Šiauliai – ką Saulės mieste pamatyti be saulės?

Gatvės menas

Nors Šiauliai vadinamas Saulės miestu, tikėtis, jog čia kiekviena diena bus saulėta, nereikia. Ypač žiemą, kai miestas paskendęs žiemiškoje kasdienėje rutinoje, o dangus aptrauktas storu debesų sluoksniu. Net ir Kopernikas turi laukti tinkamos progos žvilgtelti į dangų, kad pamatytų saulę. Prie ko čia Kopernikas? Ir man kilo toks klausimas kai sužinojau, jog gatvės meno kūrinyje yra pavaizduotas į dangų žvelgiantis lenkų astronomas. Ne kokie draugaujantys miestai sieja Koperniką ir Šiaulius, o saulė, kuri čia galėtų pasirodyti kur kas dažniau.

Akivaizdu ir kartu netikėta. Sužinojus menininko idėją estetinis miesto elementas įgauna prasmę. Atsiranda sąsaja, apie kurią iš pradžių net nepagalvojau. Įdomu, kiek patys šiauliečiai žino apie tai? Gal vertėtų prie gatvės meno kūrinių pateikti bent minimalią informaciją ar QR kodą su nuoroda? Gatvės menas visų pirma atlieka estetinę funkciją, tačiau tiesiog matyti ir žinoti, ką matai, yra skirtingi dalykai. Apie tai kalba ir „Žinių radijo” šūkis „žinojimas keičia”. Jei gatvės meno tema jums įdomi, keliaujant į Šiaulius vertėtų pasidomėti ta tema organizuojamomis ekskursijomis. Priešingu atveju teks prieš kelionę atlikti namų darbus.

Šiauliai neturi ambicijų gatvės meno kūriniais konkuruoti su Marijampole, Vilniumi ar Kaunu, tačiau miesto valdžia šiai meno šakai pritaria. Tai keičia miesto veidą, atskiroms erdvėms suteikia jaukumo, šiuolaikiškumo, saugumo. Pasivaikščiojus Vilniaus gatve ir aplink galima susidaryti visą gatvės meno maršrutą. Tai ne tik ant sienų ar ant balkonų apačios nupiešti piešiniai, tačiau ir grindinyje paslėpti sekretai, meninės instaliacijos.

Chaimas Frenkelis ir jo vila

Kad Šiauliai gali vadintis miestu, turi būti dėkingi Chaimui Frenkeliui. Jis prie to stipriai prisidėjo. Jei mieste gyvena daugiau nei 100 000 gyventojų, jis vadinamas didmiesčiu. Šiauliuose ilgą laiką gyventojų buvo gerokai virš šios ribos, tačiau metams bėgant atsirado grėsmė prarasti didmiesčio statusą. Prieš pora metų tai buvo kelių šimtų gyventojų klausimas. Visgi miesto vicemeras mato kitokį vaizdą ir sako, kad Šiauliuose dabar gyvena apie 118 000 šiauliečių. Jei juo tikėti, tai miestas auga ir jaunėja, tačiau Chaimo Frenkelio reikšmės miesto augimui tai nesumažina.

Šis iš Ukmergės kilęs ir odos apdirbimo amato išmokęs žydas į Šiaulius persikraustė XIX a. pabaigoje. Čia jis įkūrė odos apdirbimo fabriką, kuris tapo didžiausiu Rusijoje. Jo išdirbta oda buvo itin kokybiška ir žinoma visoje Europoje. 1913 metais vien į Rusiją buvo išvežta apie 1500 vagonų odos dirbinių, o fabrike dirbo kas devintas šiaulietis. Odos apdirbimo verslas Ch. Frenkelį padarė vienu turtingiausių to meto žmonių Lietuvoje. Uždirbtais pinigais jis dalinosi su miestu: prisidėdavo prie įvairių projektų, savo lėšomis pastatė mokyklą, senelių prieglaudą, miesto žydų ligoninę.

Ilgą laiką Frenkelis gyveno kukliame mediniame name ir tik 1908 metais su šeima persikraustė į modernų pastatą, kuriame buvo įrengtas centrinis šildymas, elektra, vandentiekis ir telefono linija. Tas pastatas tai Frenkelio vila, kuriame dabar veikia muziejus. Naujuose namuose Frenkelis ilgai negyveno, nes dėl kilusio karo jis iš pradžių pasitraukė į Rusiją, vėliau – į Vokietiją. Ten ir mirė. Likusį verslą perėmęs sūnus nebuvo toks sėkmingas, o sovietų valdžiai nacionalizavus turtą šis istorijos puslapis užverstas galutinai.

Dabar restauruotoje ir akį traukiančioje viloje veikia muziejus. Jame įrengtos ekspozicijos, skirtos žydų paveldui Šiauliuose, provincijos dvarų ir miesto kultūrai pažinti. Už pastato yra parkas su didžiuliu rožynu, bet žiemos metu geriau likti viloje ir pasimėgauti gardžiu maistu. Čia veikia restoranas „Bleu de Frenkel”, kviečiantis užsukti gausių pusryčių. Tikrai, jie ir gausūs, ir skanūs. Frenkelio vila – verta dėmesio stotelė Šiauliuose.

Alaus degustacija Gubernija HUB

2024 metų pabaigoje Šiaulių lankytinų objektų sąrašą papildė vieta, kuriai galioja amžiaus cenzas. Tai Gubernijos alaus darykla. Jos naujame lankytojų centre „Gubernija HUB” rengiamos alaus degustacijos, o organizuojamose ekskursijose galima susipažinti su alaus virimo procesu bei apsilankyti autentiškose bravoro erdvėse. Su alaus virimo procesu teko susipažinti jau anksčiau, todėl kur kas įdomiau išgirsti, jog Gubernija yra seniausia alaus darykla Lietuvoje. Bravoras šioje vietoje ir šiose patalpose veikia nuo 1665 metų. Netikėta Šiauliuose atrasti ne saulę, ne dviračius, bet alų.

O alų čia atrasti tikrai galima. Padegustuoti ir pažinti – priešingai nei kokiame nors bare žiūrint krepšinio varžybas. Kvapas, skonis, spalva – alaus degustavimo procesas kažkuo panašus į vyno degustavimą, tik jausmas visai kitas. Visą gyvenimą alus buvo tarsi bendravimo dalis, atsigaivinimas, neatskiriamas sirgaliaus palydovas, o čia viskas apsiverčia aukštyn kojom. Čia alus – dėmesio centre. Tarsi paimtum banknotą, už kurį kasdien kažką pirki, bet nepasižiūrėjęs negali smulkiai nupasakoti, kas ten pavaizduota. O tada gerai įsižiūri į kiekvieną detalę. Įdomiai atrodo, nes niekada į tą banknotą taip įdėmiai nežiūrėjai. Taip ir su alum per degustaciją.

Alaus degustacija įspūdį paliko ne tik dėl savo neįprastumo, prie to stipriai prisidėjo ir gidas. Veikiau tai alaus someljė, ar ciceronas – būtent taip vadinami alaus degustatoriai. Ar žinote, kuo skiriasi filtruotas alus nuo nefiltruoto? Kokios yra alaus rūšys? Koks mielių skonis? Daug negirdėtų faktų apie alų ir, aišku, pats alus.

Baltų kelias

Prieš kelis metus Šiauliuose atsidarė vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse Baltų kultūros pažinimo centras. Sako, jis gausiai lankomas. Gal todėl, kad jis įsikūręs ten pat, kur ir Šiaulių turizmo informacijos centras? O gal todėl, kad su baltų genčių gyvenimu galima susipažinti šiuolaikiškai ir interaktyviai? Liečiant keičiasi stendų spalvos ir pasigirsta garsai, pagal žmogaus atvaizdą parenkama profesija, kuo jis galėjo būti tuo laikmečiu, technologijų pagalba rankų judesiais reikia atrinkti baltams būdingus daiktus. Interaktyvumas labiausiai patinka vaikams, tačiau ne kartą įsitikinau pats, kad toks pažinimas tinka ir suaugusiems. Ypač tiems, kurie ieško ne gilaus pažinimo, tačiau siekia praplėsti akiratį, įgyti bendrą supratimą.

Su baltų kultūra teko susipažinti kiek anksčiau, bet irgi Šiauliuose. Čia, nuo Talkšos ežero iki Salduvės piliakalnio veda Talkšos ekologinis pažintinis takas, kuriame įrengtuose stenduose dalis informacijos skirta baltų kultūrai. Kiekviename stende vaizduojamas baltų simbolis ir paaiškinama jo reikšmė, o tako pabaigoje dar yra ir Baltų kultūros parkas. Visgi pažintis su protėvių kultūra Baltų kultūros pažinimo centre kur kas įdomesnė ir gilesnė. Tuo labiau tokiu žiemiškai darganotu oru. Saulės miesto pavadinimas saulėto oro negarantuoja. Net ir Rimantas Kmita savo romane „Pietinia Kronikas” rašo, kad Šiaulius tiktų vadinti ne Saulės miestu, šiek tiek kitaip.

Naktinė ekskursija Kryžių kalne

Ir štai čia ateina eilė tai vietai, kuri Šiaulius bene labiausiai garsina Lietuvoje ir pasaulyje – Kryžių kalnui. Į jį žmonės važiuoja tikėjimo vedini, ieškodami pagalbos bei vilties, prašydami sveikatos. Kryžių kalne 1993 metais lankėsi popiežius Jonas Paulius II, todėl šios vietos reikšmę tikintiesiems pervertinti sunku. Pirmasis kryžius ant kalvos, kuri iš tikrųjų yra piliakalnis, pastatytas XIX a. viduryje. Laikui bėgant kryžių daugėjo, kol kalva tapo šventa vieta.

Kryžių kalnas labai nukentėjo sovietmečiu. Pats kalnas buvo naikinamas buldozeriais, kryžiai deginami, laužomi ar vežami į metalo laužą. Nepaisant kontrolės ir draudimų vis atsirasdavo naujų kryžių, kol Sąjūdžio laikais Kryžių kalnas atgimė. Dabar čia be kelių šimtų tūkstančių kryžių dar stovi koplytstulpiai, šventųjų statulėlės, vėjyje plaikstosi gausybė rožinių. Vaikštant po kalną galima pajausti šventumą, nuolankumą, didybę ar kitą pagarbų jausmą, tačiau šiek tiek kitokie jausmai apima čia apsilankius naktį.

Šaltą, lietingą ir vėjuotą žiemos vakarą seku paskui vienuolį ir klausau jo pasakojimo. Šalta, tamsu ir šlapia. Kylam taku į Kryžių kalną ir vėl leidžiamės, apeinam aplink. Sustojam ir įsiklausom, kaip vėjyje skamba rožiniai. Vienuolis ragina įsiklausyti į save, į istoriją, į tai, kas po mumis. Ekskursija? Formaliai taip, tačiau greta vieno kito istorijos fakto girdžiu susimąstyti verčiančius klausimus, iš standartinio mąstymo išstumiančius raginimus. Nepamenu, kad paskutinį kartą taip jaučiausi.

Tiesiog priimu viską kaip yra – žvarbias oro sąlygas ir tuos gilius pamąstymus. Tik realybė atrodo tokia išplaukusi tarsi skaityčiau vieną iš Juozo Gaižausko knygų apie piligrimines keliones. Kūnas sužvarbęs, tačiau nelaukiu, kad ekskursija kuo greičiau pasibaigtų. Gal net priešingai, nes ramios ir gilios vienuolio mintys tarsi spinduliuoja vidinę ramybę ir kartu užkabina kažką viduje. Ekskursijos pradžioje nuskambėję žodžiai, jog eisime į kalną (ne ant kalno, o į kalną), atrodo kaip taikli metafora. Eiti į kalną tai pasigilinti į save, įsiklausyti į save. Kaip tik tą ir sakė vienuolis. Kaip tik apie tai Brianna Wiest rašo savo knygoje „Tas kalnas esi tu”.