Bardejov – mažai girdėtas miestas šiaurės rytų Slovakijoje. Jame gyvena kiek daugiau nei 30 000 gyventojų. Nutolęs nuo Aukštųjų ar Žemųjų Tatrų, tad turistų sulaukia kiek mažiau. Jaučiasi, kad miestas gyvena savo ritmu. Kodėl verta užsukti į Bardejov? Visų pirma dėl to, kad jis įtrauktas UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas viduramžiais buvo prie svarbaus kelio per Karpatus, jungiančio Lenkiją su Vengrija, todėl išgyveno gerus laikus ir klestėjo. XV amžiaus turgaus aikštė su rotuše ir aplinkiniais pastatais dar ir dabar gerai perteikia to laikmečio atmosferą.
Gynybine siena apjuosta senoji miesto dalis yra autentiška ir ypač gerai išsilaikiusi. Miestas mažai nukentėjo per karus. Išlikusio senamiesčio vertę geriau galima suprasti pažvelgus į miesto nuotraukas, darytas iš aukštai. Autentiškas XV amžiaus miestas, po kurį tikrai smagu pasivaikščioti. Turistų antplūdžio nėra, kavinės ir restoranai ilgai nedirba, tačiau turgaus aikštėje gyvenimas vyksta ir sutemus. Prie gynybinės sienos įrengtame skvere veikia grojantis ir dainuojantis fontanas. Visos dienos miestui skirti nereikia, tačiau verta užsukti 2-3 valandoms. Už gynybinės sienos miestas labai pakeičia veidą ir jei ne supančios kalvos, būtų visiškai nuobodus.
Mieste yra trumputė gatvė ir skverelis, skirtas grupei „The Beatles“. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje tokia iniciatyva sukėlė didelį komunistų partijos pasipiktinimą, tačiau išliko ir, pasak vietinių, čia yra vienas unikaliausių bitlų memorialų Europoje.
Važiuojant į Slovakiją pro Ržešovą (Lenkija) ir kirtus sieną, netoli Svidniko miesto galima pamatyti du tankus – rusų ir vokiečių. Šis paminklas skirtas didelio mūšio atminimui, kuris įvyko Duklos perėjoje. 1944 metais Raudonoji armija parengė Prešovo puolimo planą ir ketino šį miestą pasiekti per 5 dienas, tačiau susidūrė su stipriu pasipriešinimu ir mūšiai tęsėsi beveik du mėnesius. Skirtinguose šaltiniuose nurodytas skirtingas žuvusiųjų skaičius, tačiau Wikipedia puslapyje jis siekia net 70 000. Patys kariai šią vietą praminė „Mirties slėniu”. Rašoma, jog šios kautynės buvo vienos kruviniausių Rytų fronte ir didžiausios Slovakijos teritorijoje. Udolie smrti – taip slovakiškai vadinasi ta vieta, kur ir dabar kalvotuose laukuose galima pamatyti stovinčius rusiškus T34 tankus. Paveikus vaizdas. Jie ten palikti specialiai, būtent tose vietose, kur ir buvo pamušti. Pamiškėje pastatytas dar vienas paminklas. Nuo Svidniko iki Mirties slėnio – apie 3 km. Yra rodyklės.
Tankus ir kitą karinę techniką galima pamatyti ir pačiame Svidniko mieste. Čia veikia karo istorijos muziejus su lauko ir vidaus ekspozicijomis. Lauke stovi rusiški tankai ir kita karinė technika, o vidaus ekspozicijoje daugiau istorijos. Lauko ekspoziciją galima aplankyti bet kada nemokamai. Slovakija Antrąjį pasaulinį karą pradėjo hitlerinės Vokietijos pusėje, o baigė sąjungininkų pusėje. Muziejuje apie tai plačiau. Besidomintys karo tema gali ir specialiai parengtu maršrutu šia tema pravažiuoti, kuris driekiasi Slovakijos ir Lenkijos teritorija.
Košice yra antras pagal dydį miestas Slovakijoje po Bratislavos. Nors šis miestas yra buvęs Europos kultūros sostine, turistams patrauklios vietovės įvaizdžio neturi. Tuo pat metu skaitau, kad tai labiausiai neįvertintas Slovakijos miestas turistine prasme. Bent pora valandų reikia skirti, važiuojam.
Košicėje gyvena apie 250 000 gyventojų, miestas nėra didelis, tačiau vos pradėjus vaikščioti tampa aišku, kad 2 valandų bus mažai. Tenka skubėti. Pažintis su miestu prasideda prie Šv. Elžbietos katedros. Tai didžiausia katedra Slovakijoje ir labiausiai į Rytus nutolusi gotikinė katedra Europoje. Grynai turistinis masalas, bet vis tiek suvartojam. Už kelis eurus galima apžiūrėti vidų ir užlipti į bokštą. Tiek viduje, tiek lipant į bokštą įrengti sraigtiniai laiptai. Erdvės nedaug, prasilenkti nelengva, bet užlipus vaizdas džiugina. Ne Gdansko panoramos, bet vis tiek smagu kiekvieną miestą pamatyti iš aukščiau. Iš bokšto galima pasigėrėti spalvotu katedros stogu. Kažkur tai matyta. Budapešte. Juk Vengrija visai čia pat. Stebėtis tokiais panašumais nereikia, šios teritorijos kadaise priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Dar vienas jos kultūros ir šlovės palikimas matosi ir iš bokšto. Tai vengrų architekto suprojektuotas neobarokinio stiliaus Košicės valstybinio teatro pastatas. Jei kam Vienos opera per brangu ar akiračio praplėtimui užtenka ne pačio aukščiausio lygio, galima apsilankyti Košicės teatre.
Karštą vasaros dieną vienoje katedros pusėje nuo kaitros žmonės slepiasi pavėsingame skverelyje, prie kurio stovi viduramžius menanti koplyčia. Kitoje pusėje, artėjant link valstybinio teatro, tarp medžių ir gėlynų trykšta grojantys ir dainuojantys fontanai. Dieną šviesų efekto nesimato, užtai gaivu.
Visą šį katedros ir teatro kompleksą supa pėsčiųjų gatvės su bėgiais, kuriais niekas nevažinėja. Gal Košicė turėjo tramvajus ir jų atsisakė? Kaip ten bebūtų tie bėgiai atrodo kaip neatskiriamas miesto elementas, be kurių kažko trūktų.
Kiek toliau gatvės jungiasi ir stovi Immaculata – kolona, skirta atminti maro aukoms. Netoli jos matosi puošnus fasadas su užrašu Slavia. Čia įsikūręs viešbutis ir kavinė. Netrūksta norinčių išgerti kavos aristokratiškoje aplinkoje, kur Austrijos-Vengrijos imperijos laikais rinkdavosi aukštuomenė. Viską tenka apžvelgti prabėgomis, nes dar norisi pamatyti miesto herbą. Košicė buvo pirmasis miestas Europoje, gavęs savo herbą. Jį galima pamatyti kitoje katedros pusėje, priešais požemyje įsikūrusį archeologijos muziejų. Visai šalia ir skėčių kiemelis – paskutinė trumpos pažinties su Košice vieta.
Šios pilies pravažiuoti neįmanoma – matosi iš tolo. Išties didelė pilis, patenkanti į didžiausių pilių pasaulyje dešimtukus. Ir vilioja, ir erzina toks turinys, todėl labiau pasitikiu tokia statistika, kur pateikiamos didžiausios pilys pagal plotą. Touropia.com pateiktame didžiausių pasaulyje pilių sąraše Spišo pilis užima 6 vietą. Jos plotas – beveik 50 000 kvadratinių metrų. Ją dar tiksliau būtų vadinti Spišo pilies griuvėsiais, kadangi po 1780 metais kilusio gaisro pilies kompleksas nebuvo atstatytas. Beje, tuo ji tame sąraše ir išskirtinė. Spišo pilis įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.
Iki pat pilies privažiuoti negalima. Palikus automobilį mokamoje stovėjimo aikštelėje, taku ar keliu dar reikia sukilti keliasdešimt metrų. Įėjimas į pilį mokamas, ten veikia muziejus. Šiuo metu dviejose aukščiausiose pilies dalyse vyksta remontas, todėl galima patekti tik į nedidelę pilies dalį ir pasivaikščioti gynybine siena, juosiančia žemiausią dalį. Dėl šios priežasties bilietai šiek tiek pigesni. Įėjus pro vartus darbuotojai iš karto supažindina su esama situacija (remonto metu) ir parodo kainas. Visgi didžiausią įspūdį palieka pilies vaizdas iš toli.
Šios kelionės po Slovakiją raktinis žodis yra UNESCO. Neturėjome tikslo aplankyti visas į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Slovakijos vietas, tačiau ir nevengėme jų. Iš į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktos Spišo pilies keliaujame į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą Levoča miestą. Juos skiria maždaug 15 minučių kelio. Panašiau į miestelį nei į miestą, kadangi gyventojų Levočoje tik nepilni 15 000. Dvigubai mažesnis už Bardejov, bet atrodo šiuolaikiškiau. Čia taip pat pagrindinis traukos centras yra centrinė aikštė su bažnyčia ir rotuše bei gynybine siena apjuostas senamiestis. Levoča pakankamai arti Aukštųjų Tatrų ir Slovenskij raj, todėl ir turistų srautai didesni. Vien jau įrengtos autobusų stovėjimo vietos leidžia suprasti, kad turistų miestas kasdien sulaukia šimtais.
Levoča neprilygsta Bardejov savo sukuriama viduramžių atmosfera. Jis tiesiog kitoks: kitaip įdomus ir gražus. Savotiškai glamūrinis. Galima eiti aplink aikštę ir fotografuoti namus. Jei ne kiekvieną, tai kas antrą. Aišku, pagrindinis objektas yra aikštės vidury stovinti Jokūbo bažnyčia, sujungta su rotušės pastatu. Puošnus fasadas, tačiau vertingiausias – vidus. Ten stovi aukščiausias gotikinis medinis altorius. Norint patekti į bažnyčią reikia įsigyti vieną bilietą, norint užlipti į bažnyčios bokštą – kitą. Vyksta ir ekskursijos, tačiau į paskutinę nebespėjame, o ir labai neliūdime – slovakiškai per pora dienų dar nepramokom.
Be pasisėdėjimų kavinėse 2-3 valandų pakanka apžiūrėti Levočą. Jei atkreipsit dėmesį į ant kalvos stovinčią bažnyčią ir sugalvosit ten pakilti – prireiks dar pusvalandžio. Tas kalnas vadinasi Marianska hora ir yra populiari piligrimystės vieta. Ten stovėjusi koplyčia buvo perstatyta į bažnyčią ir ši liepos pradžioje sulaukia didelio piligrimų srauto. Vingiuotu keliu užkilus viršun Levočos miestas atrodo tarsi delne. Dėl atsiveriančio vaizdo gausu aukštyn kylančių turistų. Vieni kyla automobiliais, kiti – dviračiais ir pėsčiomis.
Pasirodo, apžvalgos bokštų yra ir kalnuose. Aukščiausiai Aukštuosiuose Tatruose esančiame Štrebske pleso miestelyje pastatytas 53 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Jis yra aukščiausiai virš jūros lygio pastatytas tokio tipo statinys. Europoje ar pasaulyje? Tą informacijos šaltinis nutyli. Už statistiką svarbiau vaizdai ir įspūdžiai.
Apžvalgos bokštas suręstas iš masyvių konstrukcijų, o iki viršaus su nedideliu nuolydžiu veda platus takas. Dėl šios priežasties jame gali lankytis žmonės su negalia ir kenčiantys nuo aukščio baimės. Pačių drąsiausių viršuje laukia keli išbandymai – ore kabantis tinklas, stiklinės grindys ir nusileidimo tunelis. Ir svarbiausia – atsiverianti 360 laipsnių panorama. Iš bokšto kalnų pusėje galima matyti kelias Aukštųjų Tatrų viršūnes, o slėnio pusėje iš už medžių pasirodo idiliškas Štrebske pleso vaizdas. Su ežere plaukiojančiomis valtelėmis ir prie vandens stovinčiais pastatais. Negaila nei vieno iš 13 už bilietą sumokėtų eurų.
Ir pabaigai šiek tiek statistikos, neišeina be jos:
Apžvalgos bokšto aukštis – 53 metrai;
Jis stovi 1367 metrų virš jūros lygio aukštyje;
Bokštas pasviręs 15 laipsnių, jis yra hiperboliodo formos;
Bokšte įrengtas 61 metro ilgio nusileidimo vamzdis;
43 metrų aukštyje virš terasos įrengtas tinklas;
50 metrų aukštyje galima vaikščioti stiklinėmis grindimis;
Į bokšto viršų vedantis platus takas neturi aukščio perkryčių, todėl galima užvažiuoti vežimėliu.
Kas nėra buvęs Slovakijoje ir nesupranta šio pavadinimo reikšmės, išveriu. Tai Demanovska ledo urvas. Įdomu, jog pavadinimas nuo šių metų tapo klaidinantis, bet apie tai vėliau. Demanovska urvas, pavadintas pagal slėnio pavadinimą ir esantis Žemuosiuose Tatruose, žinomas labai seniai. Kai kur minimas net XII amžius. Vien dėl to reikšmingas. Urvo ilgis siekia virš 2 kilometrų, tačiau lankytojams prieinama 650 metrų atkarpa. Viduje temperatūra svyruoja nuo +0.4 laipsnio iki 3 laipsnių, todėl reikia pasirūpinti šiltesne apranga. Be to urvas yra apie 90 metrų aukščiau automobilių stovėjimo aikštelės, kol užlipsit, padarysit gerą apšilimą. Po urvą galima vaikščioti tik su gidu, o ekskursijos vyksta kas valandą. Galima rinktis iš dviejų kalbų – slovakų ir lenkų. Gal kitais laikais kalbų pasirinkimas didesnis, tačiau ryte, kada mažiau žmonių, pasirinkimas tik toks.
Prasidėjus ekskursijai leidžiamės laiptais žemyn ir urvu keliaujame gilyn. Dalį pasakojimo suprantame, dalį – nutuokiame. Nesuprastą gido kalbą kompensuojame vaizdais. Kur matosi krokodilo galva, o kur betmeno siluetas – žmonėms su lakia fantazija čia tikrai įdomiau. Jei tektų rinktis kokį vieną urvą aplankyti Slovakijoje, rinkčiausi Belianska urvą Aukštuosiuose Tatruose. Demanovska urvas nėra toks įspūdingas ir trumpesnis, tačiau išskirtinis tuo, jog dalyje urvo yra ledas. Štai čia ir įvyko didysis apsilankymo šiame urve siurprizas, kai ekskursijos pabaigoje gidas pasakė, jog ant priekyje esančios uolos visada būdavo ledas, o šiais metais jo nebeliko. Pirmieji metai, kai ledo urve nebėra ledo. Apima dviprasmiškas jausmas, kaip nepamatai ko tikėjaisi, bet tuo pačiu supranti, kad klimato atšilimas yra rimtas pasekmes nešantis reiškinys.
Dėl tokios situacijos svarstyta keisti ledo urvo pavadinimą, tačiau nuspręsta palikti tokį, koks yra. Yra vilties, kad po žiemos ledas atsikurs, bet tai tik viltis. Dabar urvo pavadinimas skamba klaidinančiai. Dėl to kasoje perkant bilietus niekas neperspėja (šiuo atveju tiesos nesakyti pelninga), tačiau oficialiame urvo tinklapyje tokia informacija pateikta. Bilieto kaina 10 eurų. Jei norite viduje fotografuoti, reikia pirkti papildomą bilietą. Kaip kompensaciją už ištirpusį ledą gauname puikią panoramą urvo prieigose. Tolumoje matosi viena iš Žemųjų Tatrų viršūnių ir nuo jos nusidriekusios slidinėjimo trasos. Ten Jasna – Slovakijos slidinėjimo meka.
Kuo jau kuo, o pilimis Slovakija turtinga. Šalyje yra apie 220 pilių ir jų griuvėsių. Kaip ir mažoka to vieno trumpo apsilankymo Spišo pilyje. Tuo labiau, kad tai tik pilies griuvėsiai. Dar viena gausiai turistų lankoma pilis yra šiaurės Slovakijoje netoli Aukštųjų Tatrų. Pro ją bent kelis kartus esu pravažiavęs, bet nei karto nebuvau sustojęs. Šį sykį bus kitaip, nes šio sustojimo tikslas – Oravos pilis.
Ant uolos virš Oravos upės stovinti pilis tikrai traukia akį. Nuo 13 amžiaus ji plėtėsi ir augo, todėl čia galima pamatyti įvairių architektūrinių stilių. Visgi vaikštant po pilį labiau stebina ne estetiniai architektūriniai sprendimai, bet gebėjimas ant tokio dydžio ir tokios formos uolos pastatyti pilį. Kartais atrodo, kad pilis daugiau išsidėsčiusi vertikaliai nei horizontaliai. Pilyje yra 155 kambariai ir 754 laipteliai, o visa pilis padalyta į Žemutinę, Vidurinę ir Aukštutinę.
Perkant bilietą reikia apsispręsti kurias dalis norėsite aplankyti. Nuo to ir kaina priklauso. Perkant šeimos bilietą visas dalis apimantis variantas atkrenta. Svarbiausia, kad su šeimos bilietu galima patekti į Viršutinę dalį, kuri labiausiai vilioja. Kasoje kartu su bilietu duoda lankstinuką, kuriame nuskenavus QR kodą galima parsisiųsti audiogidą – vaikams ir suaugusiems, slovakų ir anglų kalbomis. Ką verta turėti tai ausines, nes pakliuvus į šurmuliuojančias pilies patalpas be jų greitai praeina noras klausytis pasakojimų.
Kas labiausiai įsiminė? Karališkieji apartamentai, Slovakijos pilių fotografijų paroda su Drakulos kambariu, nesuskaičiuojami laipteliai tarp skirtingų pilies dalių ir, aišku, pro langus ir iš balkonų matomi vaizdai. Ko trūko, tai audiogido su ausinėmis – būtų buvę dar įdomiau. Viename iš pilies kambarių gidas slovakiškai pasakojo apie viduramžių kankinimo būdą žmogų išempiant. Nedaug supratau, tik tiek, kad kankinį ištempdavo iki 10 centimetrų. Su audiogidu ar be jo, pilis verta dėmesio.
Kremnicą turėjome tik pravažiuoti, tačiau leidžiantis keliu žemyn per miestelį jis padarė įspūdį. Bent pusvalandžiui reikia sustoti ir pasivaikščioti. Tame ir yra savarankiškų kelionių gėris, kad stoji ten, kur nori, žiūri tai, kas patinka. Į Kremnicą verta užsukti ne tik dėl dailiai kalne išsidėsčiusio miestelio, bet ir dėl monetų kalyklos. Nesu numizmatas, tačiau žinau, jog Kremnicoje veikia seniausia pasaulyje monetų kalykla.
Istorija prasidėjo 1328 metais, kai Kremnica priklausė Vengrijai. Tais metais Vengrijos karalius pasikvietė meistrus iš Kutna Horos ir suteikė privilegiją kaldinti monetas. Praėjus metams čia buvo nukaldinti Vengrijos grašiai. Kremnicoje yra monetų ir medalių muziejus. Būtų įdomu jame apsilankyti, tačiau atvykus ne darbo laiku tenka pasitenkinti pasižvalgymu po monetų parduotuvės vitriną.
Kremnica yra nedidelis miestelis su mažiau nei 6000 gyventojų. Be monetų muziejaus ir pilies, kuri taip pat uždaryta, pakanka valandos. Senamiestis labai kompaktiškas, tai Štefanikovo aikštė, pilis su Šv. Kotrynos bažnyčia ir visa juosianti gynybinė siena su vartais. Gynybinė siena yra dviguba ir jos dėka miestelis niekada nebuvo nugalėtas.
Trumpas, bet smagus sustojimas. Dar galima paminėti, kad netoli Kremnicos (už 3 kilometrų) yra Europos geografinis centras. Keista ta Europa, jei ji turi du geografinius centrus – Lietuvoje ir Slovakijoje. O gal ir dar kur yra?
Pasirinkimai kelionėje ne visada būna logiški. Keliaujant po rytinę, šiaurinę ir centrinę Slovakijos dalį kilo mintis nusileisti iki Dunojaus. Nesvarbu, kad termometro stulpelis rodo +34 laipsnius karščio, sėdam ir važiuojam. Keliaujant į pietus kalnai virsta kalvomis, kol galiausiai Slovakija tampa kukurūzais apsėto ir saulėgrąžomis žydinčio nuobodaus kraštovaizdžio šalimi. Skirtumas didžiulis, bet pamatyti Slovakiją visokią irgi įdomu.
Privažiuojam Dunojų ir prie jo esantį miestą Kamarno. Pavadinimas įdomiai skamba, bet pažintine prasme miestas rikiuojasi sąrašo apačioje. Jau su Košice pastebėjom, kad Slovakijos miestai nepelnytai nuvertinami, pažiūrėsim kaip bus čia.
Miesto istorija ilga ir įdomi. Viduramžiais čia stovėjo gynybiniai įtvirtinimai, saugoję nuo turkų. Šie jų niekada neįveikė. Vėliau Komarno tapo klestinčiu Austro-Vengrijos imperijos miestu abiejose Dunojaus pusėse. Rašoma, jog vien dėl galios demonstravimo čia buvo pastatyti įspūdingo dydžio įtvirtinimai, kuriuose tilpo 200 000 karių kariuomenė. Dabar tai yra vieni didžiausių išlikusių įtvirtinimų Centrinėje Europoje, kuriuos siekiama įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.
Po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus Austrijos-Vengrijos imperijai viena miesto dalis atiteko Čekoslovakijai, kita, esanti žemiau Dunojaus ir vadinama Komárom, atiteko Vengrijai. Dunojumi nusidriekusi siena tarp Slovakijos ir Vengrijos ir dabar dalina pusiau seniau vienu buvusį miestą. Susipažinus su istorija norėtųsi pamatyti įtvirtinimus, bet laikas ir oro temperatūra keičia planus. Geriausiai įspūdingas įtvirtinimų dydis matosi iš viršaus, todėl užteks pavartyti nuotraukas internete.
Visgi su Kamarno neskubame atsisveikinti ir kad ir kaip karšta, valandą laiko kažkaip ištversime šio miesto centre. Tuo labiau, kad norisi pamatyti įdomų projektą – Europos aikštę. Joje stovi 17 skulptūrų, skirtų valdovams, šventiesiems ir kitoms iškilioms asmenybėms, o aplink stovintys pastatai reprezentuoja skirtingas Europos šalis. Aikštė tikrai atrodo puošniai ir dailiai, bet labiausiai įdomu, kas reprezentuoja Lietuvą. Kad ir kaip žiūrėtumėm į pateiktą schemą, Lietuvai skirto pastato nerandame. Tiksliau, nepavyksta prieiti iki tos vietos, kur jis turėtų būti. Šiek tiek apmaudu, kad tokioje gražioje aikštėje Lietuva atsidūrė kažkur už borto.
Be jokio plano dairomės po senamiestį. Atrandame rotušę su jaukiais skverais, puošniais pastatais ir rūmais aplink. O maloniausiu siurprizu tampa Polievkari sriubos restoranas, į kurį užsukame pavalgyti. Trys didelės porcijos sočių ir skanių sriubų kainavo vos 10 eurų. Taip skaniai ir pigiai Slovakijoje dar nevalgėm. O kai po valgio paprašėme kavos, barmenas pasakė „Kavos neturime, bet jums padarysiu. Nemokamai.” Tai toks tas Komarno. Turbūt daugiau sužinojom nei pamatėm, bet išvažiavom sotūs.
Lankantis Svidnike visai netoli karo istorijaus muziejaus buvo kitas – liaudies buities muziejus po atviru dangumi. Savotiškos slovakiškos rumšiškės. Tai seniausias tokio tipo muziejus šalyje. Vietoje jo pasirinkome kitą, esantį Čičmany kaime netoli Žilinos. Nuošaliame, apsuptame kalnų kaime gyvena apie 200 gyventojų. Kaimas senas, bet istorija, dėl kurios jis tapo pirmuoju pasaulyje liaudies architektūros rezervatu, prasidėjo maždaug prieš 200 metų.
Kad apsaugotų medieną, iš kurios pastatyti namai, kaimo moterys pradėjo tepti išorės sienas kreida. Iš pradžių buvo tepami tik namų kampai, bet ant juodų pastatų balta kreida atrodė labai kontrastingai, todėl laikui bėgant tokia medienos apsaugos priemonė tapo menu. Vėliau kreidą pakeitė dažai ir visas kaimas buvo išpuoštas ornamentais.
Kaime yra išlikę keli autentiški namai su ornamentais. Kiti atstatyti ir atkurti, nes kaimą nusiaubė gaisras. Baltomis geometrinėmis figūromis išpuošti ne tik namai, net ir ūkiniai pastatai, pavėsinės, autobusų stotelės ar tilteliai. Baltu ornamentu išpieštas net automobilis. Kaime veikia bent pora pensionų, todėl tokiame unikaliame kaime galima ir apsistoti.
Čečmany kaimas tai viena ilga gatvė, abipus kurios stovi margi namai. Galima nemokamai vaikščioti ir žiūrėti, bet mokamas automobilio stovėjimas. Kaime yra ir muziejus, kuriame galima susipažinti su piešimo ant sienų technika ir kitais niuansais. Netikėtas, bet įspūdį paliekantis muziejus po atviru dangumi.
Slovensky raj – tai vieno Slovakijos nacionalinio parko pavadinimas. Ne viena šalis gražiausias savo vietas yra pavadinusi rojaus ar šveicarijos vardais. Suprask, čia neįtikėtinai gražu. Tarp tokių yra ir Slovakija, kuri Spiš regione iškilusį plokščiakalnį su jame esančiais upių kanjonais, siaurais tarpekliais ir krintančiais kriokliais pavadino Slovakijos rojaus vardu. Tai ne aukštos Tatrų viršūnės, kraštovaizdis visai kitos, tačiau apsilankyti verta.
Tai ne ta vieta, kur atvažiavau, pamačiau ir keliauju toliau. Visas grožis atsiveria žygiuojant maršrutais, kurių čia gausu. Pats lankomiausias, o kartu ir įspūdingiausias – Sucha Bela. Taip vadinamas tarpeklis, kuriuo tekanti upė neatrodo labai vandeninga. Nenusiteikite lengvam pasivaikščiojimui, tai žygis. Teks eiti kalnų upelio pakrante ir pačiu upeliu, šokinėti nuo akmens ant akmens ir lipti per rąstus. Šiek tiek sudėtingesnėse vietose įrengti mediniai ir metaliniai laipteliai, o ties kriokliais reikia ropštis kopėčiomis. Specialus pasiruošimas nebūtinas, o pagrindinė kliūtis, kuri gali trukdyti, tai aukščio baimė. Ėjimo kryptis – visą laiką į viršų, todėl apsispręsti reikia iš karto. Pradžioje prie informacinio stendo galima pasitarti su laisvai angliškai kalbančiomis konsultantėmis, kurios ir dėl maršruto pasirinkimo patars, ir padės bilietą įsigyti. Nacionalinio parko lankymas yra mokamas.
Sucha Bela tarpeklio ilgis – 3.8 km, sukilimas apie 400 metrų. Reikės šiek tiek paprakaituoti, tačiau siauri tarpekliai ir 3 jame esantys kriokliai verti tų išeikvotų jėgų. Didžiausias krioklys yra maždaug trečdalyje kelio nuo pradžios. Jo aukštis – 40 metrų ir ten įrengtos aukščiausios ir stačiausios kopėčios. Būtent čia dažnai susidaro eilė, todėl patingėjus atsikelti anksčiau ryte gali tekti kokią valandą palaukti eilėje.
Antroje tarpeklio dalyje sukilimas kiek statesnis. Pasiekus tarpeklio pabaigą eina kelias. Pasukus į kairę prieisite informacinį stendą ir dviračių nuomos punktą. Žemyn galima leistis paženklintais takais pėsčiomis arba kalnų dviračiu. Tačiau tai nėra tiesiog nuriedėjimas žemyn lygia danga, yra ir nelabai komfortiškų atkarpų, todėl tiems, kurie ant dviračio nesijaučia tvirtai, reikia gerai pagalvoti.
Apačioje yra informacinis centras ir keli restoranai. Viename iš jų kainos ir kokybės santykis pasirodė netgi labai geras. Po tokio žygio gera pasėdėti. Važiuokit čia kuo anksčiau ryte ir skirkit mažiausiai pusdienį, nenusivilsit. Ir, aišku, žygio batai. Tačiau jei jau esate Slovakijoje, greičiausiai, juos tikrai turite.
Aukštieji Tatrai – aukščiausi Slovakijos kalnai. Tikrai ne vienos ir ne dviejų dienų reikia, kad šiuos kalnus pažinti, pasivaikščioti kalnų takais, pasikelti į viršų. Šie kalnai turėtų būti ne dienos sustojimas, o visos kelionės tikslas. Visgi šį kartą Aukštieji Tatrai turi tilpti į vieną dieną (toks kelionės planas), todėl ją praleisim aktyviai – kopsim į viršūnę.
Pasirenkam Slavkovsky viršūnę, kurios aukštis 2452 m virš jūros lygio. Kopiama į ją iš Stary Smakoviec miestelio ir kopimas (pirmyn – atgal) trunka 8-10 valandų. Kadangi Augustui, kuriam 12 metų, tai bus pirmas rimtas kalnų išbandymas, pradedam lipti ne nuo miestelio, bet nuo Hrebienok. Iki ten kylame funikulieriumi, taip sumažindami pakilimo aukšti 200 metrų. 1167m – tiek reikės sukilti, norint nuo Hrebienok pasiekti viršūnę.
Nuo Hrebienok raudonu maršrutu, kuris kartu yra ir Tatranska magistrala, einame apie 20 minučių, kol šis maršrutas kertasi su mėlynu maršrutu. Šis ir veda į Slavkovsky viršūnę. Rodyklėje nurodytas kopimo laikas – 4,5 valandos, žemėlapyje – valanda mažesnis. Nuo čia miško takas tampa šiek tiek statesnis nei iki šiol, tačiau lipti nėra sunku. Take daugėja akmenų, jie darosi didesni. Taip mišku likdami aukštyn einame daugiau nei kilometrą (maždaug tiek, kiek nuo Hrebienok iki takų susikirtimo). Takas atveda prie kalno keteros, ant kurios įrengta apžvalgos aikštelė. Atokvėpis, o kartu ir pirmas aukščio baimės patikrinimas. Jei čia baimė kausto veiksmus, gal geriau suktis atgal.
Toliau kopimas aukštyn veda palei keterą zigzago formos taku. Kylant medžiai retėja ir mažėja, kol lieka tik žemaūgės kalnų pušelės. Iš pradžių takas suformuotas tarp jų, aukščiau retėjant kalnų pušelėms takas vis daugiau veda tiesiog per akmenis. Vietomis pasitaiko statesnių atkarpų, bet visumoje serpantino principu įrengtas takas nėra itin status ir galima gana ilgai lipti be atokvėpio.
Pasiekus kalninių pušelių augimo viršutinę zoną maršrutas vėl veda palei keterą. Kalnuose kiekvienas pilnai atsako už savo saugumą, todėl savaime aišku, kad jokių turėklų ar kitokių stacionarių apsaugų nėra. Tokia lengvą virpuliuką ir gražius kalnų vaizdus atverianti vieta. Čia pasivejam kaip kalnų ožius greitai aukštyn užbėgusius vaikus. Kaip tikri kalnų šalies gyventojai jie kalnuose jaučiasi labai laisvai. Neblogai sekasi ir mums, judame labai geru tempu.
Pušelių beveik nebelieka, tik akmenys ir uolos. Greitai pasinersime į debesis. Kalnų viršūnės visą dieną pasislėpusios debesyse, bet, svarbiausia, kad jie be lietaus. Vis dar galima matyti tolimą Slovakijos panoramą. Sako, kopimas į šią viršūnę vaizdingumu nusileidžia tik kopimui į Rysy. Ten ypatingo grožio lemiamu veiksniu tampa ežeras. Čia visas grožis į priekalnes ir slėnį atsiveriančiame vaizde. Dar keli šimtai metrų ir visas grožis dingsta rūke. Temperatūra nukrenta ir trumpomis rankovėmis pasidaro vėsu.
Nors šis kopimas džiugina vaizdais, bet kartu jis šiek tiek nuobodus. Artėjant prie Nos viršūnės, kurios aukštis 2273, gali pasirodyti, kad čia jau yra galutinis tikslas (ypač skendint rūkui), bet paaiškėja, kad dar lieka sukilti beveik 200 metrų. Šiokia tokia demotyvacija tiems, kad trūksta jėgų. Nuo čia kopimas dar pasunkėja, maršrutas veda dar stačiau, o po kojomis vis daugiau nestabilaus grunto ir akmenukų. Galiausiai paskutiniai keliasdešimt metrų sukilimo. Čia stačiausiai į viršų vedanti vieta su dar daugiau nestabilaus paviršiaus. Rimtas iššūkis tiems, kurie be jokio fizinio pasirengimo nusprendė įkopti į viršūnę. Kelis tokius aplenkiame kaip stovinčius.
Pagaliau matosi kryžius. Viršūnė. 2452 m virš jūros lygio. Džiaugsmas nugalėjus save. Viršūnę gaubiantys debesys netrukdo tuo džiaugtis, tik dar daugiau mistikos. Nuo takų susikirtimo viršūnę pasiekėme per nepilnas 4 valandas. Pavyko išlaidyti stabilų tempą. Kiek stebina tai, kad nuovargio beveik nesijaučia, bet jis pasijaus leidžiantis.
Ir tikrai, kelis šimtus metrų nusileidžiame greitai, nedaug atsilikdami nuo bėgančių kalnais. Visgi nuovargis ir pradėję dirbti kiti kojų raumenys vis dažniau priverčia atsikvėpti. Nusileidus maždaug pusę kelio baigiasi 1,5 litro talpos Vytautas. Dviems tokio kiekio pasirodė mažoka, o be vandens lipti gerokai sunkiau. Tokiam žygyje vanduo svarbiau už maistą. Pavargusios kojos linkusios nuslysti nuo akmens ir pakrypti, todėl dar labiau sulėtinam tempą. Svarbu saugiai pasiekti apačią. Kiek lengviau pasiekus mišką. Buvo mintis mėlynu maršrutu nusileisti iki pat Stary Smakoviec, bet Augustas suka link Hrebienok. Sutinku, tuo labiau, kad ir bilietus žemyn turim. Apačioje laukia vanduo – geriamas ir duše.
Planuojant kelionę, vieną ar kitą vietą, kur nuvažiuoti, pasirenku pagal nuotraukas. Taip atsitiko ir šį kartą, kai pamačiau kalnakasių miestelio Banska Štiavnica vaizdus. Galutinį apsisprendimą lėmė tai, kad ši vietovė taip pat įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Buvo Bardejov, Levoča, Spiš pilis, senosios medinės bažnyčios, atėjo laikas aplankyti ir Banska Štiavnica. Ši kelionė po Slovakiją bus pažymėta ryškiu UNSCO pėdsaku.
Jau nuo XIII amžiaus Banska Štiavnica žinoma kaip kalnakasių miestas. Čia buvo randama aukso, sidabro. Prie vietinių gyventojų prisijungus vokiečiams kalnakasybos apimtys stipriai augo, o miestas turtingėjo. Kalnakasiai ieškojo geresnių sprendimų, diegė naujoves, todėl būtent čia buvo įkurta kalnakasybos akademija. Vienu metu Banska Štiavnica buvo trečiu pagal dydį Vengrijos karalystės miestu. Sako, Viena ir Budapeštas pastatyti už čia surastą auksą.
Banska Štiavnica įsikūrusi kalderoje, kitaip sakant, sprogusio ugnikalnio vietoje. Tai ir yra paaiškinimas, kodėl čia aptinkama brangių naudingų iškasenų. Banska Štiavnica aukso amžius nesitęsė amžinai ir XIX amžiuje kalnakasyba pradėjo nykti. 2001 metais uždaryta paskutinė kasykla. Keli kilometrai nuo miestelio yra kalnakasybos muziejus. Įdomiausia vieta – Baltramiejaus kasykla, iki kurios galima nusileisti. Gaila, bet šią vietą teko praleisti.
Nors kalnakasybos pramonės nebeliko, kalnakasių pastatytas miestas išliko. Jo unikalumas ir grožis iš karto užburia vos į jį atvykus. Nuo viršaus atsiveriantis vaizdas į miestą su bažnyčių stogais primena Zalcburgą, o aukštyn ir žemyn vedančiomis akmeninėmis gatvelėmis birzgiantys motoroleriai asocijuojasi su Amalfio krantu. Tai patirties sąlygotas palyginimas, tačiau jis ne visai objektyvus. Banska Štiavnica yra išskirtinis ir unikalus miestas, stebinantis savo autentiškumu. Mes įpratę viską lyginti, nes taip geriau suvokiame pasaulį. Visai gali būti, kad kitoje kelionėje kažką lyginsiu su Banska Štiavnica, nes ji įspūdį palikusių aplankytų vietų sąraše pakilo labai aukštai.
Mieste yra dvi pilys – senoji, esanti mieste ir naujoji, stovinti ant kalvos. Buvusį turtingą miestą viliojo priešai, todėl reikėjo galvoti apie gynybą. Žvalgantis iš apžvalgos vietų akį traukia ant gretimos kalvos stovinti bažnyčia. Tai harmoningai į gamtą įsiliejantis kalvarijų kompleksas, pastatytas barokiniu stiliumi. Kopiant į kalvą įrengta 17 stočių, o viso kompleksą sudaro 3 bažnyčios ir 22 koplyčios. Dėl savo dydžio ir vietos šios kalvarijos garsios ne tik Slovakijoje, bet ir už jos ribų. Kalvos papėdėje specialiai joms įrengtas informacinis centras.
Nors aktyviausias gyvenimas verda aplink Šventosios Trejybės statulą to paties pavadinimo aikštėje, smagu tiesiog paklaidžioti akmenimis grįstomis gatvelėmis. Be jokio tikslo, tarsi tai būtų Venecija ar Praha. Tik jėgų reikia daugiau, nes nuolat tenka leistis žemyn ir vėl kilti aukštyn.
Banska Štiavnica tapo tikra vyšnia ant torto šioje kelionėje po Slovakiją. Mažiausiai dienos vertas miestas, kuriame kiek daugiau nei 10 000 gyventojų. Dėl to kartais miestu, kartais miesteliu jį vadinu. Kelionėje, kurioje norėjosi pažinti Slovakiją kiek plačiau, ne tik kalnus, Banska Štiavnica paliko giliausią įspūdį. Planuose buvo ir Bratislava, bet negalint skirti mažiausiai dienos, nusprendėm atidėti apsilankymą sostinėje kitam kartui. Kitam kartui liko atidėtos ir dar kelios vietos, bet apie jas kitą kartą. O ši kelionė po Slovakiją be sostinės, bet su ryškiu UNESCO pėdsaku, baigėsi. Dovidenia!