Apie vėją, vandenį ir nuo jo saugančius polderius

Keliam bures ir lekiam į Pamarį. Vakarų vėjai čia stiprūs ir dažni, todėl kursas – priešvėjinis. Kalbant buriuotojų terminais – teks dažnai venduoti. Draugystė su buriuotojais anksčiau ne vieną kartą mane buvo atvedusi į Rusnės salą. Smagu vėl aplankyti gerus prisiminimus sukeliančias vietas. Šį kartą nebus jokių jachtų, jokio buriavimo, tik pažinimas ir ėjimas. Eisiu pasivaikščioti didžiausioje Lietuvos saloje įrengtu Pakalnės pažintiniu taku.

Anuomet tiltu atvažiavęs į Rusnę sukdavau link Uostadvario, o šįkart laikausi Pakalnės krypties. Tai gyvenvietė, kurios vardu pavadintas ilgiausias Nemuno deltos regioninio parko pažintinis takas. Vieta atrodo atoki, tikras Žemės kraštas ir jį 1970 metais atrado LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Atvažiavo pamedžioti, pamatė stirnaitę ir užsigeidė vilos. Ne visiems lemta patyrus apsireiškimą bažnyčias pastatyti, todėl po kurio laiko čia iškilo raudonų plytų pastatas. Jį statant Pakalnės vardu vadinama Nemuno deltos atšaka buvo užtvenkta ir tapo senvage.

Tas raudonų plytų pastatas yra geras pažintinio tako pradžios orientyras. Rašoma, jog jame laiką leisti mėgdavo LR prezidentas Algirdas Brazauskas, o nuo 1999 iki 2015 metų veikė Nemuno deltos regioninio parko lankytojų centras. Gimęs iš nežaboto sovietinio vartotojiškumo pastatas yra kartu ir pirmasis pažintinio tako objektas. Jis stovi vos už poros šimtų metrų nuo tako pradžios, esančios mažo uostelio pašonėje. Pirmajame tako informaciniame stende pavaizduotas maršrutas, tačiau kryptis nenurodyta. Pasukus kairiau ir einant ratu pagal laikrodžio rodyklę, šį pastatą pamatysite pirmą, bet pasukus priešinga kryptimi – jis bus pačioje pabaigoje.

Jau nuo tako pradžios dėmesį atkreipiau į abipus nedidelio kelio augančius gluosnius. Patikimai nuo saulės ir vėjo apsaugotu „koridoriumi” keliauju senvage tapusios Pakalnės pakrante. Kažkas naujo. Vaikščiojau Cirkliškio dvaro liepų ir klevų alėja, visai neseniai aplankiau Zubovo sodintą ąžuolų alėją Bubių istoriniame pažintiniame take, bet gluosnių alėjos matyti neteko. Gal abipus kelio augančius gluosnius alėja vadinti per drąsu, tačiau kaip gerai jie perteikia Nemuno deltos gamtos kitoniškumą. Vandenų krašto simbolis ir Prūsijos laikų palikimas. Šie medžiai, kaip ir pylimai, atsirado prieš maždaug 200 metų, todėl pelnytai vadinami „senaisiais gluosniais”.

Dar įspūdingesnių gluosnių galima pamatyti Briedžių saloje. Ten šie medžiai siekia 25 metrų aukštį ir yra iki 2 metrų skersmens, tačiau einant Pakalnės pažintiniu taku atrandu kai ką dar įdomesnio. Prie vieno iš pakelės gluosnių įrengti laiptai, o jais užlipęs atsiduriu erelio lizde. Dėl to abejonių nelieka, jas išsklaido lizde sudėti kiaušiniai. Unikali galimybė pasižvalgyti po pasaulį iš erelio lizdo. Nors dėl tankios gluosnių lajos apžvalga ne itin gera, tai pati originaliausia regykla, kurioje esu buvęs.

Panašu, jog tikri erelių lizdai nedaug kuo skiriasi nuo šios regyklos. Jūrinio erelio susukto lizdo skersmuo siekia 2,5 metro ir gali sverti iki 600 kg. Vien pagal būsto dydį galima įsivaizduoti šio paukščio dydį ir jėgą. Pakeliu akis aukštyn, tarsi tikėdamasis kažkur danguje išvysti sklandant erelį, tačiau supratęs savo poelgio naivumą nusprendžiu paskaityti netoliese stovintį pažintinio tako informacinį stendą. Ne apie jūrinius erelius jame parašyta, stende parašyta legenda apie Pakalnės upę ir į ją svyrančius gluosnius.

Gluosnių alėja baigiasi ir takas suka dešinėn. Vienintelis posūkis take ir sena medinė rodyklė nukreipia teisinga linkme. Maršruto ženklinimo nėra, jis ir nereikalingas – kur beišklysi kai takas iš visų pusių apsuptas Pakalnės upės ir senvagės. Arčiausiai Kuršių marių esanti tako atkarpa veda siauru pievos taku. Tiksliau, provėžomis, kurias baigia paslėpti pamario žolė. Aplipusi rudeniška rasa ji greitai sušlapina kojas. Einant toliau provėžos pradeda ryškėti ir netrukus prieš akis atsiveria upė. Tai Pakalnė – viena iš Nemuno deltos atšakų, tinkančių laivybai.

Čia kraštovaizdis kiek kitoks – grupelėmis augantys medžiai ir daug atvirų erdvių. Einant taku vienoje pusėje matosi nendrynuose įrėminta Pakalnė, kitoje – polderiai su pievomis ir ganyklomis. Polderis – tai pylimais atskirta ir kanalais sujungta nusausinta žemuma, iš kurios vanduo išsiurbiamas siurblinėmis. Šilutės krašte apie trečdalis visų žemių būtų užliejamos, todėl polderiai ne tik sudaro sąlygas užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, bet ir pagerina gyvenimo kokybę ir saugumą.

Šį žemės sausinimo būdą pradėta naudoti X amžiuje Olandijoje, o Lietuvoje pirmasis polderis įrengtas 1907 metais Uostadvaryje. Nežinant, retas einantis taku pastebės šį inžinerinį statinį, apie kurį pažintinio tako stenduose užsiminta vos keliais žodžiais. Kur kas daugiau dėmesio sulaukia Nemuno deltoje gyvenantys gyvūnai ir paukščiai. Dėl užliejamų pievų ir sparnuočiams tinkamų sąlygų Nemuno deltoje aptinkama nemažai perinčių nykstančių rūšių, o pavasarinės ir rudeninės migracijos metu stebimos didžiulės paukščių santalkos.

Paskutinė maršruto dalis visiškai kitokia – jokių gluosnių, jokios užuovėjos, jokio pavėsio. Pakalnės pažintinis takas iki pabaigos veda palei vakarų vėjo pašiauštą Pakalnę, o aplink atsiveria pamario erdvės. Tik laikykis, kad vėjas iš kojų neišverstų. 3,5 kilometro ilgio žiedinis maršrutas užsidaro prie mažo uostelio. Kitoks čia kraštas – kitokia gamta, kitoks oras, kitaip ir žmonės tvarkosi. Kitoks ir pažintinis takas, kuriame nesistebiu patyręs kitokių įspūdžių.