Vilniaus pakraščiai: nuo kaklaraiščių tilto iki vėjo malūno

Pirmąjį 2017-ųjų žygį pradedam Karoliniškėse – kosminiame rajone. Septintąjame dešimtmetyje statytas rajonas išsiskiria ne tik gamtos reljefu, bet ir gatvių bei parduotuvių pavadinimais, kurie specialiai parinkti siekiant Karoliniškes dar labiau išskirti iš kitų rajonų. Saturno, Merkurijaus, Kometos parduotuvės, Kosmonautų, Mėnulio, Sietyno gatvės sovietmečiu Karoliniškių gyventojams tapo kasdieniškais pavadinimais. Po Nepriklausomybės atkūrimo dalis pavadinimų buvo pakeisti, dalis išliko iki šių dienų. Seną pavadinimą išsaugojo Karoliniškių pakrašty vingiuojanti Sietyno gatvė (mūsų žygio pradžios taškas), už kurios pastatytas ištisas Karoliniškių gyventojų privačių garažų kvartalas. Kiek iš jų yra naudojami (ne tik pagal paskirtį) ir kiek juose dar stovi antikvariniais tampančių sovietinių automobilių, telieka tik spėlioti.

Iš karto už garažų Vilnių juosia ką tik atidarytas Vakarinis aplinkelis. Tiesa, šioje vietoje juo jau antrus metus eismas leidžiamas, bet paskutinė atkarpa, sujungusi jį su Ukmergės keliu, atidaryta tik prieš Kalėdas. Jei vieni džiaugiasi, kad dabar Vilniuje sumažės spūstys, kiti jau keiksnoja kai kuriuos aplinkelio įrengimo sprendimus ir dūsta čia susidarančiose spūstyse.

Tarp Vakarinio aplinkelio ir Pilaitės ošia Pilaitės miškas. Jame gausu ir takų, ir takelių, o vaikščiojančių gamtos mylėtojų čia galima sutikti visais metų laikais. Nors iškeliavom dar nesulaukę vidurdienio, o jau miško takeliuose jau išmindžiotas naktį iškritęs sniegas, vietomis matosi slidininkų paliktos vėžės. Gamta pasipuoši baltu sniego rūbu.

Vingiuojant apsnigto miško takeliais kelią pastoja tvora, o per pralaidas į Sudervės upelį srūva garuojantis vanduo. Nosį pasiekia ne itin malonus kvapas, o iškaba sako, jog aptvertoje teritorijoje veikia Karoliniškių lietaus nuotekų valymo įrenginiai.

Vos perėjus kalvą pasimato Senosios Pilaitės pastatai. Teritorija neatrodo labai patraukliai: stovi angarai ir kiti nuo sovietmečio išlikę pastatai, kuriuose dabar vykdoma įvairi komercinė veikla. Kitapus šios teritorijos dunkso medžiais apaugusi kalva – tai Pilaitės piliavietė, kur XVI a. stovėjo gynybinė-reprezentacinė pilis. Anot stovinčio stendo, tokių pilių tuometinės Lietuvos teritorijoje buvo vos kelios. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1525 m. pilis čia stovėjo daugiau kaip 100 metų, kol 1655 m. per karą su Maskva buvo sugriauta.

Dar XIX a. piliavietėje buvo galima pamatyti pilies liekanų, tačiau laikui bėgant jas paslėpė kultūrinis sluoksnis. Šalia pilies būta dvaro, o sugriovus pilį ir jos neatstatinėjant gyvenamieji dvaro pastatai persikėlė šia piliavietės, kur jau stovėjo ūkiniai dvaro pastatai. Laikui bėgant dvaras keitė šeimininkus, keitėsi ir apstatymas, kol paskutinis dvaro sodybos išplanavimas susiformavo XVII a. pabaigoje. Pagal 1773 metų dvaro inventoriaus aprašą dvaro sodyboje buvo gausu pastatų, o tai sako, kad jis buvo stiprus ir turtingas.

Dabar dvaro pastatas neatrodo toks turtingas. Sovietiniais metais dvaro pastatuose veikė žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis, dabar rūmų pastato patalpas išsidalinusios komercinės įmonės. Vienas seniausių dvaro sodybos pastatų – ant Sudervėlės upelio kranto stovintis vandens malūnas. Dabartinis vaizdas gal ir ne visai atitinka pirmykštės jo išvaizdos, nes dar prieš 1773 m. statytas malūnas ne kartą buvo rekonstruotas. Dabar malūne veikia muziejus, rengiama edukacinė programa „Duonos kelias”.

Kai kuriuose dvaro pastatuose gyvenama ir gyvenimas ten teka sena vaga.

Be vandens malūno prie dvaro stovi dar vienas, turimomis žiniomis nieko bendro neturintis su dvaru, vėjo malūnas. 4 aukštų ir 16 metrų aukščio restauruotas kultūros paveldo objektas atkeliavo iš Suvalkijoje esančios Liepalotų gyvenvietės.

Kontrastų šioje Pilaitės dalyje daug. Vietomis panašu, jog tai pramoninis-komercinis rajonas, jį praėjus prieš akis iškyla senieji apgriuvę dvaro sodybos pastatai su sudarkyto fasado dvaro rūmų pastatu viduryje. Kiek smagiau atrodo abu malūnai, kurie restauruoti ir pritaikyti turizmui laukia čia atvykstančių lankytojų.

Yra šioje teritorijoje ir dar vienas lankytinas objektas – Pilaitės piliakalnis. Kitapus Sudervėlės upelio matosi kalva nestačiais šlaitais, apaugusiais medžiais ir krūmais. Nei informacinės lentelės, nei kelio, nei takelio, vedančio į viršų.

Čia pat tekančios Sudervėlės pakrantėmis pro Karoliniškių lietaus nuotekų valyklą žingsniuojame atgal. Takelių daug, marštutą galima rintis ne vieną. Ne vienas ir tiltas per Vakarinį aplinkelį yra, todėl grįžimui pasirinkome Kaklaraiščių pėsčiųjų tiltą.

Kodėl kaklaraiščiai? Taip surengtos akcijos autoriai vietos gyventojai ir menininkai nusprendė kaklaraiščių rišimu ant tilto įprasminti idėją gyventi gražiau.