Praeitų metų rudenį Pavilnių regioniniame parke prie Rokantiškių piliavietės buvo pristatytas Strielčiukų pėsčiųjų takas. Įrengtas jis Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijai bendradarbiaujant su UAB KPMG Baltic savanoriais. Tąkart renginyje dalyvavo ir patys strielčiukai – šalia stovėjusią pilį saugoję sargai, kurių vardu ir pavadintas takas.
Medinė pilis, buvusi viena seniausių ir gražiausių, ant čia esančios stačiašlaitės kalvos buvo pastatyta XII a, o pastatė ją Traidenio brolis kunigaikštis Alšis. XVI a. pilis buvo parduota Bonai Sforcai, po to Goštautams, Pacams, o sekančiame amžiuje karo su Maskvos kunigaikštyste metu ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta. Kasinėjant rastos plytos, čerpės, kokliai, o pagal šiuos radinius sprendžiama, kad čia pilies rūmai stovėjo. Apie archiologinius tyrinėjimus ir radinius rašoma piliavietėje įrengtame informaciniame stende.
Ko nedomina archeologija ir istorija, gali pasigėrėti nuo sutvarkyto piliakalnio atsiveriančiais Naujosios Vilnios vaizdais.
Iš pietvakarių piliavietę supa Strielčikų miškas, po kurį šįkart ir išsiruošėme pasivaikščioti. Pažintiniu šio tako nepavadinsi, jame nėra informacinių stendų ar šiaip įdomių objektų, o ir pakrikštytas jis „Strielčikų žygtakiu”. Iš karto į miško tankmę neriantis takas yra puiki vieta pasivaikščiojimams karštomis vasaros dienomis, nes pro tankias medžių lajas saulė vos vos prasiskverbia.
Nuėjus apie pusę kelio Strielčiukų žygtakis šakojasi – į dešinę pasuksi, 2,5 km ilgio taką įveiksi, tiesiai eisi – 3,5 km nupėdinsi. Kadangi trumpesnį maršrutą rinkomės pernai, dabar žygiuojame ilgesniuoju. Natūralaus grunto miško takas po kurio laiko nusileidžia žemyn, kur prieš akis atsiveria lubinų žieduose paskendusi pieva.
Visas Strielčiukų žygtakis aiškus ir sužymėtas baltomis-mėlynomis juostelėmis ant medžių kamienų, bet priėjus šią vietą – sudvejojame. Ženklai sako, kad reikia sukti į kairę, kur per aukštą ir nenupjautą žolę veda vos pramintas takelis, bet nenorėdami tuo patikėti – laikomės kairiau vedančio keliuko. Neaptikę paženklintų medžių grįžom atgal ir bridom per rasotą aukštą žolę, kol pasiekėm nupjautą pievą.
Ten dar vienas orientacinis uždavinys – pievoje ant stulpo matosi tako ženklinimas, bet ties juo į miško tankmę takelio nėra. Susiprotėję einame iki pievos pakraščio, kur veda keliukas, tas pats, kuriuo mes šiek tiek ėjom nusileidę nuo kalno, netikėdami, kad reikia sukti kairėn. Organizatoriams reikėtų pakoreguoti maršrutą, nukreipiant jį keliuku, nes vasaros metu braidyti po aukštą, rasotą ir gal net erkių pilną žolę, nesmagu. Būtų taip ir kur kas aiškiau. O gal toks ir buvo sumanymas, nes čia gi žygtakis, o ne pėsčiųjų takas?
Keliaujant toliau pasigirsta pravažiuojančio traukinio garsas – takas eina visai šalia pat geležinkelio bėgių.
Neužilgo pasirodo ir Rokantiškių piliavietės kalnas. Pasivaikščiojimas baigtas. Surasti Rokantiškių poilsiavietę nesunku – reikia važiuoti Batoro gatve beveik iki pat Naujosios Vilnios, kol pravažiuosite pro geležinkeliu tiltu. Iš karto už jo dešinėje yra automobilių stovėjimo aikštelė, nuo kurios veda takas link Rokantiškių piliavietės.