Visorių miško karinės paslaptys

J. Kairiūkščio gatvėje, Visoriuose įsikūręs LDK Gedimino štabo batalionas, kurio tikslas – pagalba kariuomenės vadui vadovaujant kariuomenės daliniams, užtikrinant kariuomenės vadavietės veiklą, organizuojant logistinį aprūpinimą, ryšius ir apsaugą bei atliekant reprezentacines funkcijas ir kitas užduotis. Anksčiau čia buvo Sovietinės armijos pulko štabas ir tik prieš gerą dešimtmetį šalia senų sovietinių kareivinių pastačius naujas, persikėlė karinę tarnybą atliekantys Lietuvos kariai.

Prie šio Lietuvos kariuomenės objekto spygliuotos tvoros apsiniaukusį lapkričio sekmadienį susirinko kelios dešimtys žygeivių. Marius iš Vilniaus keliautojų klubo pasiruošęs susirinkusios pavedžioti Visorių miško takais ir parodyti jo glūdumoje pasislėpusio karinio dalinio liekanas.

Išsikrausčiusi sovietų armija išsivežė bet kokią įrangą, kuri galėjo būti naudinga jiems patiems. Ko nesugebėjo pasiimti su savimi, sugadino ar sunaikino, kad jau nepriklausomos Lietuvos kariai ja nepasinaudotų. Liko stovėti tik pastatai ir kitokie karinės paskirties statiniai, kurių dalis buvo panaudota atkurtos Lietuvos kariuomenės reikmėms, kita dalis ir toliau nyksta be panaudojimo. Nuo tarybinių laikų liko ir ši sovietinės architektūros karinio dalinio tvora su tiems laikams būdingu iškabos tvirtinimu. Pakeistas tik iškabos turinys.

Be didesnių įžangų ir pasakojimų patraukiame į mišką – čia gi žygis, o ne ekskursija.

Pats Visorių miškas, kaip ir būdinga Vilniaus apylinkėms, kalvotas ir išvagotas raguvų. Būtent jų apačioje išmintais takais ir žygiavome į priekį.

Visorių miškas prasideda iš karto už Visorių ir Bajorų sodų, todėl čia pat palei miško taką prasišviečia ir sodų vaizdelis. Tiesa, dabartinių sodų bendrijų vaizdas gerokai skiriasi nuo tarybinių laikų ir šiuolaikinių „sodo namelių” architektūra kartais niekuo nenusileidžia ir prestižinių rajonų namams.

Čia ir miško kaimynystės teikiami privalumai – krepšinio aikštelė tiesiog miške. Juk krepšinis pas mus antroji religija ir niekam tai neatrodo neįprasta.

Gana tos civilizacijos, geriau verta pasimėgauti rudenišku mišku. Tuo labiau, kad su oru pasisekė. Kad Visorių miškas gražus, kalbėjo ir kompozitorius A. Jegelavičius portale lrytas.lt.

Vietomis platūs takai ir tvarkingas Visorių miškas sukuria jausmą, tarsi tai būtų ne miškas o parkas.

Žygio vadovas Marius sako, kad iki 1944 metų Visoriai buvo vadinami Višorais. Kalbininko Jono Jurkšto nuomone, Visoriai yra dirbtinis vietovardis, išverstas ir padarytas iš lenkiškos formos Wiszary. Turbūt tai tas pats, tik skirtingai išsireikšta.

Eidami toliau pasiekiame Vanaginės geomorfologinį draustinį, saugantį senąjį moreninį reljefą su senų ir brandžių ąžuolų giraitėmis. Jose žemė nuklota parudusiais ąžuolų lapais.

Kopdami į kalvas ir leisdamiesi žemyn, miško takais sukdami tai į kairę, tai į dešinę (Marius šį mišką, turbūt, pažįsta kaip savo sodą), pasiekėme tolimiausią žygio vietą – apleistą karinį dalinį. Tai sovietmečiu įkurtas priešlėktuvinės gynybos dalinys.

Sparčiai vystantis aviacijos technikai, jis vis daugiau pradėta naudoti ir karo tikslais. Lėktuvų pagalba buvo galima staigiai užpulti priešo teritoriją ir ją subombarduoti, atlikti žvalgomuosius skrydžius, todėl atsirado poreikis sukurti efektyvią priešlėktuvinę gynybos sistemą. Tuo labiau, kad pokario metu išpopuliarėjus reaktyviniams karo lėktuvams, tuometine zenitine artilerija juos numušti tapo beveik neįmanoma.

1955 metais sukurtas zenitinių raketų kompleksas S-25, tačiau jis nebuvo labai efektyvus ir neišpopuliarėjo. Po poros metų sovietų karo inžinieriai sukūrė pažangesnį S-75M raketų kompleksą, kuris buvo dislokuotas ne tik visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir kitose komunistinėse valstybėse. Raketų kovinis atstumas siekė 32km ir galėjo pasiekti taikinį 25 km aukštyje, tačiau nesugebėdavo numušti žemai skraidančių lėktuvų. 1961 metais sukurtas S-125 zenitinių raketų kompleksas, kuris šią problemą išsprendė. Ir toliau zenitinės raketos buvo tobulinamos, ko pasekoje buvo sukurti zenitinių raketų kompleksai S-200 ir S-300. Jie pasižymėjo dideliu koviniu atstumu, paprastu aptarnavimu, greitu paruošimu ir mobilumu.

Kariniame dalinyje buvo įsikūrusi vadavietė su požeminiu bunkeriu. Čia, tikriausiai, ir buvo mobili zenitinių raketų valdymo įranga, kuri galėdavo paleisti netoliese dislokuotas S-75M ir S-125 zenitines raketas. Tik prieš pat Sovietų Sąjungos iširimą zenitinių raketų bazė buvo perginkluota S-300 raketomis ir pervadinta į 466-ąją zenitinę raketinę brigadą.

Deja, bet šio žygio metu į teritoriją nepatekome, nes kaip tik tą dieną buvo vykdomos pratybos.

Kai kuri išgirsta informacija šiek tiek skiriasi nuo rastos internete arba skirtingai ją perpratau. Tuo labiau, nepabuvojus teritorijoje telieka  susidaryti bendrą vaizdą tik iš nuotraukų ir pasakojimų, todėl apsiribosiu paviršutiniškomis žiniomis. Kam karinė istorija apie šią ir kitas vietas rūpi labiau, galite paskaityti Pamiršta.lt blogo įrašą.

Dar vienas įdomus faktas, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo būtent iš Visorių karinių dalinių pirmiausiai pasitraukė sovietiniai kariai. S-300 zenitinių raketų kompleksai ir visa kas su jais susiję buvo ypač griežtai saugoma, todėl būtent šių raketų raketų bazė iškraustyta su pirmaisiais išvedamais kariais.

Taip ir neįžengę į teritoriją pasukame link namų.

Netoli karinio dalinio yra dažasvydžio teritorija su stovyklaviete, kur turime 7 minučių atokvėpį prieš grįžtant atgal.

Pastačius štai tokią kompoziciją šiuolaikinio meno centre, turbūt, ne vienas joje pamatytų meną, tačiau čia tik sudedamoji dažasvydžio tiro dalis.

Atgal keliauti šiek tiek entuziazmo mažiau, o ir lengvas nuovargis jaučiasi. Per vieną iš nenusisekusių Europos krepšinio čempionatų Lenkijoje, tautiečiai iškėlė plakatą „Gerai, kad nors su oru pasisekė…”. Prisiminiau tą frazę, nes šiek tiek apmaudu, jog nepavyko patekti į karinio dalinio teritoriją, bet užtat diena žygiui pasitaikė tikrai gera – +9C ir beveik jokio lietaus.

Smagu, kad yra žmonių, organizuojančių tokius žygius po Vilniaus apylinkes ir nesmagu, kad daug kam labiau patinka laisvalaikį leisti „akropoliuose” nei gamtoje. Kad ir ne pats teisingiausias Seimo sprendimas būtų uždrausti prekybos centrams dirbti per šventes, bet gal kaip tik to ir reikia, kad pristabdyti tą vartotojiškos kultūros klestėjimą.

Atsisveikinimui – rudeniškas Visorių miško vaizdelis.