Aukštumalos pažintinis takas – pažink ir patirk pelkę

Kartais keliasdešimties kilometrų atstumas lemia didelius skirtumus. Dabar vadinamoji Mažoji Lietuva anksčiau buvo Prūsijai, vėliau Vokietijai priklausantis kraštas, kuriame gyveno lietuvininkai. Protestantų bažnyčios ir vokiškos valdžios įtakoje gyvenusių lietuvininkų gyvenimas skyrėsi nuo lietuvių, gyvenusių šiapus sienos. Tas skirtumas buvo visame kame – buityje, kalboje, papročiuose, santvarkoje, architektūroje, netgi pelkėse. XIX amžiaus pradžioje Prūsijos valdžia skatino žmones kurtis pelkėse ir užsiimti žemdirbyste. Žmones viliojo galimybė turėti žemės lopinėlį, todėl pasiryžę sunkiems sausinimo darbams ir dar sunkesniam gyvenimui pelkėje, jie galėdavo pasidžiaugti geru derliumi. Antroje XIX amžiaus pusėje pradėjo kurtis ištisi pelkininkų kaimai ir kolonijos, kuriose didžią dalį gyventojų sudarė lietuvininkai. Viena tokių pelkių buvo Aukštumala, kurios istoriją pasakoja Nemuno deltos regioninio parko įrengtas Aukštumalos pažintinis takas.

Prasidėjęs prie kelio Šilutė – Kintai Aukštumalos takas berželiais apaugusiu pylimu veda į aukštapelkės vidurį. Tas pylimas – tai Prūsijos laikus menantis kelias, jungęs skirtingose pelkės pusėse įsikūrusius Naujųjų Rūgalių ir Aukštumalų pelkininkų kaimus. Pagal valdžios planą dalis Aukštumalos pelkės turėjo būti nusausinta ir paversta derlingais laukais, kitoje dalyje – kasamos durpės. Buvo suprojektuotas žvyruotas kelias aplink pelkę, prie kurio turėjo kurtis pelkininkų sodybos. Nuimtą derlių ir užaugintas bulves numatyta plukdyti krovininiais laivais specialiai jiems iškastu kanalu. Pačioje XIX amžiaus pabaigoje prasidėjo sistemingas pelkės kolonizavimas.

Aukštumalos pažintinis takas prasideda daugeliui netikėtai. Vietoje to, kad leistų žavėtis pelkių vaizdais, padėtų pamatyti retus augalus ir išgirsti saugomus paukščius, jis pelkę kviečia pažinti giliau. Tokios šios pelkės tradicijos, kadangi Aukštumala buvo pradėta tyrinėti prieš daugiau nei 100 metų. 1902 metais vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas K. A. Vėberis išleido monografiją apie Aukštumalą, kuri yra pirmasis mokslinis veikalas apie pelkės. Istoriniu pelkių tyrimų ir aprašymų etalonu tapusi knyga išgarsino Aukšumalą visame pasaulyje, o 2016 metais ji buvo išversta ir į lietuvių kabą. Dėl šios priežasties Aukštumalos pelkė vadinama pelkėtyros mokslo lopšiu.

Pelkininkų pradėti pelkės sausinimo darbai dar labiau suintensyvėjo sovietmečiu, kai prasidėjo pramoninė durpių gavyba. Buvo nusausinta ir paruošta eksploatuoti 2/3 pelkės, o bendras sausinimo sistemos griovių ilgis siekė 150 km. Paskelbus Nepriklausomybę pelkė paskelbta draustiniu ir prasidėjo priešingas procesas – užtvankų statymas ir pelkėms nebūdingų medžių ir krūmynų šalinimas siekiant išsaugoti išlikusią bei atkurti pažeistą aukštapelkę. Kad suprasti pelkei padarytas žaizdas ir kiek laiko jos gali gyti, Aukštumalos pažintinis takas siūlo išspręsti nesudėtingą uždavinį. Tereikia suskaičiuoti kiek metų šiai pelkei, jei aukštapelkės centrinė dalis iškilusi 6 metrus, o jos dugnas nugrimzdęs 3 metrus žemiau marių lygio, kai per metus vidutiniškai susiformuoja 1mm durpių sluoksnis?

Iš pradžių ėjęs pylimu Aukštumalos pažintinis takas persikelia ant medinių lentelių dangos. Einant link centrinės aukštapelkės dalies berželiai žemėja ir jų mažėja, o apžvalga darosi geresnė. Kartu su vaizdais keičiasi ir informacija stenduose. Pasakojimai apie prūsiškus ir sovietinius pelkių eksploatuotojus bei jų Aukštumalai padarytas žaizdas lieka pirmojoje tako dalyje. Bent kiek pagilinus supratimą apie visame pasaulyje žinomą pelkę atėjo laikas ja pasigėrėti.

Tarp mažų pavienių pušelių ir tarp šimtais skaičiuojamų Aukštumalos pelkinių ežerokšnių augančiais kiminų kilimais medinių lentelių takas veda link aukštapelkės viduryje stovinčio apžvalgos bokštelio. Sako, Aukštumalos pelkė yra viena gražiausių ir didžiausių. Dairantis iš apžvalgos bokštelio apgaubia tyla ir ramybė, o vaizdas veikia hipnotizuojančiai. Gražu, bet matomas vaizdas niekaip nepermuša sužinotų Aukštumalos paslapčių. Tarsi būčiau išgirdęs kažką labai asmeniško. Tuo metu prisiminiau Jurgos Ivanauskaitės žodžius apie savo patirtis rašant knygą „Švelnūs tardymai”: „Išjungus diktofoną ir paslėpus lapus su klausimais, pokalbininkas atšyla, suminkštėja ir prapliumpa atviriausiomis išpažintimis, skyla kaip graikinis riešutas, atverdamas branduolį, kurį galbūt slėpė net pats nuo savęs. Kartais toks išsikalbėjimas mane sukrečia iki ašarų. Kartais savo pašnekovui jaučiuosi be galo dėkinga ir dar labiau – skolinga, nes gavau neįkainojamą atvirumo dovaną. Kartais nepažįstamo žmogaus atsivėrimas virsta ta ypatinga akimirka, kurią galima vardyti tarp esminių gyvenimo patirčių.”