Aleksandriškių takas – basomis į mišką

Į Aleksandriškes atvykusius lankytojus pasitinka Artūras ir Aleksejus. Jie ir yra čia įkurto basakojų tako šeimininkai. Supažindina, kokie iššūkiai laukia take, kokių taisyklių reikia laikytis. Jokių ypatingų sąlygų nėra, tačiau kol pramoga nauja, šeimininkai kiekvieną priima asmeniškai. Toks entuziazmas ir energija verslo pradžioje ne ką mažiau vertas išteklius nei pinigai, todėl galima prognozuoti, jog ši lankytina vieta tikrai prigis. Nebloga ir tako vieta. Nors jis nuo Vilniaus nutolęs beveik 50 kilometrų, atvažiuoti patogu, o kartu tai arčiausiai sostinės esantis basų kojų takas.

Aleksandriškės yra už Trakų, vos 3 kilometrai į šoną nuo kelio Vilnius – Birštonas. Pasukus link Rūdiškių reikia važiuoti, kol pasibaigia asfaltas ir kaip tik toje vietoje yra basų kojų tako iškaba. Prie kelio įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, o už jos du juodai-baltai dryžuoti pastatai. Viename iš jų visos pramogos ir prasideda. Čia kartu ir kasa, ir mini užkandinė, kur galima nusipirkti rankų darbo kibinų, gėrimų ar ledų. Smulkmena, bet maloni. Ne į lankytojų patirtį, o į pinigus orientuoti paslaugų teikėjai tokiems dalykams paprastai neskiria dėmesio, čia situacija kitokia. Ką jau kalbėti apie purškalus nuo uodų, ar lietpalčius nuo lietaus.

Rakinamoje spintelėje pasidėjęs batus žengiu link užrašo „Nuotykio pradžia”. Čia prasideda 2,1 kilometro ilgio basų kojų takas. Formaliai jis turbūt ilgiausias Lietuvoje, nes Survilų sodybos basakojų takas yra 2 kilometrų ilgio. Tas ilgis yra daugiau marketinginis triukas ir nereikėtų jo sureikšminti. Visgi smegenims tas skaičius kažką reiškia, nes galvoje sušmėžuoja mintis kaip po tų dviejų kilometrų jausis kojų pėdos?

Iš betono, akmenukų, medžio, kankorėžių, eglišakių, keramzito, kukurūzų ir kitokių medžiagų suformuotos dangos pėdų labai neišgąsdina. Po kiekvienos skirtingos dangos seka atpalaiduojanti atkarpa per pjuvenomis pabarstytą miško paklotę. Yra vietų, kur tenka pasitikrinti gebėjimą laikyti lygsvarą ar įveikti paprastas, laipynių parką primenančias atkarpas. Tokia įvairovė smagi ir reikalinga. Šiame take įrengta beveik 90 įvairių paviršių, tačiau jie tokia pačia ar panašia forma kartojasi.

Po kelių šimtų metrų priėjus eglyną keičiasi ir pats miškas bei tako dangos. Kur kas ilgesnėmis atkarpomis tiesiog žingsniuoju miško paklote, o pėdas dirginančių paviršių čia mažiau. Tako schemoje, kuri yra namelyje, ši vieta vadinama senuoju mišku. Beje, prieš įžengiant į šią dalį galima pasukti kairiau ir taip sutrumpinti maršrutą (yra įrengtos lentelės, rodančios skirtingus maršrutus). Tada takas bus trumpesnis, tačiau su intensyviau pėdas stimuliuojančiomis dangomis. Per seną mišką vedančią atkarpą pavadinčiau terapine – basomis per mišką.

Vienu metu ji atrodė kiek nuvilianti, bet galiausiai tapo visai smagu basomis eiti per miško paklotę. Niekas nedraudžia bet kuriame miške vaikščioti basomis, tačiau kas taip elgiasi? Šiame take yra puiki proga tą išbandyti. O ir miškas čia atrodo natūralus, neišvalytas, todėl natūralumo ieškotojams turėtų patikti tokia pramoga. Tik reikia įvertinti, jog vietomis tenka susidurti su natūralia gamta: spygliais, kankorėžiais, skruzdėmis, uodais ir erkėmis. Neignoruokit raginimų pasipurkšti nuo jų saugančiomis priemonėmis.

Artėjant link pabaigos įrengti keli vandens ruožai, tačiau ekstremalumu Survilų basų kojų takui jie neprilygsta. Ne visiems priimtina iki pusės pasinerti į liūną ir ne visiems reikia ekstremalumo. Tuo Aleksandriškių basakojų takas ir atrodo išskirtinis, kad čia nesiekiama nustebinti ypač aštriais pojūčiais. Saikingai dygus, kad juo galėtų eiti ir jautresnes pėdas turintis lankytojas, tačiau pakankamas, kad po 2 kilometrų būtų jaučiamas masažo poveikis.

Anot šeimininkų, jie norėjo įrengti tokį taką, kad juo einantys kuo mažiau matytų vienas kitą. Ir tikrai, einant mišku to industrinės turizmo vietovės pojūčio nėra. Gal tik norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ne dangų kiekiui, o įvairovei. Neabejoju, jog basų kojų takas tobulės. Ir ne tik takas, o ir tako pradžioje poilsiui skirta erdvė. Sako, greitai bus naujienų, nors ir dabar pakankamai jauku – ir vaikams yra kur pažaisti, ir po pasivaikščiojimo kur pasėdėti, ir darželyje gėlės žydi. Visai kaip pas močiutę kaime, gerąja prasme.

Nusipirkus bilietą taku galima eiti kiek nori kartų, bet man užteks ir vieno rato. Geriau kojas pamaloninsiu šiltu vandeniu, o save – ledais. Šie – iš aparato, geresnio skonio nei parduodami iš šaldytuvų. Dar viena maloni smulkmena. Iš tokių smulkmenų ir susideda visuma. Pagal tai, kiek šeimininkai turi entuziazmo ir kaip stengiasi viską apgalvoti, prognozuočiau, kad automobilių stovėjimo aikštelę netolimoje ateityje teks plėsti.