Takas Karmėlavos parke – pasivaikščiojimas be pažinimo

Su pažintiniais ir mokomaisiais takais viskas aišku – jie skirti pažinti, sužinoti, pamatyti. Kartais sunku surasti tą ribą, kada takas yra pažintinis, o kada ne, tačiau radus bent vieną informacinį stendą ir aptikus maršruto ženklinimą jau kaip ir galima vadinti pažintiniu. O kaip su taku, kurio maršrutas paženklintas, tačiau informacinių stendų nėra? Apibrėžimas sako, jog pėsčiųjų takas, skirtas pasivaikščiojimui, turintis rekreacinių įrenginių, tokių kaip poilsiavietė, sporto ir laisvalaikio įrenginiai, miško baldai, vadinamas rekreaciniu taku. Taigi, Karmėlavoje aptikęs rekreacinį taką važiuoju ten ne ko nors sužinoti ar pamatyti, o tiesiog pasivaikščioti, tačiau ką ten rasiu dar nežinau.

Keista važiuoti į Karmėlavą, kai kelionės tikslas ne cepelinai ir ne oro uostas. Tokias asociacijas sukelia šio Kauno rajono miestelio pavadinimas, tačiau šį kartą stengiuosi atsiriboti nuo priklijuotų etikečių. Gyvenvietės centre suku į Kęstučio gatvę, o vėliau į Pušyno ir važiuoju pakol priekyje pasirodo Karmėlavos kapinės. Jos ribojasi su Karmėlavos parku, kuriame ir turi būti Pilėnų miško rekreacinis takas. Panašu, kad takas yra, todėl palikęs automobilį prie kapinių esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje patraukiu per pievą link pamiškėje stovinčio stendo.

Rekreacinis takas – toks užrašas matosi iš tolo ant arką primenančios medinės konstrukcijos. Visai šalia dar vienas stendas, informuojantis apie Lietuvos Respublikos paramą šiam rekreaciniam objektui įrengti. Sukyla slogūs prisiminimai, juk panašūs stendai stovėjo, o kai kur vis dar stovi, miškuose ties įrengtais taip vadinamais parkeliais. Tokie parkeliai, pažintiniai takai, poilsiavietės – tai už Europos Sąjungos lėšas įrengti rekreaciniai objektai, kurie atsirado vien tik tam, jog būtų galima „įsisavinti” skiriamą paramą. Šiuo atveju į mišką veda ne medinių lentelių, o natūralaus grunto takas ir niekur nesimato nei menkiausios meninės vertės neturinčių medinių skulptūrų, tad statyti šio tako į vieną gretą su parkeliais nereikia.

Gerai pramintas natūralaus grunto takas yra aiškus orientyras kur eiti. Ne iš karto pastebėjau baltos ir žalios spalvų ženklus ant medžių, kuriais pradėjau vadovautis vėliau kaip šio rekreacinio tako ženklinimu. Panašu, kad neapsirikau, tad jaučiuosi einantis maršrutu, o ne tiesiog klaidžiojantis miško takais. Karmėlavos parkas įsiterpęs tarp Pelenių ir Rykštynės gyvenviečių bei Karmėlavos kapinių, todėl pasiklysti beveik nėra kur. Vietiniams šis ženklinimas tikrai nereikalingas, bet atvažiavusiems svečiams suteikia aiškumo.

Pamiškėje stovinčios sodybos greitai dingsta iš akių ir atsiduriu miško apsuptyje. Žvelgiant į miško skliautą susidaro įspūdis, jog čia pušynas, tačiau pomiškis mišrus. Vietomis miškas šviesesnis, vietomis – tamsesnis, tačiau jaukumo pojūtis išlieka visur. Netrukus prieinu nedidelę miško aikštelę, kurioje stovi mediniai treniruokliai (jei juos taip galima pavadinti). Pasirinkimas nedidelis, beveik tos pat kaip ir sovietiniais laikais prie mokyklų. Vargu ar be didžiausių sporto entuziastų kas nors čia dar mankštinasi – tokie mediniai mankštinimuisi skirti įrenginiai jau dvelkia praeitimi.

Sporto aikštelė šiame take yra viena, o štai tolimiausioje vietoje užlipęs ant kalvos radau poilsiavietę. Nuo pradžios ji nutolusi apie 700 metrų, todėl einant pirmyn ir atgal susidaro apie 1,5 kilometro atstumas. Visai netoli šios vietos teka Neris. Atvažiavęs dar turėjau viltį, jog takas ves iki upės, ar bent jau bus galima iš tolo pažvelgti į ją. Visgi tokių vietų neradau ir teko pasitenkinti jaukaus miško vaizdais ir paprasta rekreacine infrastruktūra. Karmėlavos miško rekreacinis takas pasirodė visiškai vietinės reikšmės. Visai kaip internetiniuose aprašymuose, teigiančiuose, jog skirtas jis vietos gyventojams vaikščioti, bėgioti ir augintinius vedžioti. Vienok įrengtas ženklinimas paverčia rekreacinį taką draugišku ir atvykusiems iš toliau. Ne kažin ką čia pamatysi ar sužinosi, tačiau pasivaikščiojimui ir aplinkos pakeitimui jis puikiai tinka.