Važiuojam į Jonavą pasivaikščioti po kopas

Kuo labiau artėjo tikslas, tuo siauresnis darėsi miško keliukas. Ant kiekvieno kelio šakojimosi stovintys įspėjamieji ženklai apie draudžiamą eismą ir gyvybei gresiantį pavojų jaukumo neprideda, o įtarimų kupini kareivių žvilgsniai pro pravažiuojančio kareiviško automobilio langus priverčia jaustis kaip kokiam nelegalui. Nieko nuostabaus, važiavau pačia Gaižiūnų karinio poligono riba. Sako, šis poligonas žinomas dar nuo caro laikų, o skirtingais laikmečiais čia buvo dislokuoti skirtingų kariuomenių daliniai. Galima rasti informacijos jog sovietiniais laikais šioje teritorijoje buvo tolimojo nuotolio branduolinių raketų bazė. Dabar Gaižiūnų poligone galima sutikti daug kareivių ir karinės technikos, paženklintos Lietuvos ir NATO simbolika, tačiau tikrasis šios kelionės tikslas yra ne šis poligonas, o jo pašonėje esantis pažintinis takas „Dumsių miško prieglobstyje”.

Štai tokį stendą pamačiau jau tik važiuodamas atgal kitu keliu, bet iš kur gali žinoti tikslų privažiavimo maršrutą, kai pažintinio tako tikslių koordinačių suradimas yra detektyvo vertas užsiėmimas. O gal tik man taip nesisekė, nes tikėdamasis rasti miškų glūdumoje pasislėpusį taką nustebau jo pradžioje esančioje aikštelėje pamatęs pora stovinčių automobilių. Tikriausiai grybauja arba uogauja: pagalvojau ir neapsirikau. Tik po keleto minučių dar nežengus pirmųjų žingsnių pažintiniu taku, į aikštelę atvažiavo dar vienas automobilis, o iš jo išlipusi ir į sulankstomą vaikišką vežimėlį įsisodinusi savo atžalą jauna šeimynėlė patraukė tako link, taip į mano veidą vėl grąžindama nuostabą. Nepanašu, kad čia būtų niekieno nežinoma, sunkiai randama vieta.

Šiais laikais retai kur galima sutikti ranka rašytą tekstą. Atrodo kiek neįprastai, bet aiškus ir konkretus stendas pažintinio tako pradžioje nuteikia pozityviai.

Neaiškumų, ypač ieškant informacijos apie taką internete, sukelia skirtingi pavadinimai, nes vieni informacijos šaltiniai taką vadina pažintiniu taku Kopa, kiti – pažintiniu taku „Dumsių miško prieglobstyje”. Einant taku ir žvalgantis į aplink augantį mišką negalima nepastebėti, jog tai žmogaus rankomis pasodintas jaunuolynas.

Ieškant atsakymų smalsumas nuveda į septintąjį-aštuntąjį dešimtmetį, kai šiuose miškuose buvusią karinę bazę nuspręsta išplėsti ir karinės technikos perdislokavimui įrengti oro uostą. 3 kilometrų pločio ir 6 kilometrų ilgio ruože buvo iškirsti medžiai, išrautos jų šaknys, tačiau planai liko neįgyvendinti. Pasiliko dykynė su vėjo pustomomis kopomis.

Tik po Nepriklausomybės paskelbimo didesnioji šio ploto dalis apsodinta medžiais, kurių amžius skaičiuoja trečią dešimtį. Jei tikėti miškų urėdijos informacija, buvo pasodinta 16 milijonų medelių.

Vaikščiojant taku su dabar čia augančia augmenija ir gyvūnija supažindina informaciniai stendai.

Ne vienas, išgirdęs tako pavadinimą – Kopa, pagalvos, jog šis takas yra kur nors Kuršių Nerijoje. Nieko panašaus. Po Dumsių mišką vingiuojantis takas yra vos pora kilometrų nuo Šveicarijos… kaimo, esančio Jonavos rajone. Ir toks pavadinimas takui duotas neatsitiktinai, nes Dumsių miške iš tikrųjų yra smėlio kopa.

Einant aplink kopą vedančiu pažintiniu taku rodos tuoj tuoj pasigirs bangų mūša, tuoj tuoj pasirodys jūra. Deja. Net užlipus ant kopos viršaus, kur įrengta apžvalgos aikštelė, jūros nesimato.

Gamtovaizdis tikrai būdingas pajūriui. Vykdant miško atsodinimo darbus pati smėlio kopa ir aplink ją esanti teritorija palikta neužsodinta, todėl dabar čia karaliauja smėlynams būdingi žoliniai augalai. Tiek ant smėlio kopos, tiek ir visame pažintiniame take gausu violetinės spalvos – tai ištisais kilimais žydintys viržiai.

Kopą apsukęs pažintinio tako maršrutas pasuka atgal. Tikrai puiki pasivaikščiojimo vieta ir dar puikesnė galimybė susipažinti su žemynine kopa, kas daugeliui tikrai atrodo kiek neįprastai. Visgi internete prieš pora metų buvo rašoma, kad šiai saugomai teritorijai kyla grėsmė. Ją savo žinion nori paimti Gaižiūnų karinis poligonas, tačiau kuo visa ši istorija baigėsi (o gal dar tęsiasi?) – neaišku.

Kad nebūtų nuobodu vaikščioti visame take gausu informacinių stendų. Gal kas ir paskaito, bet panašu, kad atvažiavę čia pirmiausiai skuba pamatyti kopos, o po jos pilni įspūdžių grįžta atgal nelabai ką matydami. Labiausiai stebino tai, kad beveik visą pasivaikščiojimo laiką miške girdėjosi žmonių balsai. Ne pavienių žmonių, o ištisų grupelių, kas byloja, jog ši vieta pakankamai žinoma ir populiari. O čia einant atgal visas informacinių stendų skveras įrengtas.

Pažintinis takas skirtas pažinčiai su gamta, o ne su karo sritimi, todėl apie karinės paskirties įtvirtinimus jokios informacijos nėra.

Neabejotinai dar vieno karinės paskirties įrenginio likučiai stovi pačiame tako gale. Ant neaukšto plytinio statinio įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į tiesų kaip styga kelią. Čia pat stovintis stendas, kuriame sąrašas prašymų, ką daryti ir ko nedaryti gamtoje. Ir nei žodžio apie šios teritorijos istoriją, apie kurią galima sužinoti tik pasidomėjus internete.

Ir pabaigai apie prie tako įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę. Tiksliau, ne apie aikštelę, o apie joje stovinčius automobilius. Buvau nusiteikęs, kad kažkur prie karinio poligono esančiame gūdžiame miške vaikščiosiu sau vienas ir grįžęs galėsiu parašyti apie visų užmirštą ir sunkiai randamą gamtos kampelį. Atsitiko priešingai. Gal tik prie pažintinio tako Arlaviškėse, geriau žinomo kaip Kadagių slėnis, mačiau daugiau stovinčių automobiliu nei čia, o visą laiką vaikščiojant nuolat girdėjosi žmonių balsai. Vaikščiojo grupėmis, vaikščiojo su mažais vaikais ir net vežimėlius stūmė, nors internete informacijos apie pažintinį taką „Dumsių miško prieglobstyje” yra pakankamai kukliai. Jei iki šiol Jonava ir jos apylinkės atrodė ne itin įdomios turizmui, tai šis aplankytas pažintinis takas tą nuostatą šiek tiek pakeitė.