SkiWelt Wild Kaiser Brixental slidinėjimo zona
2024 kovo 17d.

SkiWelt – austriškas slidinėjimo labirintas

Ramūnas Šukauskas
9 min. skaitymo

Vėl žiema, vėl vaikų atostogos, vėl slidinėjimas. Šių metų mano pasirinkimas – slidinėjimo zona SkiWelt, esanti Tirolio regione, Austrijoje. Pavadinimą SkiWelt išvertę į lietuvių kalbą gauname „slidinėjimo pasaulis”. Peršasi išvada, jog čia yra gausybė trasų ir puikios sąlygos slidinėti. Nuojauta neapgauna. Išties, tai yra viena didžiausių slidinėjimo zonų Austrijoje. Tai viena didžiausių ir moderniausių slidinėjimo zonų ne tik Austrijoje, bet ir visame pasaulyje – nesikuklindami apie SkiWelt rašo patys austrai. Perskaičius tokius apibūdinimus telieka ramiai laukti vasario vidurio ir po kelerių metų pertraukos vėl mėgautis slidinėjimu Austrijos Alpėse.

SkiWelt Wild Kaiser Brixental slidinėjimo zona

Kad SkiWelt Wilder Kaiser-Brixental slidinėjimo zona (toks pilnas pavadinimas) yra verta dėmesio, įsitikinau ir naršydamas skiresort.info tinklaraštį. Tik greta esanti KitzSki slidinėjimo zona su olimpinėmis trasomis vertinama šiek tiek geriau ir užima pirmą vietą. SkiWelt su dar keturiomis slidinėjimo zonomis gavo įvertinimą 4.8 iš 5 ir dalijasi antra vieta. Patraukia dėmesį ir tai, kad čia veikiantys visi 82 keltuvai naudoja tik elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Taip nuo 2002 m., kai visa sunaudojama elektros energija gaunama iš hidroelektrinių. Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja ir saulės energija. 2008 m. pradėjo veikti „Sonnenlift“ keltuvas, vienas pirmųjų pasaulyje varomas tik saulės energija.

Gerai vertinamas, ekologiškas ir didelis tas Wilder Kaiser-Brixental „slidinėjimo pasaulis”. Bendras trasų ilgis siekia 270 kilometrų, iš kurių 88% sudaro lengvo ir vidutinio sudėtingumo trasos. Geros sąlygos pradedantiesiems ir vaikams, todėl SkiWelt orientuojasi į šeimas su vaikais. Galioja įvairios nuolaidos, specialūs pasiūlymai, tik, žinoma, slidinėjant piko metu to tikėtis nereikėtų. Neverta didelių lūkesčių turėti ir ekstremalių pojūčių mėgėjams. Pavyko rasti tik tris juodas trasas, tiesa, viena iš jų pasitiko perspėjamaisiais užrašais, jog dėl statumo ja gali leistis tik patyrę slidininkai.

Aišku, jei slidinėdami per dieną nuo kalno nusileidžiate vos kelis kartus, ar nuolat mėgstate pasinaudoti pasiūlymu „du alaus už vieno kainą”, tas trasų ilgis nelabai ko vertas. Tokie kriterijai sąlygoja kitokį pasirinkimą. Man trasų kiekis yra svarbus kriterijus. Praėjo tie laikai, kai visą dieną „brūžindavau” vieną kalną. Dabar patinka slidinėti ir turistauti: kiekvieną kartą leistis vis kita trasa, kiekvieną kartą keltis vis kitu keltuvu, tyrinėti apylinkes ir atrasti vis naujus vaizdus. Arba pasileisti kur akys veda, o po to… Po to važiuoti autobusu atgal.

Na gerai, apie viską nuo pradžių, nors tas nuotykis nutiko pirmą dieną. Prasidėjo ji įprastai – pasikėlėme į kalną ir nesinaudodami žemėlapiu keltuvas po keltuvo, trasa po trasos patraukėme į kitą SkiWelt slidinėjimo zonos galą. Tikra to žodžio prasme – kur akys veda. Turiu pasakyti, sekėsi kažkaip keistai. Stengėmės čiuožti tolyn, bet nuolat grįždavome į tą pačią vietą. Visai kaip Vienoje prieš 20 metų. Sugalvojome tada pravažiuoti pro naktinės Vienos centrą. Eismas aplink centrą ratu vienpusis, pasižvalgėme, apsukome ratą ir ieškome rodyklių link Zalcburgo. Jų beieškant atkreipiau dėmesį į jau matytus pastatus. Važiuojame antrą ratą, kaip čia taip? Kur tas mums reikiamas kelias? Tada reikiamą posūkį radome važiuodami trečią ratą aplink Austrijos sostinės centrą. Panašiai nutiko ir dabar.

Tikras trasų labirintas, kuriame susigaudyti be žemėlapio ne taip paprasta. Ženklinimo daug, tiek daug, kad net per daug. O ten, kur reikia – nėra. Nesigirsiu, net ir po kelių dienų šią vietą perpratau tik daugmaž. Tik priartėję prie Hohe Salve kalno, aukščiausiai iškilusio šioje slidinėjimo zonoje, nutarėme kiek atsipūsti ir pavalgyti. Dangų dengę debesys sklaidėsi ir pasirodė vis didesni žydri plotai. Negi praleisi tokią progą ir geru oru nepasikelsi į kalną, kurio viršuje stovi aukščiausiai esanti 400 metų senumo Salvenkirchlein piligriminė bažnyčia? Žinoma, kad ne. Pasikelsim, nusileisim, o tada pradėsim galvoti kaip grįžti.

Geru oru smagu viršuje – iš apžvalgos aikštelės atsiveria nesuskaičiuojama gausybė Alpių kalnų viršūnių. Tiksliau – apie 70 viršukalnių, kurių aukštis siekia 3000m. Tai viena gražiausių kalnų apžvalgos vietų visame Tirolyje. Čia Alpių vaizdai atsiveria 360o kampu. Puiki vieta praplėsti akiratį. Hohe Salve kalnas ne tiek aukštas (1829 m.), kiek vaizdingas. Nuo jo vienas po kito kyla spalvoti parasparniai, o apačioje kaip siūlas driekiasi Iter, Soll, Scheffau, Ellmau, Going miestelius jungiantis kelias. Mūsų kelionės pradžios – Ellmau miestelio net nesimato. Viduramžiais šis slėnis priklausė Bavarijai, bet vėliau atiteko Austrijos imperijai. Žemdirbyste, gyvulininkyste ir miškininkyste besivertę gyventojai XIX amžiuje atrado turizmą. Dabar išvardintus miestelius galima vadinti slidinėjimo kurortais.

Pasidairę po Kitzbiuhelio Alpes ir Wild Kaiser kalnus vėl stojamės ant slidžių. Dabar laukia pati stačiausia juodoji trasa, o tada jau į rankas imsiu žemėlapį. Pirmyn. Nusileidimas ilgas ir varginantis. Stačiausią vietą įveikėme greitai, tačiau visoje trasoje šlapias sniegas sustumtas į didelius kalnus. Pakirto raumenis, o prakaitas pasruvo upeliais, kol pagaliau apačioje sėdome į keltuvą. Raumenys atsileidžia, nuovargis atslūgsta, tačiau kai pamačiau, jog jau 15 valanda, apėmė lengvas nerimas.

Nedažnai užkalbinu aplinkinius klausdamas patarimo, tačiau šį kartą ryžausi. Kaip patekti į Ellmau? Išgirdęs miestelio pavadinimą austras peržvelgė žemėlapį, pirštu pavedžiojo kalnais, o tada pasakė, jog mūsų vietoje leistųsi į slėnį ir važiuotų autobusu. „Gali neužtekti laiko” – reziumavo atsisveikinant ir paliko mane abejojantį. Pirma mintis buvo, greitai leistis nuo saulės pažliugusiomis trasomis ir pasistengti suspėti laiku. Visgi prisiminęs priešpiet įveiktą trasų labirintą supratau, kad vienas neteisingas pasukimas gali kainuoti brangiai. Skubėti tokios būklės trasomis irgi nėra saugu, todėl tariau savo sūnui: „Susimoviau taip, kaip per 25 slidinėjimo metus nebuvau susimovęs. Pasitaiko, dabar teks parodyti, kaip iš tokios situacijos išsikapstyti”.

Į Soll miestelį nusileidome greitai ir sklandžiai, o apačioje jau stovėjo skibus’as. Bėda ta, jog jis paveža tik iki pagrindinio kelio, kur mums reikia persėsti į tarpmiestinį autobusą. Sekmadienis ir jis važiuoja retai, tačiau sustojime atsiduriame pačiu laiku. Kelios minutės ir su visu slidinėjimo inventoriumi keliaujame link Ellmau miestelio. Keliaujame nemokamai, nes į klausimą „ar turime skipass’ą” užteko linktelti. Po 20 minučių lengviau atsidūstame išlipę Ellmau, o gatvėje sustojęs ski buss’as nugabena mus į kalne esančią automobilių stovėjimo aikštelę prie keltuvo. Kelionė pavyko neįtikėtinai sklandžiai, tačiau apie slidinėjimą to pasakyti negaliu.

Sako, SkiWelt mėgsta vokiečiai ir olandai, kadangi iš ten patogiai galima atvykti naktiniu traukiniu. Išlipai iš jo ir tiesiai į keltuvą. Kas skrenda lėktuvu, irgi patogu – valanda kelio iki Zalcburgo, pusantros iki Miuncheno. Atvykę automobiliu taip pat laukiami – net ir daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės prie keltuvų yra nemokamos. Mums tai aktualu, kadangi viešbutį St. Johann miestelyje nuo SkiWelt slidinėjimo zonos skiria keli kilometrai. Vos tik atvykę gavome Kitzbiuhelio Alpių kortelę, su kuria nemokamai galima keliauti regiono autobusais ir traukiniais, tačiau nuosavas automobilis suteikia daugiau laisvės.

Naudojamės ta laisve ir sekančią dieną, važiuojame į Brixen im Thale. Jaukus miestelis su barokine bažnyčia ir į skirtingas puses kylančiais kelių kilometrų ilgio keltuvais. Ši jungtis praplėtė SkiWelt slidinėjimo zoną ir dabar ji beveik susijungia su Kitzbiuhelio slidinėjimo zona (KitzSki). Tokį šiandienos pasirinkimą lėmė ne tik noras išbandyti naujas trasas, bet ir nuo ryto pliaupiantis lietus. Vietiniai sako, jog oras kaip kovo mėnesį. High season, tačiau greitai bus galima išvesti galvijus į pievas. Situaciją kiek gelbsti sniego patrankos, tačiau net ir naktį vyraujanti teigiama temperatūra grėsmingai byloja apie šiltėjantį klimatą.

Kylame kur aukščiau. Ten lietų keičia sniegas ir galima grožėtis žiemiška gamta, tačiau leidžiantis žemyn vėl pasitinka šlapdriba, o galiausiai ir lietus. 2017 metais kovo mėnesį kelias dienas slidinėjau Kitzbiuhelyje ir puikiai prisimenu, kaip vieną dieną peršlapau iki paskutinio siūlo. 3 valandas su fenu džiovinau rūbus, kad sekančią dieną būtų beveik tas pats. Šį kartą lietus nėra toks stiprus, tačiau vis tiek jaučiu, kad šiame regione sėkmė nuo manęs nusigręžusi. Dalis keltuvų visiškai atviri ir lietus bei sniegas vėl persismelkia kiaurai slidinėjimo aprangą. Čiuožti per šlapio sniego masę, kurią slidininkai praminė šerbetu, irgi ne pats didžiausias malonumas. Grįšim čia ryt, kai oras bus geresnis.

Pakeliui užsukame į Alpeniglu. Tai kalne įkurtas ledo kaimelis su ledo skulptūromis ir baru viduje. Vakar šioje vietoje buvo daug šviesų, muzikos ir šėlsmo, o šiandien tvyro pirmadieninė ramybė. Dar geriau, nes galime ramiai apžiūrėti sniego lipdiniais ir drožiniais išpuoštą ledinį interjerą. Lauke lyja, tačiau ir viduje varva nuo lubų. Tik barmenams tai nė motais, jie vos spėja pilstyti stipriuosius gėrimus iš ryškiai apšviestų butelių. Matyt, racionalaus proto pas austrų politikus kiek daugiau nei pas lietuvius ir „nealkoholinio alkoholio” maskarado čia niekas niekas neverčia žaisti.

Pasirinkti SkiWelt slidinėjimo zoną šiais metais paskatino ne tik gausybė trasų, bet ir SkiWelt Tour maršrutas. Kelis kartus esu apsukęs ratą Sella Ronda maršrutu Italijoje, čiuožiau Didžiojo karo maršrutu (taip pat Italijoje), todėl aptikęs kalnų slidinėjimo maršrutą Austrijoje, susidomėjau. Visai kaip Sella Ronda čia galima čiuožti abiem kryptimis – pagal laikrodžio rodyklę ir prieš. Net ir maršrutų spalvos kaip Italijoje, gal čia toks ženklinimo standartas? Patinka man turizmas su slidėmis, tad vos tik sužinojęs apie SkiWelt Tour maršrutą, alternatyvų neieškojau.

Pora dienų slidinėdamas vis atkreipdavau dėmesį į maršruto ženklinimus, tačiau prieš leidžiantis į kelią parsisiunčiau programėlę su šiuo maršrutu. Ji ir nemokamai dalinami žemėlapiai su maršruto trasų ir keltuvų specifikacija buvo geri vedliai. Leidžiantis trečia ar ketvirta trasa supratau, kad čiuožiant maršrutu pirmą kartą ženklinimas nėra pakankamai aiškus. Anokia čia bėda vieną ar kitą kartą papildyti maršrutą kitomis trasomis, tačiau kai greitį riboja sustumti šlapio sniego kalnai, o į slėnį dėl uždarytų trasų galima nusileisti tik keltuvu, laikas pradeda tiksėti ne tavo naudai.

Džiaugiuosi pasirinkęs žalią maršrutą, kuriame 69 kilometrai nusileidimo ir 34 keltuvai. Oranžinis maršrutas kiek ilgesnis, su 37 keltuvais ir 84 kilometrais nusileidimo tokiomis sąlygomis būtų sunkiai įveikiamas. Jau ir čiuožiant žaliuoju maršrutu teko atsisakyti ne tik pietų, bet ir nusileidimų į slėnius. Su purvu sumaišytas šlapias sniegas ir balos vertė ne mėgautis čiuožimu, o prakaituoti. Greitis stipriai krito, tad teko situaciją vertinti ne optimistiškai, bet realistiškai. Pirmos slidinėjimo dienos pamoką išmokau.

Orai visiškai sumaišė kortas. Atsisakiau ne tik čiuožti oranžiniu maršrutu į kitą pusę, bet ir išbandyti KitsSkiWelt Tour maršrutą. Jis dar ilgesnis – 88 kilometrai nusileidimo, tačiau šis maršrutas neapsiriboja vien SkiWelt slidinėjimo zona. Jis persikelia ir į Kitzbiuhelį, o tam reikia pasinaudoti šias slidinėjimo zonas jungiančiu skibuss’u. Tai pats ilgiausias slidinėjimo maršrutas pasaulyje, kuriuo čiuožiant aukščių skirtumas siekia net 17,2 kilometro. Mintimis jau buvau jį įveikęs, tačiau per anksti atėjęs pavasaris visus planus sugriovė.

Imu keikti šią vietą, bet užtenka vieno šalto ryto, kad suprasčiau, jog trasos čia geros. Ilgos, smagios ir vaizdingos – vienas malonumas čiuožti, tačiau tokio gero laiko buvo mažai. Klausiu sūnaus, kur jam labiau patinka – Kronplatz (Italijoje) ar čia? Jis nedvejoja: „Aišku, kad čia.” Ten visas dienas buvo giedras dangus, bet čia trasų bemaž triskart daugiau. Jos nulėmė tokį apsisprendimą. Nesvarbu, kad ant slidžių tik antrus metus, tačiau kantriai ir užtikrintai kartu su manimi įveikė žalią SkiWelt Tour maršrutą. Tapome viena komanda. Dar nežinau, kur slidinėsime kitais metais, bet tikiu, jog čia dar grįšime. Grįšime, kad kartu įveiktume KitzSkiWelt Tour – ilgiausią slidinėjimą maršrutą pasaulyje.

Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Perskaitei? Įvertink kaip patiko!
Vertinimas privalomas

Įvertink tinklaraščio įrašą. Padėk autoriams kurti gerą turinį, o skaitytojams – atsirinkti, kas įdomu ir vertinga