Ežerų krašte per kaimus tarp ežerų

Patogu, kai važiuoju į žygį ir pačioje jo pradžioje yra kur palikti automobilį. Išlipai, pasiruošei ir žygiuoji. Būtent taip yra Palūšėje, kur prie Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro yra automobilių stovėjimo aikštelė. Tik pats maršrutas pradžioje reikalauja šiek tiek atidumo. Nėra jokio čia prasidedantiems pėsčiųjų maršrutams skirto informacinio stendo, todėl reikia nepražiopsoti nedidelių rodyklių prie kelio. Viena jų su mėlynu žygeiviu rodo į vieną pusę, kita, su žaliu – į kitą. Būtent žalios spalvos ženklinimu šiandien ir seksiu, nes jis žymi Gaveikėnų-Strigailiškio žiedą.

Pasukęs link Ignalinos praeinu pro nacionalinio parko lankytojų centrą. Dažnai pagalvoju, kad tai, kas yra maršruto pradžioje apžiūrėsiu grįžęs. Visgi po žygio noro ir energijos būna gerokai mažiau. Ypač jei žygis ilgesnis nei 10 kilometrų. Jei atvažiavę į Palūšę norėsit aplankyti lankytojų centrą, siūlau tą padaryti iš karto. O tada jau leistis pėsčiųjų maršrutu Lūšių ežero pakrante.

Maršruto pradžia tikrai smagi. Platus takas veda pakrantės medžių alėja, kurios vienoje pusėje lygus it stiklas Lūšių ežero vanduo, kitoje – stačiai aukštyn kylantys šlaitai. Tai medžiais apaugusios kopos, per kurias veda vaizdingas Meironų pažintinio takas. Šioje vietoje maršrutų atkarpos sutampa ir pakeliui galima matyti įrengtus informacinius stendus.

Drauge maršrutai tęsiasi iki Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokyklos. Čia pažintinis takas sukasi atgal, o Gaveikėnų-Strigailiškio žiedas tuo pačiu taku eina tolyn. Eina pro visą eilę medinių skulptūrų, primenančių stogastulpius. Skulptūros čia pastatytos dar 1977 metais ir dauguma sulaukė šių dienų. Medžio drožėjai jose stengėsi įamžinti gamtos grožį bei šio krašto legendas. Net ekskursijos vedamos šiuo Skulptūrų taku. Būtent taip dar vadinama palei ežerą besidriekianti pėsčiųjų ir dviračių trasa, jungianti Palūšę ir Meironų kaimą.

Kaime vaizdingas takas palei ežerą baigiasi ir pasuku į vieškelį. Kairėje pusėje lieka Dringykščio ežeras, dešinėje – Tamaras. Puikiai prisimenu šio ežero vardą ir legendą apie jį. Meironų pažintiniame take yra informacinis stendas su ta legenda, o tako maršrutas Tamaro ežerą apeina ratu. Praėjęs ežerus suku kairėn, į miško keliuką, kuris veda tiesiai į Gaveikėnus.

Autentiška senove alsuojantis kaimas pirmą kartą paminėtas 1373 metais. Didelis jis niekada nebuvo, bet turėjo miestelio statusą, vyko turgūs. Sodybų nedaug ir jos visos susitelkusios palei vieną gatvę. Ja ir eina maršrutas. Čia tarsi nėra skirties tarp privačių ir viešųjų valdų, tarp buities ir gamtos, tarp praeities ir dabarties. Viskas taip paprasta, bet tas paprastumas ir žavi. Norisi grįžti atgal ir dar kartą praeiti tą kaimą. Lėtai, lėtai.

Didžiausia kaimo įžymybė – Gaveikėnų vandens malūnas. Jo girnas suko per kaimą einanti susisiekiančių tvenkinių sistema. Greta veikė milo vėlykla. Artėjant prie malūno iš tolo girdisi nuo krioklio krentantis vanduo. Akivaizdu, kad laikmetis pakeitė ir malūno paskirtį. Dabar čia žmonės atvažiuoja ne miltų susimalti, o pailsėti, smagiai praleisti laiką.

Už malūno maršrutas toliau driekiasi siauru keliu, kol raitydamasis tarp ežerėlių ir tvenkinių tampa siauru taku. Kraštovaizdis pasikeičia, gamta tampa beveik laukine. Pramintas takas išnyksta, nebesimato ir ženklinimo, todėl žingsniuoju per šlapią kirtimvietę orientuodamasis tik nuojauta. Paskutinė atkarpa per metro aukščio dilgėles yra tarsi vyšnia ant torto.

Iš Palūšės vedantys pėsčiųjų takai nėra nuobodūs. Juose tenka eiti ir keliais, ir plačiais takais, ir siaurais keliukais ir bekele. Toks buvo Šakarvos žiedas, toks yra Gaveikėnų-Strigailiškio žiedas. Įvairus visomis prasmėmis. Lengvas atkarpas keičia sunkesnės, gražūs miškai pereina į ūksmingas girias, o kraštovaizdžius su pievomis ir ežerais paįvairina Aukštaitijos nacionalinio parko kaimai. Tai ir driekiasi šis pėsčiųjų maršrutas ežerų kraštu per kaimus tarp ežerų.

Kaip po nakties ateina rytas, taip po bekelės atkarpos pasirodė Strigailiškis. Jis visiškai kitoks nei Gaveikėnai – kalvotas ir su daugiau atsiveriančių erdvių, kur kas didesnis ir labiau civilizuotas. Iš pradžių sustojau ant kalvos kur, stovi Strigailiškio senųjų kapinių ženklas, vėliau – prie Romnesos, kur kepami šakočiai ir veikia restoranas. Net ir prisėdęs buvau, bet vartant meniu ramybės viduje nebuvo. Iki Palūšės gal kokie 3 kilometrai dar likę – pasijutau, it eičiau valgyti nebaigęs darbo. Žygis – ne darbas, bet jį pabaigti norisi ne ką mažiau.

Už poros posūkių ir atsiduriu prie kelio Ignalina – Kaltanėnai. Lygiagrečiai jam eina platus asfaltuotas pėsčiųjų ir dviračių takas. Turbūt jis senas, nes asfaltas sutrūkinėjęs ir iškilnotas, užtai vaizdas aplink toks pat geras kaip maršruto pradžioje. Prie pat tako tyvuliuoja Gavio ežeras. Negilus, bet gražus. Kaip kad parašyta prie ežero stovinčiame stende „Gavio ežero panorama – tarsi meilės pripildytas atvirlaiškis…”

Jau lyg ir norėtųsi keliauti tiesiai į Palūšę, tačiau maršrutas už ežero pasuka į mišką. Dar papildomas kilometras žygiuojant miško keliukais per gražų Aukštaitijos nacionalinio parko pušyną. Šio maršruto ilgis – 11,5 kilometro, tačiau retai taip būna, kad nueitas atstumas atitinka maršruto ilgį. Šis kartas – ne išimtis. Būsiu nuėjęs keliais kilometrais daugiau, tad prie Palūšės pilkapių sustoju minutei poilsio.

Paskutinis maršruto ženklinimas, paskutiniai 100 metrų ir priekyje pasirodo Palūšės bažnyčia. Vienintelėje vietoje tarp Gaveikėnų ir Strigailiškio buvo bekelės atkarpa, kur ženklinimo nemačiau. Visur kitur jis yra pakankamas ir aiškus. Beveik prie pat automobilių stovėjimo aikštelės atsisėdau ant suoliuko. Tai muzikinis suoliukas, ant kurio sėdint galima išgirsti Miko Petrausko balsą ir kūrinius. Kompozitorius gimė Palūšėje, todėl čia įamžintas jo atminimas. Gera vieta pabaigti Gaveikėnų-Strigailiškio žiedą. Su muzika, apie kurią kompozitorius sakė taip: „Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis“.