IX atkarpa – Jungtis tarp Verkių ir Pavilnių regioninių parkų

VIII tako aplink Vilnių atkarpa buvo pati ilgiausia, jos ilgis – beveik 20 kilometrų ir ji visa skirta Verkių regioniniam parkui. Tačiau tai dar ne viskas. Maršrutas dar bent kelis kilomentrus ves šios saugomos teritorijos takais ir IX-oje atkarpoje aplankys Verkių dvaro sodybą bei Vilniaus kalvarijas (Kryžiaus kelią). Takas aplink Vilnių Verkiams rodo išskirtinį dėmesį.

Yra net kelios versijos, aiškinančios Verkių pavadinimo kilmę. Viena jų teigia, kad pavadinimas kilo iš germanizmo verkis, kas reiškia pakulas. Pagal šią versiją Neries pakrantėje galėjo būti laivų statykla, o pakulomis buvo sandarinami laivų plyšiai. Kita sako, kad šalia tekanti Neris yra verkiančio milžino ašarų upė. Nuo to galėjo kilti pavadinimas. Trečioji, pati populiariausia versija, vietovardžio kilmę taip pat sieja su verksmu. Pasak legendos, kartą čia medžiodamas kunigaikštis išgirdo vaiko verksmą. Erelio lizde verkė paliktas kūdikis, kuris vėliau tapo kriviu Lizdeika. Krivis išaiškino Gedimino sapną, o ši vietovė tapo Verkiais.

Automobilių stovėjimo aikštelę prie Verkių dvaro žino beveik visi vilniečiai. Priešpaskutinę maršruto atkarpą joje galima pradėti vos tik išlipus iš automobilio, kadangi nuo čia takas veda dvaro link. Pakeliui viename iš dvaro pastatų yra įsikūrusi regioninio parko direkcija, o visai neseniai čia atidarytas ir lankytojų centras. Tiek saugomų teritorijų, tiek ir regioninių parkų lankytojų centrai yra draugiškos lankytojams vietos – įdomios, interaktyvios ir šiuolaikiškos. Vertos dėmesio, bet ne šį kartą. Verkių regioninio parko lankytojų centras lieka šone, taip pat šone liks ir Verkių dvaro rūmai, jei griežtai laikysitės maršruto. Priėjęs vartus jis suka dešinėn bei leidžiasi žemyn link vandens malūno.

Į dešinę pasuksi – pavyzdingai maršrutu nužingsniuosi, kairiau laikysies – dvaro rūmus pamatysi ir vieną gražiausių Verkių regioninio parko apžvalgos aikštelių aplankysi. Jau nebepamenu kelinta tai regykla take aplink Vilnių, tačiau dėl jos tikrai verta trumpam išklysti iš maršruto. Prieš akis atsiveria Neries vingis ir už jos ošiantys pušynai. Ši regykla buvo jau prieš pusantro šimto metų ir tuometinį vaizdą galima pamatyti apačioje prie kelio stovinčiame stende pavaizduotame piešinyje. Čia vėl galima rasti tako aplink Vilnių ženklinimą, kuris rodo kryptį per kalvas link Kalvarijų.

Neužilgo pasirodo balti Kalvarijų bažnyčios mūrai. Bažnyčia lieka nuošalyje, nes maršrutas, tarsi nenorėdamas trukdyti tikinčiųjų maldoms, veda pamiške. Visgi nuo religijos pabėgti nepavyks ir pakeliui vienas po kito išnyra religinės piligrimystės objektai. Tai Verkių Kalvarijos, kitaip vadinamos Kryžiaus keliu. Lietuviškasis Kryžiaus kelias yra vienas didžiausių Europoje bei gana tiksli Kristaus kančios kelio Jeruzalėje kopija. Atkartotas kelio ilgis ir orientacija pausaulio šalių atžvilgiu, o išraiškingas šių vietų reljefas primena tuometinės Jeruzalės reljefą. Žingsniuoju prieš eismą, nes ėjimo Kryžiaus keliu kryptis yra priešinga. Viena po kitos praslenka atkurtos Kryžiaus kelio stotys, pasirodo rodyklė, kreipianti link netoliese trykštančio šaltinio. Ejimas plačiais takais užliūliuoja budrumą ir sustoju tik supratęs, kad kelis šimtus metrų nebematau ženklinimo. Toli grįžti atgal nereikia ir radęs gilią griovą, kuria maršrutas išsuka iš plataus tako, pasileidžiu žemyn.

Žingsniuojant nuolat sutinku bėgiojančius, augintinius vedžiojančius ar šiaip pasivaikščioti išėjusius vilniečius. Akivaizdu, kad beveik visiems jiems čia yra ne religinė, bet laisvalaikio praleidimo vieta. Ėjimas aplink Vilnių taip pat laisvalaikis, nors kartu tai gali būti puiki treniruotė planuojantiems keliauti piligriminiais keliais. Visi tie keliai ir takai turi vieną bendrą bruožą – pradžią ir pabaigą. Iki manojo pabaigos lieka mažiau nei 20 kilometrų, nors IX atkarpa dar tik artėja prie vidurio. Priekyje kelią pastoja Cedrono upelis, kurį jau buvau sutikęs Baltupiuose. Jis dar vadinamas Baltupiu ir yra vienintelis kanalu nepaverstas upelis Vilniaus mieste. Šįkart jis platesnis ir maršrutas giliu slėniu veda prieš srovę. Einu, kol priekyje pasirodo tiltelis, o ant jo stovinti būdelė primena pasienio postą. Trūksta tik muitininko ar sargybinio. Tai V-oji Kryžiaus kelio stotis, kuri vadinasi „Prie Cedrono”. Pasukęs dešinėn prieičiau Ziono kalvą, tačiau aš perėjęs tiltelį suku į kairę ir žingsniuoju link Alyvų kalno.

Atsisveikinu su Kryžiaus keliu, nors iš tikrųjų kaip tik čia yra jo pradžia. Priekyje atsiveria platus pėsčiųjų ir dviračių takas, kuris palei Nerį driekiasi iki pat Valakampių tilto. Taip, lygiu reljefu žingsniuoti kur kas lengviau, tačiau visos tos kalvos, raguvos, slėnių šlaitai ir kitokie nelygumui suteikia takui smagumo. Sportiniu režimu pasiekiu Valakampių tiltą ir juo einu į kitą Neries pusę. Sakiau, jog šį kartą einant taku aplink Vilnių taip neskubėsiu, bet tik pagavusios lygią dangą kojos tarsi pačios pasileidžia. Nestabdau, veikiau jaučiu, tarsi važiuočiau laisva pavara. Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi jam labiausiai tinkantį ėjimo greitį, savo ritmą, kurį pajutęs gali žygiuoti su mažiausiomis pastangomis. Tarsi supratęs, kad kažko įdomaus čia nebus, budrumas nurimsta ir pradedu jausti lengvo fizinio krūvio teikiamą malonumą. Tai dar viena teigiama ėjimo sąvybė ir pavyzdys, kaip darnoje dirba kūnas ir protas. Pastarasis nekvestionuoja išsikelto tikslo apeiti aplink Vilnių, o tik ieško kiekviename žingsnyje kažko įdomaus. Jei nieko įdomaus rasti negali, staiga persijungia į pojūčius ir pozityvo atranda juose. Tokia savimotyvacija yra tarsi kuras pakeliui į tikslą, be kito ko – nemokamas.

Kitoje Neries pusėje pakliūnu tiesiai į laipynių pramogų parką, kur virš galvos driekiasi šimtai metrų lynų bei medžiuose įrengtų laipiojimo trasų. Du lynai nutiesti netgi per upę ir galima patirti skrydį virš vandens. Baisu nėra, o emocijų užtaisas didelis. Visai neseniai išbandžiau šią pramogą, todėl mintyse atgimsta malonūs prisiminimai. Iš karto už pramogų parko kelią pastoja raguva, kurios dugne trykšta šaltinis. Tai vienas iš Spalvotųjų šaltinių, kurie taip vadinami dėl gausybės vandenyje ištirpusių mineralų, suteikiančių vandeniui atspalvį. Kairiajame Neries krante šaltinių būta ir daugiau, bet daugelis jų buvo kanalizuoti ir dabar Nerį pasiekia požeminiais vamzdžiais.

Dar kilometrą žingsniuoju sutvarkytu Vileišio gatvės pėsčiųjų ir dviračių taku, o tada nuo upės suku aukštyn. Link Sapieginės, kur vėl prasideda Pavilnių regioninio parko valdos. Maršrutas kerta Antakalnio gatvę ir pro Antakalnio polikliniką Žolyno gatve pradeda kopti aukštyn. Kopiu, kol prieinu pušyną ir pasirodo Sapieginės pažintinio tako informaciniai stendai. Priešpaskutinė tako aplink Vilnių atkarpa baigiasi čia. Ji yra tarsi jungtis tarp Verkių ir Pavilnių regioninio parko, kadangi prasidėjusi viename parke baigiasi priėjusi kitą. Maršrutas visą laiką ėjo per daug nenutoldamas nuo Neries, iš pradžių dešiniuoju krantu, vėliau persikėlė į kairįjį. Verkiuose prasidėjusi ir 9 kilometrus trukusi draugystė su Nerimi baigiasi Antakalnyje. Iki artimiausio viešojo transporto sutojimo vos pora šimtų metrų, todėl čia patogu tiek baigus IX atkarpą patraukti namo, tiek atvykti ir pradėti paskutiniąją.