Panemunių regioninis parkas lankytojus pasitinka buvusioje karčiamoje

Toje vietoje, kur nuo Raseinių atėjęs kelias susikerta su plentu Kaunas – Jurbarkas, įsikūręs Šilinės kaimas. Prieš 300 metų Šilinėje gyveno keli šimtai gyventojų, o dabar liko vos penkios šeimos. Kaimas arti išnykimo ribos, o nuo išnykimo be tų kelių likusių šeimų jį saugo Panemunių regioninis parkas. Saugomos teritorijos lankytojų centras įsikūręs prie kelio stovinčioje, anuomet žydo statytoje karčiamoje.

Nemunas – visais laikais buvo svarbus lietuviams, juo ėjo vandens kelias, jis teikė žmonėms maistą ir leido užsidirbti pragyvenimui, kartu su pakrantėje pastatytomis pilimis sudarė gyvybiškai svarbią gynybinę grandinę. Būtent Nemunui lankytojų centre ir skirtas didžiausias dėmesys, o pati ekspozicija pavadinta „Nemunas ir gyvenimas prie jo”.

Pirma ekspozicijos dalis pasakoja apie buvusį Šilinės kaimą, karčiamą, kurioje ši ekspozicija ir įkurta, apie čia gyvenančius gyvūnus ir augalus, perinčius paukščius ir rastas iškasenas. Vertingiausia iš jų – mažas keleto tūkstančių metų kirvukas, kuris yra įrodymas, kad prie Nemuno žmonės gyveno jau gilioje senovėje.

Antroji ekspozicijos dalis apžvelgia žvejybos ir laivybos istoriją. Laivyba Nemune išgyvena ne pačius geriausius laikus ir retai kada galima pamatyti upe plaukiantį laivą. Prieš 2 – 3 dešimtmečius rytą vakarą Nemuno vandenį skrosdavo greitaeigiai laivai Raketa, kiek rečiau praplaukdavo riaumodami ir didžiules bangas keldami Zaria tipo laivai. Tikras džiaugsmas būdavo vasarą šokinėti vandenyje per jų sukeliamas bangas, o išmanantys techniką sakydavo, kad tuose laivuose įmontuoti tanko varikliai. Be keleivinių laivų dažnai ir baržos, prikrautos žvyro, medienos ar kitokių krovinių pukšėdavo prieš srovę. Gyvenimas Nemune tiesiog virė, o vagos gilinimu nuolat rūpinosi taip vadinamos žemsiurbės, siurbdamos iš upės dugno smėlį ir pildamos iš jo salas pakrantėse.

Lankytojų centro ekspozicija orientuota į šiek tiek senesnius laikus, o šie laivybos vaizdiniai tai tiesiog prisiminimai iš vaikystės, prabėgusios prie Nemuno krantų. Gal todėl ir daugelis eksponatų atrodo pažįstami ir artimi, net ir lankytojų centro darbuotojo pasakojimai nebūtini. Tiesa, pastarasis gal kiek per daug rūpinasi pinigų iš lankytojų rinkimu, o ne supažindinimu su pačia ekspozicija. Ekskursijos metu nuolat informuodavo ateinančius, kad reikia susimokėti, o vėliau dėl naujų lankytojų tiesiog buvom palikti savarankiškam pasivaikščiojimui. Tokiu jau laiku pataikėm, kad vis nauji ir nauji lankytojai užeidavo, bet už sumokėtus pinigus visgi norisi kokybišką paslaugą gauti.

Ekspozicijos pabaigoje pasitikrinam žinias ir tęsiam pažintį su Panemunių regioniniu parku, nes jis dalyvauja projekte „Iš lankytojų centro – į gamtą“.

Šalia lankytojų centro jaunųjų keliautojų dėmesį traukia be vandens rūdijantis nedidelis laivelis, tačiau ekspozicijos tęsinys gamtoje prasideda kiek toliau už jo. Pamiškėje stovi nedidelis stendas ir nuo jo prasideda pažintinis takas po Šilinės botaninį draustinį. Atlikus namų darbus ir dar pasitikslinus informaciją pas lankytojų centro darbuotoją taką rasti nesunku. Tačiau ne visi taip kruopščiai planuoja keliones. Takas tikrai sulauktų kur kas daugiau turistų jei keletas rodyklių ar stendų pakviestų pasivaikščioti šiuo neilgu, vos 1,6 kilometro ilgio maršrutu.

Nuo pradžios prižiūrėtas Šilinės pažintinis takas veda per pievą, apaugusią retais medžiais, iš kurių nemaža dalis – ąžuolai. Tai medžiais apaugusi ganykla, kuri dėl retumo ir unikalumo yra saugojama ir įtraukta į NATURA2000 teritorijų sąrašą. Einant taku galima pamatyti ir keletą stepinių pievų aikštelių. Ūkiniu požiūriu jos menkavertės, tačiau augaline ir gyvūnine įvairove ypač vertingos.

Einant toliau takas keičiasi, medžiai tankėja, o saulės apšviestų plotų mažėja. Šiose vietose aptinkamas vakarų taigos buveines saugo įkurtas draustinis.

Be visų saugojamų gamtos vertybių take prieiname ir atmintiną vietą, kurioje 1941 metais naciai nužudė 143 Jurbarko ir Skirsnemunės žydus.

Nors Šilinės botaninio draustinio pažintinis takas neilgas, bet pakankamai įvairus. Pradžioje auga ganyklinės pievos su ąžuolais bei stepinėmis pievelėmis, vėliau prasideda pušynas ir miškas patamsėja, o link pabaigos augantis skroblynas beveik visiškai paslepia saulę. Prie regioninio parko lankytojų centro prasidėjęs takas prie jo ir baigiasi, tik grįžtama iš šiaurinės pusės. Jis puikiai tinka trumpam pasivaikščiojimui. Gal ir neveda šis takas po ypatingai gražias gamtovaizdžio vietas, tačiau pakankamai jaukus, gal tik keleto papildomų rodyklių tako šakojimosi vietose norėtųsi.