Įdomi ekspozicija Viekšniuose su nevykusiu pavadinimu

Kartą aptikau internete informacijos nuotrupas apie Kalupio pažintinį taką. Nuotraukose aiškiai matėsi užrašas didelėmis raidėmis „Kalupio pažintinis takas” ir kelios milžiniškos puodynės. Įdomi vieta, tačiau daugiau naudingos informacijos neradau. Koks ten takas, koks jo ilgis, kur jis prasideda? – į šiuos klausimus atsakymo neturėjau. Atidėjau planus apsilankyti šiame take vėlesniems laikams. Gal kada bus pakeliui. Tačiau kad ir kaip dažnai keliaučiau po Lietuvą, jog Viekšniai būtų pakeliui – nepasitaikė.

Nebuvo Viekšniai pakeliui ir tąkart, bet nusprendžiau važiuoti ilgesniu keliu ir apsilankyti šiame miestelyje. Sukau ratus po Viekšnius, bet ko ieškojau – neradau. Ir prie Ventos bei Kalupio upelio santakos buvau, ir palei Kalupio upelį ėjau, bet viskas veltui. Kalupio pažintinis takas buvo lyg koks mistinis objektas – yra kažkur Viekšniuose, bet rasti neįmanoma. Tik kažkelintas paklaustas žmogus į klausimą neužtikrintai atsakė klausimu: „Gal ten, kur šventės vyksta?”. O šventės vyksta Vytauto gatvės gale, kur pastatyta vasaros estrada. Ir tikrai. Už jos teka Kalupio upelis, o slėnio terasoje pamatau ir puodynes. It kokiame laivų mūšio žaidime šaudžiau aplink, o tas paskutinis laivas (Kalupio pažintinis takas) pasirodė esąs viduryje, pačiame Viekšnių centre.

Viena iš puodynių iš karto nukelia į neolito amžių, kai V – IV tūkstantmetyje prieš Kristų žmonės išmoko gaminti porėtąją keramiką. Kitaip ji dar vadinama Narvos arba Narvos ir Nemuno kultūra, kadangi buvo paplitusi tarp Narvos ir Nemuno upių. Narvos kultūros keramika išsiskiria tuo, kad į molį buvo dedama organinių priemaišų – smulkintų augalų ar grūstų kriauklelių. Dėl to keramikos dirbiniai buvo lengvi ir juodi. Tokią spalvą jiems suteikdavo degėsių likučiai.

Nors Kalupio upelio slėnyje pastatytos didžiulės puodynės yra Narvos kultūros keramikos gaminių prototipai, jų spalva palikta gryno molio. Puodynių viduje įrengti informaciniai stendai tiek su tekstine, tiek su vaizdine medžiaga. Susipažinęs su kelis tūkstančius metų siekiančia molio dirbinių istorija keliauju į sekančią puodynę. Čia laikmetis jau kitas ir stendo pavadinimas žada sudėlioti visus taškus ant i – atsakyti į klausimą, kodėl šios puodynės stovi būtent čia, Viekšniuose?

Puodžių amatas Viekšniuose vystėsi todėl, kad netoliese, prie Kalupio upelio, buvo molio klodai. Iš pradžių žiesti puodus pradėjo atvykėliai iš Rusijos ir Latvijos. Netrukus pas juos dirbdami Viekšnių gyventojai išmoko šio amato ir pradėjo darbuotis savarankiškai. Buvo steigiamos gancarnės – puodžių dirbtuvės, o savo dirbinius viekšniškai vežimais, automobiliais ir traukiniais važiuodavo pardavinėti ne tik Lietuvoje, bet į Latviją, Estiją bei Lenkiją. Puodininkystė garsino Viekšnius, o garsiausių šio amato meistrų pavardes galima rasti antrosios puodynės informaciniuose stenduose.

Pagrįstai galite užduoti klausimą – kaip siejasi puodininkystės amato lauko ekspozicija ir pažintinis takas? Lauko ekspozicija su puodynėmis įrengta slėnio terasoje, toje vietoje, kur seniau buvo kasamas molis. Laipteliais užlipus aukštyn pasitinka nuotraukose matytas užrašas didelėmis raidėmis „Kalupio pažintinis takas”. Daugiau jokio informacinio stendo, jokios informacijos apie taką ar maršrutą, todėl išvada peršasi viena – Kalupio pažintinis takas yra puodininkystės amato lauko ekspozicijos pavadinimas.

Nesu tikras, kad šis pavadinimas yra geriausias, kokį buvo galima sugalvoti puodininkystės amato ekspozicijai pavadinti. O gal nereikia stebėtis, nes žiniasklaidos rašomų antraščių ir turinio atotrūkis kartais būna dar didesnis? Svarbiau patraukti dėmesį nei atspindėti turinį. Tokiais laikais gyvenam – kova už mūsų dėmesį vyksta arši. Tačiau turinys svarbiausia ir, nepaisant clickbaitinio pavadinimo, puodynių muziejus po atviru dangumi paliko gerą įspūdį.

Viekšnių puodynės tapo stipriu kelionės akcentu ir „kišti” šios ekspozicijos po pažintinio tako pavadinimu – nesinori. Nesistebiu, kad ir užkalbinti viekšniškiai, paminėjus pažintinio tako pavadinimą, gūžčiojo pečiais. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Ir jei sugalvosite aplankyti puodininkystės amato ekspoziciją, ieškokite jos čia:

Tikiu, kad Viekšniuose yra daugiau ką pamatyti, ne vien tik šią ekspoziciją. Kai ką aplankiau, bet tik todėl, kad teko paklaidžioti ieškant pažintinio tako. Tako, kurio, galima sakyti, nėra. Viena iš aplankytų vietų – santaka. Ties Viekšniais Kalupis įteka į Venta ir upių santakoje stovi gražus stendas. Jame trumpai ir gražiai parašyta apie kiekvieną iš šių upių. Čia ir apie ekspoziciją užsimenama, bet tada dar nesupratau, kad ji yra būtent tai, ko ieškau.

Kitoje Viekšnių pusėje yra apžvalgos aikštelė. Iš jos atsiveria gražus vaizdas į Ventos slėnį. Venta yra didžiausia upė Žemaitijoje ir ketvirta pagal dydį Lietuvoje.

Leidžiantis upe žemyn kabo abu Ventos krantus jungiantis tiltas. Ko gero tai vienas populiariausių turistų lankomų objektų Viekšniuose, nes čia netrūko nei suaugusiųjų, nei vaikų, norinčių išbandyti „bezdžionių tilto” pramogą.

Nuo kabančio tilto atsiveria vaizdas į Viekšnių malūną. Pasakojama, kad karo metais vietos gyventojai gaudavo elektros energiją, kurią gamino šis malūnas. Jos visiems neužteko, todėl gyvenvietė buvo padalinta į kelias dalis. Kiekvieną dieną elektros energija buvo tiekiama vis kitai daliai, o kiti turėjo tenkintis žvakės šviesa.

Neilgas ir ne visai sklandus buvo apsilankymas Viekšniuose. Viskas būtų vykę sklandžiau jei puodininkų amato ekspozicija nebūtų paslėpta po pažintinio tako pavadinimu. Nors jei pavadinime nebūtų pažintinio tako, kažin ar būčiau užsukęs į Viekšnius.