Istorinė Merkinė ir apžvalgos bokštas

Tiek kartų pravažiuota pro Merkinę ir tiek skaityta ir girdėta apie jos garsią praeitį, bet taip niekada ir neteko su ja susipažinti artimiau. Kaip sakoma, pribrendo kelionė. Tuo labiau, jau kuris laikas kirba mintis įlipti į šalia Merkinės pastatytą apžvalgos bokštą.

Nemuno kraštovaizdžio draustinyje pastatytas Merkinės apžvalgos bokštas yra vienas aukščiausių Lietuvoje, jo aukštis 26 metrai. Pasak Dzūkijos nacionalinio parko vadovų, bokštas yra ne tik vienas aukščiausių, bet ir vienas gražiausių. Apžvalgos bokštas nors ir metalinis, tačiau įsilieja į jį supantį pušyną, jis yra taip sukonstruotas, kad jo kolonos yra nulaibėję, kaip medžių kamienai, nudažyti ta pačia spalva, aikštelės padarytos kaip medžių lajos. „Jis pranoksta bokšto sąvoką, nes turi įvairių lygių erdves ir plokštumas bei visai kitas galimybes. Į kitus bokštus užlipai spiraliniais laiptais, pažiūrėjai ir nulipai. O čia yra ką veikti atskirose plokštumose, erdvėse. Iš jų ir vaizdai, ir pojūčiai atsiveria kitokie. Buvimas tarp ir virš medžių lajų suteikia gerokai daugiau pažinimo galimybių“ – bokštu didžiuojasi nacionalinio parko vadovai.

Nors diena buvo pakankamai rami, tačiau užlipus į aukščiausią apžvalgos aikštelę šiek tiek juntamas bokšto svyravimas. Bijantys aukščio atsiveriančia panorama gali pasigrožėti iš tarpinės apžvalgos aikštelės.

Nuo pačio viršaus puikiai matosi ties bokštu esanti Pastraujo sala, kuri yra didžiausia Dzūkijos nacionaliniame parke.

Pietryčių pusėje matosi carinės Rusijos laikais statytas vienas ilgiausių tiltų per Nemuną. Beje, jam jau virš 100 metų.

Merkinė su savo senąja bažnyčia.

Pasigrožėję Nemuno slėniu ir neaprėpiamais pušynų vaizdais leidžiamės žemyn ir važiuojame į pačią Merkinę. Miestelis įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, didžiųjų to meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras. Privažiavę Merkinės centrą sustojame prie muziejaus, kuris stovi vietoje kadaise stovėjusios rotušės.

Pavyzdingai sutvarkyta ne tik muziejaus išorė, bet ir vidus. Seni ir autentiški eksponatai puikiai dera šiuolaikiškose ekspozicijose.

Po muziejumi yra išlikęs ir restauruotas rotušės bokšto rūsys, į kurį būdavo įmetami prasiskolinę ar kitaip smulkiai prasikaltę tuometiniai Merkinės gyventojai.

Archeologų nuomone pirmieji gyventojai Merkinės apylinkėse apsigyveno pačioje paleolito pabaigoje apie X -IX a. p. m. e. Senųjų gyventojų paliktus pėdsakus mena šiose vietovėse esančios gausios akmens amžiaus stovyklos, mezolito ir neolito epochų, žalvario amžiaus radiniai, aptiktos tų laikų stovyklavietės.

Rašytiniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kart paminėta 1359 m. Vokiečių kronikose rašome, kad čia buvusi pilis, kurią 1377 metais nusiaubė kryžiuočiai.  Lietuvos krikšto metais 1387m. buvo įkurta pirmoji bažnyčia, kurią mes vėliau apžiūrėjome. Tiesa, tik iš išorės, kadangi šeštadieniais ji atidaryta tik 18 val., o mums šis laikas netiko. Bažnyčia perstatyta 1615 metais, ką byloja ir įrašas lentelėje.

Tais pačiais 1387 metais būdamas Merinėje Jogaila Vilniui suteikė miesto teises.

Po Žalgirio mūšio Merkinės pilis prarado savo strateginę reikšmę, tačiau pradėjo plėstis papilys – susiformavo turgaus aikštė, veikė smuklės, parduotuvės, užvažiuojamieji namai, kūrėsi amatininkai. 1569 metais LDK Žygimantas Augustas pakartotinai suteikė Merkinei Magdeburgo teises ir herbą ir miestas ėmė klestėti.

Miesto ribos buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais iš kurių yra išlikę tik 2.

Vaizdinguose Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, čia skambėjo net trijų mūrinių bažnyčių varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai perrašinėjo šventąsias ir mokslo knygas, virš miesto rotušės sukosi vėjarodis, rodydamas visas pasaulio šalis, puikavosi cerkvė, o į sinagogas nuo XVII a. pr. melstis rinkosi žydai. Merkinė labiausiai klestėjo Lenkijos karaliaus ir LDK Vladislavo IV Vazos laikais. Jis mėgo Merkinę ir čia yra gyvenęs apie pusmetį. Persišaldęs medžioklėje jis mirė Merkinės aikštėje, kad parodytų, jog karaliai ir paprasti žmonės prieš mirtį yra lygūs.

Merkinė stipriai nukentėjo Rusijos imperijos laikais, kelis kartus skendo liepsnose. Antrojo Pasaulinio karo metais visas centras buvo subombarduotas vokiečių aviacijos.

Merkinėje gyveno didelė žydų bendruomenė, žydams priklausė plytinė, saldainių fabrikas, malūnai, įvairios dirbtuvės ir beveik pusantro šimto parduotuvių. 1941 metais Vokietijos valdžios įsakymu buvo nužudyta apie 3000 žydų, kurie prieš tai buvo laikomi dabartinės bibliotekos pastate.

2009 m. Merkinė šventė savo 650 m. jubiliejų.

Merkinėje savo laiku mokėsi Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl jo garbei pavadinta Merkinės vidurinė mokykla, jos kieme pastatytas paminklas.

Netoli mokyklos stovi paminklas tarybiniams kariams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo metu.

Pagaliau atėjo eilė ir garsiajam Merkinės piliakalniui. Merkinės piliakalnis atsirado Nemuno, Merkio ir Straujos santakoje plytinčios aukštumos kyšulyje perkasus kalną. Ant 30 metrų aukščio kalvos maždaug 1,2 tūkst. kvadratinių metrų ploto aikštėje stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių.  Strateginis trikampis Vilnius – Kaunas – Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę Lietuvos gynybos sistemą.

Nors privažiavus piliakalnį, jis neatrodo labai aukštas, tačiau užlipus ant jo atsiveria ne ką prastesni vaizdai nei nuo apžvalgos bokšto.

Sekantis mūsų kelionės tikslas – Jonionių akmenys. Pakeliui pervažiuojame šimtametį tiltą per Nemuną.

Kairiajame Nemuno krante, Merkinės girioje, yra lietuviškas Stounhendžas – Jonionių akmenys. Žemėlapiuose parodyta, jog iki jų galima nueiti palei Nemuną vedančiu pažintiniu taku, tačiau nuėjus gerą puskilometrį šios minties teko atsisakyti. Iš pradžių miško keliukas tapo takeliu, o pasiekęs pievą jis pranyko.

Tikru miško keliuku privažiavome netoli stovyklavietės ir tikslą pasiekėme pėsčiomis, nes pagailo mašinos dugno. Iš pirmo žvilgsnio akmenys atrodo padrikai išmėtyti miške, tačiau iš tikrųjų didesnieji akmenys orientuoti į saulės tekėjimo vietą horizonte per lygiadienius ( kovo 21 d. ir rugsėjo 22 d.). Kiti akmenys žymi, kur saulė pateka per žiemos ir vasaros saulėgrįžas (Kalėdų ir Rasos švenčių rytais). Akmenys sudaro lyg ir du atskirus ratus, kurių vidinis – saulės laikrodis, o išorinis – mėnulio kalendorius.

Ties Jonionių akmenimis Nemunas labai susiaurėja ir dėl ten esančio akmenyno anksčiau plukdydami rąstus sielininkai turėdavo problemų. Dabar tai gamtos paminklas – Siuvėjo rėva, tačiau ji gerai matosi tik Nemunui nusekus.

Paskutinis mūsų sustojimas numatytas Merkinės piramidėje, Česukuose. Merkinės piramidė Česukų kaime buvo įkurta 2002m. – praėjus dvylikai metų kai 1990-ųjų rugpjūčio 20-osios naktį vienkiemio gyventojai bei čia viešėję svečiai tapo ypatingo įvykio liudininkais. Žmonės stebėjo iš dangaus sklindantį šviesos srautą, o jame, kaip Povilui dar išvakarėse minties balsu buvo apreikšta, regėjo dieviško grožio figūrą. Praėjus 12 metų Povilą pasiekė užduotis šioje vietoje pastatyti piramidę, kur Apsireiškimo metu susiformavęs subtilus  energijos laukas atvykėliams teikia fizinių ir dvasinių jėgų. Po kiek laiko Povilą pasiekė dar didesnės užduotys, kol Česukuose buvo baigtas formuoti piramidės, kupolo ir kryžių kompleksas bei įsteigta Dievui Tėvui pašvęsta sakralioji erdvė.