Į pažintinį taką su pasu

Vietovės, esančios pasienyje su Baltarusija, atrodo paslaptingesnės ir traukia apsilankyti, o tokios vietos kaip Šalčininkų rajone tarsi iškyšulys į Baltarusijos teritoriją įsiterpęs Lietuvos žemės plotas traukia dvigubai stipriau. Tame iškyšulyje atsirado vietos ir Dieveniškių regioniniam parkui įkurti, o už pačio Dieveniškių miestelio jame dar ir Gaujos pažintinis takas įrengtas. Tiesa, Šalčininkų miškų urėdijos internetinėje svetainėje jau antrus metus šviečia raudonos spalvos užrašas, jog kairiuoju Gaujos upelio krantu einanti tako atkarpa yra remontuojama, tačiau nepaisant šių perspėjimų važiuojam pasižiūrėti.

Gaujos mokomasis takas yra bene vienintelis takas Lietuvoje, į kurį vykstant reikėtų su savimi pasiimti asmens dokumentą. Visas Dieveniškių regioninis parkas patenka į pasienio teritoriją, o važiuojant keliu net ir Lietuvos-Baltarusijos siena matosi, todėl jei ir nepatikrins pasieniečiai pasų, tai bagažinę atidaryti paprašys tikrai. Jei kontrabandos nevežat tai bijoti nereikia.

Daug kas išgirdęs Gaujos pavadinimą pagalvoja apie vieną gražiausių Latvijos upių, bet iš tikrųjų tai yra dvi skirtingos upės. Ši yra vos 90 kilometrų ilgio, iš kurių trečdalis vingiuoja Lietuvoje. Būtent čia, šios upės slėnyje, aptikta daug retų ir saugomų augalų, todėl buvo nuspręsta įrengti mokomąjį taką. Tako praeitis buvo šlovinga, 2004 metais jis buvo pripažintas gražiausiu Lietuvoje.

Pirmasis įspūdis privažiavus taką – teigiamas: įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, stovi gražūs stendai, iš tolo šviečia atnaujinti lentelių takai. Matyt, dabar miškininkams už informacijos internetinėje svetainėje atnaujinimą kur kas labiau rūpi urėdijų reforma, todėl pamiršę tą raudonų raidžių užrašą patraukiam dešiniuoju upės krantu. Jau čia pat, tako pradžioje, nušienautoje pievelėje, pasitinka trys masyvios pavėsinės ir pirmieji informaciniai stendai, kurių šiame take – 18.

Einam, skaitom informaciją stenduose ir įsivaizduojam, jog atvažiuoja grupė moksleivių (juk jis ir yra mokomasis), kurie lygiai taip pat eina kaip mes taku, kol prieina Šalčininkų miškų urėdijos stendą, kuriame surašyti vienas už kitą labiau dėmesį prikaustantys sakiniai. Pirmiausia išvardinami girininkijų plotai, išskiriant plotus, dar priklausančius valstybei. Statistika gal ir reikalinga, tik vargu bau ar čia tinkama vieta jai pateikti. Bet toliau, dar įdomesnė statistika: „2015 metais buvo surašyti 4 administracinės teisės pažeidimo protokolai susiję su neteisėtais miško kirtimais, savavališkai iškirsta 49 ktm medienos…” ir t.t. ir t.t. Galima pagalvoti, kad čia pažintinis takas apie miško grobstymą ir pažeidėjų gaudymą. Neleisdama atsikvėpti urėdija nesibaigiančiais sakiniais „grūzina” žinių ištroškusius lankytojus toliau: „Kiekvieną mėnesį pagal sudarytą grafiką operatyvinės grupės nariai kartu su Šalčininkų rajono Aplinkos apsaugos agentūros pareigūnais organizuoja bendrus reidus, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, susijusiems su neteisėtais miško kirtimais, medienos grobimu, brakonieriavimu bei kitomis miško pažaidomis”.

Sekančiuose stenduose informacija pateikta kiek oficialiai ir sausai, bet bent jau į temą. Upės slėnis ir per kurį laiką susiformavusios senvagės sudaro sąlygas didesnei augalijos ir gyvūnijos įvairovei, tačiau dėl Poškonių kaime pastatytos užtvankos paupio  pievos pavasariais nėra užliejamos ir dėl to nukenčia gamta. Štai taip, žmogui geriau, bet gamtai blogiau ir kur tą aukso vidurį rasti?

Už poilsiavietės takas neria tiesiai į aukšta žole apaugusią paupio pievą, tačiau aplink pramintą takelį žolė nupjauta, todėl eiti lengva ir patogu. Dar nepriėjus lieptelio per upelį iš tako išklysti priverčia netoliese stovintis apžvalgos bokštelis, bet priėjus arčiau tenka nusivilti. Jo būklė, švelniai tariant, avarinė. Keista, kodėl jis visa dar stovi, nes jei jo nenuverčia stipresni vėjai, tai tą galėtų padaryti tako prižiūrėtojai. Ilgai ir nuobodžiai reikėtų aiškintis teismuose, jei koks savo teises žinantis keliautojas belipdamas nusisuktų sprandą. Nors įspėjamieji užrašai ne visada mane įtikina ir išgąsdina, bet čia net ir be jokių įspėjamųjų užrašų matyti, kad situacija blogesnė net nei Gedimino kalne.

Tiltelis per Gaują ne tokios blogos būklės, bet kuo toliau, tuo labiau tampa panašesniu į beždžionių tiltą.

Jei susidarė įspūdis, kad į Gaujos mokomąjį taką neverta važiuoti, vadinasi persistengiau. Gal būt avarinis bokštelis, svyruojantis tiltelis bei vienas tik biurokratams įdomus stendas ir yra tas šaukštas deguto, kuris sugadina statinę medaus, bet apart jų viskas yra gerai ir gražu. Kitoje Gaujos pusėje neplačiai pramintas takas vingiuoja gražios pievos pakraščiu, kur auga kadagynai ir briedgaurynai.

Birželis – žydėjimo metas, todėl pievoje gausu žydinčių augalų. Kitame pievos pakrašty takas veda per tankų papartyną, kuriame įrengtas neeilinio ilgio suoliukas (jei atvažiuos visa klasė iš mokyklos, kad visi susėstų).

Take tikrai daug įvairovės – paupio pievas keičia briedgaurynai, papartynas pereina į žemapelkę o greta augantys spygliuočiai ir lapuočiai žaliuodami greta nesipyksta. Apie visą šią augalinę įvairovę, apie šioje įvairovėje vaikštančius, šliaužiojančius ir skraidančius gyvius pasakoja informaciniai stendai. Žemapelkėje prasidėjęs medinių lentelių takelis lydės iki pat tako pabaigos.

Būtent čia sutinkame priešinga kryptimi su neįgaliojo vežimėliu važiuojantį lankytoją. Diskusijų dėl tokių takelių įrengimo yra daug. Pasisakantys už gamtą teigia, kad jos nereikia darkyti tokiais takeliais ir bokšteliais, viskas turi būti kuo natūraliau. Į gamtą reikia eiti kaip į žygį, o ne į ponišką pasivaikščiojimą. Pasaulis juda komforto didėjimo kryptimi ir tam pačiam gamtos pažinimui ar tiesiog pabuvimui gamtoje yra kuriama patogesnė infrastruktūra. Tai kainuoja brangiau, bet ar galima visai be to apsieiti? Užtenka pagalvoti apie neįgaliuosius ir apie tai, kiek viešajame sektoriuje yra išleidžiama pinigų, kad šie likimo nuskriausti žmonės galėtų patogiau gyventi mūsų tarpe. Tai kodėl bent dalis lankytinų vietų gamtoje negalėtų būti pritaikyti jiems?

Nuo žemapelkės iki tako pabaigos apie 700 metrų ir ši atkarpa yra draugiška tiek žmonėms su negalia, tiek keliaujantiems su vaikiškais vežimėliais.

Gaujos pažintinis takas neilgas, vos 1,8 kilometro, tačiau kiek jame užtruksite, priklauso nuo jūsų pačių. Einant negreitu žingsniu neprireiks nei 40 minučių, tačiau skaitant kiekvieną stendą ir dar susipažįstant su tuo gyvai, gali prireikti ir poros valandų.