Girinio pamokos Krekenavos girininkijoje

Pažintinį taką, kurio ilgis siekia vos pusę kilometro net liežuvis neapsiverčia vadinti pažintiniu taku. Pažintiniu takeliu pavadinčiau, gal net atskirą tokią kategoriją reikės padaryti tinklaraštyje. Čia dar tik ateities planai, o dabar jį vadinsiu taip, kaip vadinamas jis Krekenavos regioninio parko internetinėje svetainėje – pėsčiųjų mokomasis pažintinis „Girinio takas”. Tame pačiame internetiniame šaltinyje teigiama, jog takas čia yra nuo 2003 metų, kai girininkas Jonas Leika ir miško bičiulių būrelio vadovė mokytoja Auksė Leikienė jį suprojektavo ir įrengė.

Takas įrengtas prie pat Krekenavos girininkijos ir rasti jį nesunku. Vos tik išvažiavus iš Krekenavos keliu link Ramygalos stovi pažintinio tako kelio ženklas su rodykle į dešinę, kur už keliasdešimt metrų yra girininkija ir prasideda Girinio takas.

Girinio pažintinis-mokomasis takas lankytojus pasitinka simboliniais mediniais vartais, kur esanti iškaba sako, kad čia susipažinsim su miško sandara, miške vykdomais darbais ir čia gyvenančiais gyventojais. Sutvarkytos ir prižiūrėtos medinės lentelės, ant kurių gražiai dailyraščiu užrašyta informacija leidžia suprasti, jog šį taką įrengė ir prižiūri tikri gamtos mylėtojai. Beveik nuo pat įėjimo matosi ir pirmoji stotelė, kurioje lankytojai supažindinami su populiariausiomis medžių rūšimis, kurių Lietuvoje auga 25-ios. Parodyta išilgai ir skersai perpjautų medžių tekstūra, išpjauti medžio kamieno fragmentai.

Susipažinus su medžiais, antrojoje stotelėje Girinis pasakoja apie mišką ir medynus, kurie sudaryti net iš kelių aukštų, vadinamų ardais.

Iškirsti medynai atsodinami, o į vieną atsodinamo miško hektarą pasodinama iki 6 – 7 tūkst. sodinukų. Bet tai dar ne viskas. Kad žiemą žvėrys nenugraužtų jaunų augalų, jie tepami skonį gadinančiais preparatais, o kamienai apgaubiami gaubtais ar tveriama tvora. Keliami inkilai ir saugomi skruzdėlynai, nes tiek paukščiai, tiek skruzdėlės naikina medžių kenkėjus. Ne viskas taip paprasta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Miškas, tai tokia ekosistema, kur viskas susiję.

Kad jaunuolynai nebūtų per tankūs, kad formuotųsi pageidaujamų medžių miškas vykdomi ugdymo kirtimai. Lapuočiai „ugdomi” vegetacijos laikotarpiu, spygliuočiai – žiemą. Po tokių ugdymų mūsų namus pasiekia ir Kalėdinės eglutės. Gali būti kertami sausi ar sergantys medžiai, o toks kirtimas vadinamas sanitariniu. Tai buvo informacija iš 3 ir 4 stotelių, kurios viena nuo kitos nutolusios keliasdešimt metrų atstumu.

Pažintinis mokomasis Girinio takas vingiuoja brandžiu mišriu mišku, kuriuo medžiai suformuoja saulės spindulių beveik neįveikiamą užsklandą. Vasarą visame take galima mėgautis pavėsio gaiva. Prieiname dar vieną stotelę, kur galima pasitikrinti žinias apie medienos erdmetrį ir kietmetrį.

Akivaizdžiau būti negali, o matematikos mėgėjai gali uždavinį išspręsti.

Takas neilgas, bet darbštumo, kūrybiškumo ir meilės jame įdėta nemažai. Smagu, kai informacija yra pateikiama aiškiai ir paprastai. Jos nei per daug, nei per mažai. Tik kaip dažniausiai būna, tam paprastumui sukurti reikia daug darbo įdėti. Tako pabaigoje prieiname ir vaikams įdomesnę zoną, kur stovi rastinė pavėsinė su vaikų darbeliais.

Išklausius Girinio pasakojimų apie mišką galima ir į regyklą įlipti, iš kur turėtų matytis skardžio apačioje tekantis upelis. Vasarą medžių lapai užstoja didžią dalį vaizdo, todėl į regyklą verta užlipti lapams nukritus.

Pavargusiems nuo ėjimo ar nuo žinių – suolelis su Maironio žodžiais. Sakom ir mes ačiū toms rankoms, kurios suolelį tašė ir tą neilgą, bet mums patikusį Girinio taką įrengė.

Sotūs nuo gamtos ir pažinimo suka asfaltuotu keliuku kairėn, kur netoliese stovi palikti automobiliai, o kas dar nori kažko daugiau suka į dešinę. Ten netoliese prasideda girininkijos žvėrių aptvarai, o juose ganosi danieliai ir muflonai. Gal yra ir daugiau ko, bet apart draudimų, kitokios informacijos akys neužmatė, o ir patys aptvarų gyventojai nelabai laukė svečių. Kiek toliau tarp medžių matėsi porelė, o ragai ir dėmėti šonai išdavė, jog tai danieliai arba dėmėtieji elniai.

Jei ne šalia aptvaro stovintis bokštelis, nebūtumėm pamatę nei tiek. Aplankę danielius einame pas Rapolą. Rapolas gyvena dešiniajame Linkavos upelio krante, Linkavos hidrografiniame draustinyje. Jo aukštis – 2,55m; ilgis – 5,14m; plotis – 4,18m, o apimtis – 15,54m. Akmuo Rapolas nuo 1964 metų yra saugomas gamtos paminklas.

Tuo pačiu taku grįžtam atgal. Pro vieno iš girininkijos pastatų langus matosi ant sienos kabantys ragai. Informacijos apie jokį muziejų nėra, turbūt šiaip kokia „aktų salė” ar gamtos kampelis.

Viskas čia vietoje – ir pažintinis takas, ir žvėrys su Rapolu, todėl net ir tingintiems vaikščioti turėtų patikti, o ir su vaikišku vežimėliu galima pasivažinėti. Šiai vietai tinka perfrazuota reklama „Gamtos mylėtojai gamtos mylėtojams”.