Brangiais ir klaidžiais Vidzgirio miško takais

Atėjo laikas panarplioti Vidzgirio miško rebusą. Nesunku rasti bendro pobūdžio informacijos, jog Alytuje esančiame Vidzgirio miške yra pažintinis takas, bet, kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Daugelyje internetinių svetainių ar tinklaraščių figūruoja vienas ir tas pats nukopijuotas aprašymas, o jei ir pasitaiko koks unikalus įrašas, tai tarsi tokio žmogaus rašytas, kuris tame take net nebuvo. Na gal ir buvo, bet kad praėjo nuo pradžios iki pabaigos – abejoju. Kad situacija nėra labai aiški supratau ir turizmo parodos metu pasikalbėjęs su Alytaus turizmo informacijos centro darbuotoja, kuri lyg kažko nepasakė, ar nenorėjo sakyti, tik patvirtino, kad aiškumo nėra per daug. Atkaklumas neleidžia nuleisti rankų ir googlinu toliau, tačiau surasti žemėlapiai dar labiau viską sujaukia. Kiek pavyko išsiaiškinti jau nuo seniau po Vidzgirio mišką vingiuoja Vidzgirio ekologinis mokomasis takas, kurio schema štai čia.

Viskas būtų aišku ir gražu, jei ne surastas dar vienas žemėlapis, nufotografuotas informaciniame stende.

Pirmasis takas yra labiau į vakarus ties Nemuno vingiu, antrasis – labiau į rytus ir driekiasi išilgai kairiojo Nemuno kranto. Yra vienas takas ar du ir apskritai ar yra – neaišku. Nors imk ir kokio alytiškio pasiklausk arba sėsk ir važiuok į vietą. Pasirenku antrą variantą.

Pasinaudoju Alytaus turizmo informacijos centro darbuotojos duotu patarimu – pasivaikščiojimą pradėti Pulko ir Vidzgirio gatvių sankirtoje. Pamiškėje matosi stovintis informacinis stendas, o jame – ne kas kita kaip antrasis internete surastas žemėlapis. Nors šioje vietoje pažintinio tako kaip po tokio nepažymėta, bet miške įrengti trys pasivaikščiojimo takai – Upės takas, Kūdrų takas ir Skroblynų takas. Visi jie pažymėti skirtingomis spalvomis ir juose yra įrengti informaciniai stendai. Pradėjus pasivaikščiojimą Kūdrų taku toliau pasirenku jį tęsti Skroblynų taku ir eiti iki pat Upės tako pabaigos. Grįžti planuoju tuo pačiu maršrutu, tik pabaigoje pasirinksiu kitą Kūdrų tako atkarpą. Apie tai, kodėl šie takai pavadinti tokiais vardais, stende nėra nei žodžio, telieka tik daryti prielaidą.

Jau norisi žengti pirmą žingsnį, bet pagal žemėlapį prie stendo prasidedantis takas yra pabaiga, o ne pradžia. Net ir grįžęs tiksliai nesupratau, ar tikrai taip, bet pasivaikščiojimą pradėjau eidamas Pulko gatve, nes takas turi eiti palei ją. Prie gatvės miško tako nėra, todėl žingsniavau gatve, kuri čia pat tampa žvyrkeliu. Visgi tolėliau radau takelį miške, kuriuo netrukus priėjau žydų memorialą.

Vienoje kelio pusėje stovi paminklas pokario metais Tarybų valdžios sušaudytiems aktyvistams.

Kitoje pusėje – žydų kapinės ir memorialinis ansamblis. Aukščiausiame kalnelyje pastatyta sulaužyta Dovydo žvaigždė simbolizuojanti sulaužytus likimus ir gyvenimus, šalimais ant žemesnio kalnelio stovi obeliskas.

Šioje vietoje sušaudyta ir palaidota per 60000 žydų, iš kurių vietinių buvo tik apie 2000. Į šią žudynių vietą žydai buvo vežami iš rytinės Sovietų Sąjungos dalies ir kitų Hitlerio okupuotų teritorijų, o jų masines kapavietes simbolizuoja devynios piramidės.

Kūdrų takas veda aplink žydų memorialą, bet norintys pataupyti kojas iškart už jo gali susirasti  takelį eiti toliau (į dešinę). Taip gal net ir aiškiau būtų, kadangi apeinant memorialą yra takų sankirta, kur teisingą taką pasirinkti stovinčios rodyklės nepadeda.

Šio tako ženklinimas vertas atskiros temos. Ne kartą kirbėjo mintys grįžti į šį taką su kibirėliu dažų ir padaryti aiškų ženklinimą. Iš pradžių galvojau, kad taką žymi ne tik maži mediniai kuoliukai su nuspalvintu kvadratėliu (nes kiekvienas takas turi savo spalvą), bet ir ant medžių nupieštos rodyklės. Galvojau, kol vadovaudamasis jomis nenugrybavau į šoną. Teko vėl ieškoti kuoliukų, o jie kaip tyčia pastatyti ten, kur ir taip aišku, o kur šakojasi takai – jų nėra.

Nors didžią kelio dalį ant medžių nupieštos rodyklės rodo teisingą kryptį, jos aklai vadovautis taip pat negalima.

Einant toliau pasirodo dar ir geltonomis rodyklėmis paženklintas maršrutas. Kas tai per maršrutas ir kur jis veda vienas Dievas težino. Nuo pat žydų memorialo gan platus takas veda Nemuno šlaito viršumi, tačiau per tankiai medžiais apaugusį šlaitą upės įžiūrėti neįmanoma.

Pavyko sužinoti, kad šie takai įrengti 2013 metais vietoje seniau buvusių takų. Buvo skandalas, įtarta, kad galėjo būti padaryta tik dalis darbų, nes takui įrengti išleista apie 700000 litų, o miestiečiai didelių pokyčių nepamatė. Net abejoti nereikia, kad buvo padaryta afera, nes už tokią sumą tik keliose vietose kuklius suoliukus pastatė, gal 10 informacinių stendų įrengė ir neapgalvotai tako ženklinimo kuoliukus įkasė. Na dar dangą sutvarkė, tačiau buvo galima įrengti ir ne vieną vaikų žaidimo, lauko treniruoklių ar kitokią aktyviam laisvalaikiui skirtą aikštelę. Ne kažin ką būtų kainavusios ir kelios apžvalgos aikštelės. Pakako tik šlaite medžius praretinti ir menkaverčius krūmus iškirsti ir būtų atsivėręs Nemuno vaizdas, o dabar nei vaizdo, nei pinigų, tik „prabangūs” stalai su suoliukais poilsiui kviečia.

Institucijos lai dirba savo darbą, o aš einu toliau. Kūdrų takas sukasi į dešinę, tačiau aš einu tiesiai plačiu taku, kuris toliau vadinamas Skroblynų taku. Vaikščiojant po Vidzgirio mišką visiškai neatrodo, kad čia yra Dzūkijos sostine vadinamas Alytus. Vos vienas kitas pavienis spygliuotis tarp čia dominuojančių lapuočių auga. Pats Vidzgirio miškas paskelbtas botaniniu draustiniu dėl tų pačių čia augančių skroblų ir plačialapių miškų, dėl medžiais apaugusių griovių ir šlaitų.

O štai taip atrodo „prabangūs” informaciniai stendai, kurių take yra vos keletas – „Kertinė miško buveinė”, „Miško paukščiai”, „Riešutų krūmas”, „Holokaustas”, „Retieji miško augalai”, „Nudžiūvę medžiai”, „Skroblynas”, „Ąžuolas”, „Nemuno slėnio šlaito miškas”.

Praėjus skroblyną prasideda trumpas Upės takas, kuris pasibaigia apžvalgos aikštele, kur pro medžių lapus bent kiek galima pamatyti drumzlino Nemuno tėkmės.

Upės takas, pažymėtas mėlyna spalva, yra pats trumpiausias – 335 metrai. Skroblynų tako ilgis siekia 2200 metrų ir prasidėjęs nuo Upės tako kalvotu mišku tęsiasi iki pat Kūdrų tako, kuris vienintelis yra žiedinis. Kūdrų tako ilgis 1800 metrų. Suskaičiuoti nesunku, nuo Kūdrų tako pradžios iki Upės tako galo ir atgal susidaro arti 9 kilometrų, bet panašu, kad šiame miške mažai kas taip vaikšto. Miškas tiesiog išvagotas skersai išilgai platesnių ir siauresnių takeliu, kuriais kiekvienas miestietis yra susikūręs savo maršrutą. Nenustebčiau, jog apie Skroblynų, Upės ir Kūdrų takus žinotų tik mažesnioji dalis alytiškių. Einant į priekį ramybę drumstė čiulbantys paukščiai, braškantys medžiai ir keliose vietose girdimas pravažiuojančių automobilių triukšmas. Pirmuosius žmonių balsus išgirdau tik eidamas atgal kai iš toli atsklido rusiškais keiksmažodžiais drausminamų vaikų garsai. Arčiau miesto sutikti praeiviai pasitiko alkoholio ir cigarečių kvapu, o už jų ėjo rūkantys nepilnamečiai. Nesaugumo jausmo dėl to neatsirado, gal tik kiek liūdnoka tai matant. Ir nelabai tikisi, kad Karbauskio ir valstiečių-žaliųjų alkoholio vartojimo įstatymo griežtinimas šią situaciją spręs iš esmės.