Aukštieji Tatrai: apšilimas ir pažintis su kalnais

Nuo Aukštųjų Tatrų kalnų mus skiria tik Lenkija. Net ir su kasmet gerėjančiais Lenkijos keliais apie 940 km atstumą tarp Vilniaus ir Aukštųjų Tatrų įveikiam per 12 valandų. Po metų ar dviejų, kai lenkai baigs tiesti autostradą iš Varšuvos į Bialystoką, kelionė dar sutrumpės, o dabar 30 kilometrų ruože prie Ostrow Mazowiecka dirba gausios kelininkų pajėgos. Laiko čia daug neprarandam, tačiau automobilių spūstys prasideda Krokuvos apvažiavime. Jei iš pradžių dar judėjome patenkinamu greičiu, artėjant link Slovakijos sienos eismas tapo viena ištisa spūstimi. Nors nuo tikslo mus skyrė gal 70 kilometrų, juos nuvažiuoti užtruko 3 valandas. Dar prieš pradedant temti prieš akis atsivėrė Slovakijos Aukštųjų Tatrų slėniai su žemuose debesyse paskendusiais kalnais.

Apsistojame kalnų papėdėje įsikūrusiame miestelyje Nova Lesna, kur prie vieno iš namų stovinti ir atstumą iki Kauno rodanti lentelė byloja apie tam tikras sąsajas su Lietuva.

Miestelis senas. Pagal radinius spėjama, kad šioje vietoje žmonės gyveno jau akmens amžiuje. Per savo ilgą istoriją miestelis kelis kartus keitė pavadinimus, o paskutiniuoju – Nova Lesna, iš vokiško žodžio Neuwaldorf kildinamu pavadinimu vadinamas nuo 1808 m. Specialiai čia užsukti neverta, bet išėjus pasivaikščioti galima pamatyti senas, kuklias Romos katalikų ir evangelikų bažnytėles ir pasigrožėti gerai matomomis Aukštųjų Tatrų viršūnėmis.

Ne visi žino, kad Aukštieji Tatrai yra Karpatų kalnyno dalis, o aukščiausia Aukštųjų Tatrų viršūnė  Gerlachovský yra kartu ir aukščiausia viso Karpatų kalnyno viršūnė. Kalnų kraštovaizdžiui, o taip pat augmenijai ir gyvūnijai saugoti, 1949 metais buvo įkurtas didžiausias ir seniausias Slovakijoje Aukštųjų Tatrų nacionalinis parkas (TANAP). Bene labiausiai saugomomis kalnų teritorijomis džiaugiasi rudosios meškos, kurių šiuose kalnuose gyvena gana gausiai. Sako, netgi prisiartinusios prie gyvenviečių ar stovyklaviečių šiukšliadėžes ištuština ir paliktas be priežiūros maisto atsargas pavagia, visai kaip Jeloustouno nacionaliniame parke Amerikoje. Pamatyti meškų neteko, o ir informacija padrąsinanti: paskutinius 100 metų žmonės nuo meškų nenukentėjo. Be kita ko Aukštieji Tatrai su Lenkijoje esančia šių kalnų dalimi 1993 metais įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šie kalnai jau pažįstami, teko čia lankytis 2004 m. rugpjūtį, kaip tik tais metais kai čia siautė gamtos sticija ir per kalnus praėjusi vėtra kelių kilometrų pločio ir keliasdešimt kilometrų ilgio ruože taip nuniokojo gamtą, kad buvusių miškų plotuose liko stovėti tik pavieniai aplaužyti medžiai.

Tąkart pirmą kartą vasarą lankantis kalnuose su lengvabūdišku nusiteikimu ir be kalnams tinkančios avalynės pavyko pasiekti Slavkovský viršūnę (2452 m). Pavyko ir nusileisti sėkmingai, bet pora dienų vaikščiojimas neteikė net menkiausio malonumo (skaudėjo visus kojų raumenis). Dabar atvykom nusiteikę kur kas lengvesniems pasivaikščiojimams po kalnus, tuo labiau, kad jauniausiam turistui dar tik 4 metai. Padarę namų darbus ir apsilankę turizmo informacijos centre turime pasirinkę du kalnų maršrutus.

(adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({});

Likusias dienas 2 dienas planuosim vėliau, priklausomai nuo to, kaip kojos laikys ir kaip oras leis. Pirmą dieną kupini ryžto ir energijos pažintį su kalnais pradedam Stary Smokovec, gyvenvietėje įsikūrusioje Aukštųjų Tatrų kalnuose. Po to kai 1793 metais šioje vietoje buvo aptikti mineralinio vandens šaltiniai, pradėjo statytis vasarnamiai ir sanatorijos, o beveik po šimto metų atvesta geležinkelio atšaka.

Norintys dar ir dabar gali pasivažinėti senuoju elektriniu pašto traukiniu Kometa, kuris paštą vežiojo nuo 1913 m. Mūsų pirmos dienos planuose taip pat yra kelionė traukiniu iš Stary Smokovec į Tatranska Lomnica. Važiuosime ne dėl atrakcijos (tiksliau, ne tik dėl jos), nes mūsų pirmos dienos maršrutas per kalnus prasideda Tatranska Lomnica miestelyje, o baigiasi čia – Stary Smokovec. Būdami tikri lietuviai, automobilį pastatėme ten, kur stovėjimas nemokamas (stovėjimo kaina miestelyje už dieną svyruoja nuo 3 iki 5,5 euro), todėl teko eiti iki pagrindinės stoties pirkti bilietų. Tarpiniuose sustojimuose nusipirkti bilietų galimybės nėra, o gadinti atostogas važinėjant „zuikiais” – nesinori.

Kelionė iš Stary Smokovec į Tatranska Lomnica trunka neilgai, gerokai trumpiau nei teko laukti traukinio. Traukiniai kursuoja šiuo maršrutu kas valandą, todėl verta pasiplanuoti laiką. Nors mūsų laikas nespaudžia, bet kopiant į kalnus svarbu nesusivėlinti, kad spėti nusileisti dar nesutemus. Atvykę į Tatranska Lomnica miestelį, kuris įsikūręs 850 m aukštyje, pasukame link kalnų, kur tikimės rasti į viršų keliantį keltuvą. Randame ir keltuvą, ir nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę, ir link keltuvo besidriekiančią eilę, kurią reikia „atstovėti” norint pasikelti iki Skalnate pleso. Keltuvas – nepigus malonumas, suaugusiam pasikelti į viršų kainuoja 16 eurų, pirmyn ir atgal – 19 eurų. Kadangi čia prasidedantis mūsų maršrutas eina kalnais ir baigiasi Stary Smokovec miestelyje, perkam bilietus į vieną pusę.

Kasoje pasiūlo įsigyti kombinuotus bilietus, galiojančius keliems skirtingiems keltuvams, bet tai prieštarauja mūsų planams ir to atsisakome. Tik pasinaudojame patarimu užkilus į viršų priduoti bilietus į kasą ir susigrąžinti 2 eurų užstatą už kiekvieną bilietą. Su tarpiniu sustojimu, kuriame iš gerokai padėvėto keturviečio keltuvo persėdame į apynaujį (3 metų) 15 vietų keltuvą, pasikeliame į 1751 m virš jūros lygio aukštį.

Tai viena populiariausių turistų lankomų vietų Aukštuosiuose Tatruose, kuri pasitinka mus beveik 10 laipsnių žemesne temperatūra nei apačioje. Nuo čia ne tik atsiveria puiki Slovakijos panorama, bet ir to paties pavadinimo slėnyje telkšo Skalnate ežeras.

Aukščio mėgėjams galima keltis dar aukščiau. Nuo Skalnate pleso keltuvas kelia į antrą pagal aukštį Aukštųjų Tatrų viršūnę Lomnický štít. 2634 metrų aukštyje esanti viršūnė dažnai skendi debesyse, todėl gražiais vaizdais gali gėrėtis tik atsidūrę ten giedrą dieną, o vėjuotomis dienomis keltuvas net neveikia. Tiesa, bilietais reikia pasirūpinti iš pat ryto, kadangi vienos kabinos keltuvu aptarnaujamą viršūnę gali pasiekti labai ribotas kiekis turistų, o už pasikėlimą reikia pakloti 27 eurus. Pasikelti verta vien jau dėl to, kad 1940 metais pradėjęs veikti šis keltuvas buvo pats moderniausias, pirmasis ir vienintelis tokios konstrukcijos keltuvas visame pasaulyje, kai 1955 metais jį pranoko naujas keltuvas įrengtas Chamonix miestelyje Prancūzijoje.

Tiek Lomnický viršūnėje, tiek Skalnate pleso stovi dvi aukštikalnių astronomijos observatorijos priklausančios Slovakijos mokslų akademijai. Čia įrengtu teleskopu buvo aptikta 18 naujų kometų, atlikti kiti svarbūs astronominiai atradimai. Vietiniai apie astronominę ir metrologinę observatorijas gali pasiskaityti pastatytame informaciniame stende, na o užsienio turistams turėtų pakakti tiesiog gražių vaizdų. Matyt, informacijai anglų kalba stende neužteko vietos.

Kur kas draugiškesni stendai užsienio turistams stovi aplink Skalnate ežerą įrengtame pažintiniame take. Slovakų ir anglų kalbomis rašoma apie karštomis vasaromis išdžiūstantį ežerą, kalnuose sutinkamus žvėrius ir žvėrelius, bei apią tą pačią nesenai matytą observatoriją.

Jei kalnų papėdėje visi vaikšto apsirengę vasariškai, daugiau nei pusantro kilometro aukštyje oras kur kas vėsesnis ir gaivesnis. Užkilę į Skalnate pleso dauguma iš kuprinių traukia šiltesnius rūbus, o tada kas namuose pasiruoštomis maisto atsargomis stiprinasi, kas traukia į restoraną, iš kurio terasų atsiveria vaizdas tolumoje stūksančius Žemųjų Tatrų kalnus, o kas stengdamiesi rasti gražesnę vietą fotosesijai ir rizikuodami sušlapti kojas šokinėja iš Skalnate ežero vandens kyšančiais akmenimis. Kiekvienas kalnais džiaugiasi savaip.

Pasistiprinę, nufotografavę save ir kitus, patraukiame į pirmąją kelionę kalnais. Prieš paliekant Skalnate pleso būtų nuodėmė nepasigrožėti nuo apžvalgos aikštelės atsiveriančiais vaizdais.

Netoli keltuvo stovintis rodyklių stendas sako, kad einant iki Hrebienok raudona trasa užtruksime valandą ir 35 minutes. Dar apie pusvalandį truks nusileidimas iki Stary Smokovec. Kadangi jau pora valandų po vidurdienio, nėra ko laukti, o kaip vėliau pasirodė, nurodytas laikas aktualus spartiems ir pažengusiems kalnų keliautojams, todėl keliaujant su vaikais nurodytą laiką galima dauginti iš 2 (atsarga gėdos nedaro). Ėjimas akmenuotais kalnų takais tai ne pasivaikščiojimas lygiais miškų takeliais.

Tęsinys jau greitai…