiui pabosta. Norisi ne tik vaizdo, bet ir patirties, todėl lankantis Madeiroje […]
Frazę „kvapą gniaužiantis vaizdas” vartoju labai retai. Manau, kad adekvatumas turi būti visame kame, tame tarpe ir emocijose. Lietuvos grožiui apibūdinti renkuosi kitokius žodžius ir išsireiškimus, kurie, mano nuomone, labiau tinka. Gal todėl, kad nesuku galvos kiek lankytojų paspaus ant antraštės ir kiek nuo tų paspaudimų prikapsės eurų. Priešingai nei internetinė žiniasklaida, kuri aprašydama Lietuvą […]
Madeiros salą atradau netikėtai, kaip ir portugalų jūrininkai 1419 metais. Tik pastariesiems salos grožis atrodė nė motais. Nepažįstama žemė buvo apaugusi medžiais, todėl pavadino ją Madeira. Išvertus iš portugalų kalbos tai reiškia mediena. Tokio vertimo geriau net nežinoti, nes šiandieniniame gyvenime Madeira yra žydinti sala. Užtenka salos pavadinimą įvesti į socialinių tinklų paiešką ir peržiūrėjus […]