„Žodis girios draugui” arba pažintiniai takai taip pat laukia renovacijos

Interneto platybėse užmatėm tokį pažintinį taką Valkininkuose, kurio pavadinimas nei apie taką ką pasako, nei labai jau vilioja apsilankyti. Pavadintas jis „Žodis girios draugui” ir įrengtas Santakos miške , Šalčios girininkijoje prie vaizdingų Merkio upės vingių (taip ir liko neaišku Santakos ar Santakio miškas, nes prie miško stovi lentelė su užrašu „Santakos miškas”, o pačiame take įrengtame stende užrašyta „Santakio miškas”). Kadangi automobilį pastatėm Valkininkų centre prie bažnyčios, tai teko dar ir iki pačio tako gerokai pasivaikščioti, gal net tiek pat, kiek ir pats takas ilgumo yra. Protingesni arba tiesiog tingesni prie pat pažintinio tako privažiuoja, kur ir pradeda kelionę po Valkininkų apylinkių pušyną.

Būtent tokios būklės takas prasideda nuo pat pradžių, bet mes ne iš tų, kurie apsisuka ir važiuoja atgal. Škvalas jau mus vaikščiojančius baidė neišbaidė, uodų debesys baidė neišbaidė, neišbaidys ir patrešusių lentų takas. Visgi medinių lentelių danga nėra pats praktiškiausias pasirinkimas miško takui, nors kol naujas tikrai atrodo gražiai ir tikrai smagu juo žygiuoti. Jei pradžioje buvo rašoma, kad takas pritaikytas žmonėms su negalia, tai dabar bet kas eidamas šiuo taku turi būti atsargus. Gal kiek geriau ardantį gamtos poveikį atlaikė take stovintys stendai.

Netoli nuėjus nuo pradžios takas šakojasi. Pasukom į dešinę, nors į kurią pusę eiti nėra svarbu – takas veda ratu. Tik iš prasidėjusių stendų su mįslėmis supratom, kad kryptį pasirinkom teisingai. Einant priešinga kryptimi pirmiausiai perskaitysit atsakymus, o tik po to sužinosit klausimus. Kita vertus, ir artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie knygas ar laikraščius pradeda skaityti nuo galo…

Pirmojoje tako dalyje sužinome, jog degtukai gaminami iš drebulės, kad pelenų būtų mažiau, o nuodingiausias grybas – žalioji musmirė. Sužinome ir daugiau, bet tiems, kurie nepabūgs palūžusio medinio takelio ir atvažiuos čia pasivaikščioti, bus daugiau smalsumo jei mįsles įminti teks patiems. Be mįslių viename iš stendų medžio kreipimasis parašytas (juk takas vadinasi „žodis girios draugui”) – „Mes vartojame tą patį vandenį, kvėpuojame tuo pačiu oru, mus maitina ta pati žemė. Mes artimi, tik skiriamės vardais, tavo vardas – žmogus, mano vardas – medis.” Pasibaigus edukacinei tako daliai prieiname gražią Merkio kilpą.

Turbūt gražiausia pažintinio tako dalis, kurioje upės vingyje atsivėrusi atodanga vadinama Baltu kalnu. Šalia poilsiavietė įrengta, o joje laužas kūrenasi – gera vieta ilgai tuščia nebūna. Gėrintis dzūkiškos gamtos vaizdais vėl atsiranda noras sėsti į baidarę ir pasileisti žemyn, kur dar neplatus Merkys per gražius pušynus teka pakrantėje palikdamas vaizdingus krantus ir sodybas prie pat vandens įsikūrusias.

Būtų galima ir pasibūti jei ne artėjantys tamsūs debesys ir alkani uodai. Pajudam, bet beveik tikrąja to žodžio prasme  greitai prieiname liepto galą…

Tai perspėjimas pažintinių takų projektuotojams, kūrėjams ir prižiūrėtojams – kad ir kaip gražiai atrodo medinių lentelių takai ir kokie jie patogūs žmonėms su negalia bebūtų – toks sprendimas nėra ilgaamžis ir praktiškas. Tikriausiai ir šis pažintinis takas po kurio laiko atsilaisvinęs nuo pūvančių lentelių pakvies pasivaikščioti gruntuota danga. Kita vertus ir dabar ne visi takeliu eina, nes prisirpusios mėlynės vilioja nužengti nuo tako. Atėjus grybų sezonui ne vienas pasivaikščiojęs šiuo taku ir grybų prisirinks. Ir mes, susigundę ką tik prisirpusiomis mėlynėmis gal ir kokį stendą praleidom, bet susižėrę į burną po keletą saujų uogų sėkmingai pasiekėm tako pabaigą.