Informacija apie „Open House Vilnius” renginį pasiekė kiek per vėlai. Per vėlai todėl, kad ekskursijos į visus reikšmingiausius, labiausiai saugomus ar šiaip uždariausius pastatus, jau buvo perpildytos ir išankstinė registracija baigta. Paaiškinimas vienas – bandykite kitais metais. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Neturėdami galimybės patekti į Seimo ar Prokuratūros pastatus, pasirinkom kitą temą – Vilniaus „stiklainiai”. Tai daugiausiai biurų pastatai, kurių fasadas dengtas stiklu, tačiau patraukė dėmesį ne tiek stiklas, kiek jų modernumas ir galimybė žvilgtelti į miestą iš aukštai. Pamatyti Vilniaus panoramą iš ten, kur eilinis mirtingasis paprastą dieną patekti negali.
Pirmasis mūsų taikinys – Green Hall biurų pastatas. Tai pirmasis A+ energijos taupumo klasės verslo centras Lietuvoje pastatytas 2009 metais. Investuotojai daug dėmesio skyrė ekologijai ir ekonomijai, todėl ne tik jo pavadinimas yra „žalias”, bet ir interjere matomi žali akcentai.
Pastatą suprojektavo jungtinė danų ir lietuvių architektų komanda, o jos suprojektuotus sudėtingus ir inovatyvius sprendimus įgyvendino statybininkai iš Lietuvos. Pastate gausu išmaniųjų sistemų. Šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo sistema yra pilnai kompiuterizuota bei integruota su specialiomis žaliuzėmis, kurios, priklausomai nuo saulės apšvietimo, atsidaro arba užsidaro. Dėl šios priežasties Green Hall dar vadinamas prisimerkiančiu pastatu.
Pastate įrengti liftai, kurių viduje nėra aukštus rodančių mygtukų. Liftai dar ne tokie protingi, kad juos būtų galima valdyti mintimis, bet iškvietus liftą ir paspaudus norimą aukštą, kompiuteris parenka optimaliausią jų darbo rėžimą. Beje, pastate esančiais laiptais skatinami naudotis visi čia dirbantieji, todėl ant laiptų pakopų galima pamatyti motyvuojančių užrašų, o ant laiptinės sienų iškabintos nuotraukos su vaizdais iš čia dirbančiųjų atostogų.
Pastato požeminiuose aukštuose yra specialios aikštelės ne tik, automobiliams, bet ir dviračiams. Netgi įrengti dušai, kad būtų galima nusiprausti ir persirengti atvažiavus. Čia visi skatinami gyventi sveikai ir būti „žaliais”.
Atskiros temos vertos darbo vietos. Tiek pats interjeras, tiek darbo vietų išdėstymas, erdvių išplanavimas sukuria ypač modernaus biuro įspūdį. Čia beveik viskas kitaip nei kitur, jau nekalbant apie postsovietinius verslo centrus su ilgais kolidoriais ir kabinetinėmis sistemomis. Čia dirba naujos kartos darbuotojai, kurių kitokia vertybių sistema, kitoks požiūris ir viskas daroma, kad tokiems darbuotojams būtų sukuriamos kuo geresnės darbo sąlygos bei namams artimesnė aplinka.
Ne tik atlyginimais, bet taip pat darbo sąlygom ir požiūriu į darbuotoją vilioja lietuvius tokios pasaulinės kompanijos kaip Barclays. Ji užėmusi beveik visą pastatą, o kadangi dirba bankiniame sektoriuje, tai ir saugumo reikalavimai taikomi griežtesni – beveik visame pastate draudžiama fotografuoti ir prieš ekskursiją vyksta registracija.
Kiek mažiau saugumo reikalavimų taikoma 5 aukšte, kuris vienintelis nuomojamas ne Barclays kompanijos. Čia įsikūrusi langų ir profilių gaminto Schuco atstovybė Lietuvoje. Neatsitiktinai, nes būtent jų langai, profiliai ir saulės apšvietimo valdymo sistemos puošia šio stiklinio biurų pastato fasadą. Moderniam ir inovatyviam pastatui pasirinktas ir analogiškas langų gamintojas, kurio atstovas papasakoja apie šiame pastate pritaikytus sprendimus.
Green Hall rūpinasi ne tik savo biurų pastatu, bet ir juos supančia aplinka. Greta įrenginėjamas skveras, kuris vėliau bus perduotas visuomenės reikmėms ir čia galės laiką leisti kiekvienas vilnietis, o projekto sėkmės įkvėpti investuotojai šia stato dar vieną biurų pastatą. Tikslas, kad būtų ne blogesnis už esamą, todėl ten taip pat naudojamos pažangios technologijos, o pastato architektūra dera su aplinka. Įdomu tai, kad gręžiant gręžiniams geoterminiam šildymui, aptiktas mineralinis šaltinis, kurio vandens sudėtis panaši į mineralinio vandens „Birutė”. Sulfatų kiekis šiam vandeniui suteikia šiek tiek nemalonų kvapą, tačiau investuotojai suka galvą kaip jį pašalinus vandenį būtų galima gerti.
Skubam į kitą „stiklainį” tame pačiame Neries krante – į Swedbank centrinę būstinę. Pakeliui sutinkame visu savo gražumu pražydusį sakurų parkelį.
Sweedbank būstinė pastatyta 2009 metais, kai Lietuvą užklupo ekonominė krizė, todėl šis pastatas tapo savotišku paminklu ne tik statybos įmonei Ranga IV, buvusiai šio objekto genrangove, bet ir keliems šimtams smulkių įmonių, kurios dėl sunkmečio ar kitų apsukrumo taip ir nesulaukė šių dienų. Sprendimą Swedbankas dėl naujo pastato statybos priėmė dar 2004 metais, nes 9 banko ir jo dukterinių įmonių pastatai buvo išsimėtę po visą Vilnių, o tai nebuvo patogu ir kėlė papildomus kaštus. Kuriant pastatą jausta atsakomybė prieš visuomenę, todėl architektai nemažą dalį teritorijos skyrė prieinama miestiečiams. Gelžbetoninių plokščių terasa apdengta medinėmis lentelėmis tapo populiaria viešąja erdve.
Šalia terasos į dangų stiebiasi du – 15 ir 16 aukštų korpusai, tarpusavyje sujungti stikliniu atriumu.
Tas pats atriumas iš vidaus. Konstrukcijoje daug stiklo, todėl pastato vidus šviesus ir saulėtas (su oru mums pasisekė 🙂 ).
Iš visuomenei prieinamų erdvių kylame į viršų, kur pietvakariniame korpuse paskutiniame aukšte patenkame į banko valdybos kabinetą, kur priimami svarbiausi sprendimai. Visas miestas kaip ant delno, todėl daugumą labiau domina pro langus atsiverianti panorama nei patys kabinetai, kurie, kaip ir pats Swedbank, įrengti skandinavišku stiliumi ir dominuoja šviesi mediena.
Mediena taip pat derinama ir pastato išorėje. Dalis fasado suprojektuota iš stiklo ir medžio elementų, kurie pagaminti iš tamsios medienos ir karštomis bei saulėtomis vasaros dienomis sugeria saulės šviesą. Bendras pastato medinių elementų ilgis siekia beveik 6 kilometrus (jei informacijos gausoje nepaveda atmintis), o atgabenti jie iš Kanados.
Įdomu, po kiek laiko čia dirbantieji apsipranta ir pradeda nepastebėti pro langus atsiveriančių vaizdų? O gal toks laikas neateina?
Dar 4 aukštus pastatas turi ir po žeme, kur įrengtos automobilių ir dviračių stovėjimo aikštelės, elektromobilių pasikrovimo vietos, dušai ir persirengimo patalpos darbuotojams. Čia jau visai panašu į tai, ką Green Hall girdėjome. Kita vertus kas jau kas, o bankas tai tikrai turėtų rodyti pavyzdį kaip socialiai atsakinga įmonė ir bent tokia forma pasidalinti savo nekukliu uždarbiu.
Ekskursijos metu pastato apačioje aplankome nedidelį muziejų bei išklausome pasakojimų apie pastato istoriją, architektūrą ir tam tikrus inžinerinius sprendimus. Pasirodo pastato išorėje stovinčios stiklinės prizmės, kuriose tamsiu paros metu įjungiamas apšvietimas, yra ne kas kita kaip ventiliacijos išvedimo angos.
Be kita ko šioje vietoje galėjo būti Gugenheimo muziejus, tačiau konkurencinę kovą laimėjo Swedbank. Sunku pasakyti, kas būtų geriau, bet vien jau vilniečių mėgiama terasa yra ženklas, kad su šiuo projektu viskas yra gerai.
Kitoje Konstitucijos prospekto pusėje stovi visai nesenai nuomininkus priėmęs naujas verslo centras K-29. Šį 32 mln. eurų kainavusį cepelino formos statinį projektavo jungtinė danų ir lietuvių architektų komanda. Pastatas papildo Konstitucijos prospekto jau esamų pastatų grandinę, o jo nuožulnus viršus tarsi tąsa netoliese pasibaigiančio Šeškinės kalno šlaito.
Kuriant šį pastatą buvo vadovaujamasi šiuolaikiškumo, racionalumo ir funkcionalumo kriterijais. Vaikščiojant po pastatą lankytojo teisėmis šiuolaikiškumo negalima nepastebėti.
Vos įėjus į administracinį pastatą, pasitinka didžiulis, pilnas šviesos artriumas. Vyrauja skandinaviškas stilius, interjere gausu medžio ir stiklo, o ovalo forma suteikia modernumo pojūtį.
Tiek nuomininkus, tiek svečius administracinis pastatas pasitinka skambiu sloganu „designed for People”.
Ekskursija šiame pastate užtruko kiek trumpiau nei kituose. Išklausę informaciją apie investuotojų sumanymus ir architektūrinius sprendimus, kylam į viršų, kur šviesią artriumo erdvę iš viršaus uždaro skaidrus stogas. Anot gido, stiklinėje stogo konstrukcijoje įrengti saulės patekimą į pastatą reguliuojantys įrengimai, o pats stogas darbo dienos pabaigoje prasiveria ir tokiu būdu iš pastato pašalinamas „blogas” oras.
Toks vaizdas atsiveria iš viršutinio aukšto balkono. Artriumo apačioje – poilsio zona, o gal greičiau klientų ir svečių erdvė. Tikslios paskirties neišsiaiškinau, bet viskas stilinga ir gražu, kaip ir pridera naujausiam administraciniam pastatui Vilniuje. Reikia pastebėti, kad ir nuomininkai čia susirinko atitinkamo lygio. Iš pradžių turėta vilčių pastatą išnuomoti vienam nuomininkui, tačiau vėliau atsitiko taip, kad čia įsikūrė keletas ar keliolika nuomininkų, todėl šiek tiek pasikeitė pastato vidinė erdvė. Atsisakyta skirtingas pastato puses turėjusių sujungti tiltelių, todėl artriumo erdvė tapo atvira ir dar didesnė nei planuota iš pradžių.
K-29 administracinis pastatas pasirodė ne tiek įdomus savo architektūriniais ir techniniais sprendimais, kiek patrauklus akiai ir jaukus. Matyt, architektūrinių žinių gausa per vieną dieną pasiekė įsisotinimo lygį ir daugiau mėgavausi akimis, o ne ausimis.
Bene geriausi vaizdai atsiveria nuo Verslo trikampyje stovinčio administracinio pastato Victoria. Dar 2005 metais statytas pastatas yra giriamas dėl gero architektų darbo. Siūlydami savo architektūrinį spendimą architekto R. Paleko studija rizikavo, kadangi jo pasiūlymas buvo vienintelis, kuris neatitiko šiam pastatui keliamų architektūrinių reikalavimų ir netilo į nustatytas erdves. Visgi architektas sugebėjo ne tik įtikinti užsakovą pasirinkti būtent jo projektą, bet ir jį įgyvendinti su nedideliais pakeitimais.
Gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad Victoria tai tarsi stiklu užpildyta didelė stačia sąvaržėlė. Sąvaržėlė – tai biuro simbolis, todėl pasirinkta neatsitiktinai. Aukščiausia pastato dalis, kuri iškilusi aukščiau už kitus aplinkinius pastatus Victoria biurų pastatą paverčia viso Verslo trikampio dominante. Šioje į viršų besistiebiančioje dalyje yra sutalpintos pastato komunikacijos ir liftai, o tarp „sąvaržėlės” viršaus ir stiklo esančiame tarpe (aukščiausia Lietuvoje įrengta tilto konstrukcija) sumontuoti vėdinimo ir kondicionavimo agregatai, todėl pastato viršuje atsirado vietos erdviai apžvalgos aikštelei.
Pastatas priklauso MG Baltic koncernui. Jei į biurus, kuriuose įsikūręs tiek pats koncernas, tiek ir nuomininkai, dar galima patekti (turint vienokių ar kitokių reikalų), tai ši apžvalgos aikštelė yra privati koncerno nuosavybė ir eiliniams vilniečiams patekti čia neįmanoma. Kadangi Victoria, kurios aukščiausias taškas siekia 80 metrų, iškilusi aukščiau už gretimus pastatus, niekas netrukdo pasigrožėti Vilniaus panorama.
Sako, sėkmingi yra tokie projektai, kur užsakovas pasitiki architektais ir suteikia jiems laisvę. Tą galima pritaikyti ir šiam pastatui, nes architektui pavyko įgyvendinti naudingą plotą mažinančius, tačiau erdvės pojūtį didinančius sprendimus.
Vienas iš didžiausių šios dienos lūkesčių buvo pamatyti Vilnių iš aukštai. Biurų pastatas Victoria tam tiko labiausiai – tiek vieta gera mieste, tiek atvira apžvalgos aikštelė leido pažvelgti į Vilnių iš ten, iš kur ne kiekvienam lemta pasižvalgyti.
Į paskutinį objektą važiuojame beveik per visą miestą. Kalbant oficialiai, tai Atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, paprastai – tiesiog biblioteka.
Jei pirmieji aplankyti pastatai yra panašūs vienas į kitą stiklo konstrukcijomis, tai šis pirmiausiai dėmesį patraukia savo forma. Prie pat pušyno prisiglaudę trys bibliotekos korpusai neturi nei vienos vertikalios sienos, o pastato sienas su nedideliais langais į saulėtą pusę keičia ištisas stiklinis fasadas iš miško pusės.
Bibliotekoje yra gausybė knygų, todėl tos patalpos, kuriose jos saugomos, projektuotos su mažais langais, kad apsaugoti knygas nuo dienos šviesos. Visa skaitymui skirta erdvė orientuota į raminančią erdvę – mišką. Viduje viskas kvepia šiuolaikiškumu. Atrodo, dar taip nesenai studijuojant teko vaikščioti po bibliotekas ir rinkti informaciją, tačiau pažvelgus į šią biblioteką susidaro įspūdis, jog nuo to laiko praėjo ne keliolika, bet keliasdešimt metų. Čia tikrai turėtų kilti įkvėpimas mokytis.
Bibliotekoje veikia audiogidas, tereikia tik įsijungti internetą išmaniąjame telefone ir pirmyn, tačiau šiandien architektūrinių žinių jau iki soties, todėl tiesiog pasivaikščiojam po pastatą.
Tai štai tokia buvo pirmoji pažintis su renginiu Open House Vilnius ir tuo pačiu su 5 Vilniaus miesto pastatais, kurie visiškai ar dalinai būna uždari paprastiems miestiečiams. Nepaisant to, kad daug pastatų vykdė išankstinę registraciją ir vietų greitai nebeliko, nuskriausti nesijautėme. Dabar jau turėdami patirties ir žinodami daugiau, kitais metais pasiruošime iš anksto, kad aplankytumėm sunkiau visuomenei prieinamus pastatus.
