Praha. Pasivaikščiojimai dešiniąjame Vltavos krante

Praha senas miestas, manoma, kad pirmieji gyventojai čia gyveno jau IV a. pr. m. e. Labiausiai miestas vystėsi XIV a. kai Čekijos karalius ir Romos imperatorius Karolis IV čia buvo perkėlęs savo rezidenciją. XVI a. Praha buvo vienas svarbiausių Europos politinių ir kultūrinių centrų, o pagal dydį jis lenkė net Londoną. Antrojo pasaulinio karo metu Praha palyginti nestipriai nukentėjo, todėl dabar galima grožėtis dideliu, gražiu ir autentišku senamiesčiu.

Senamiestis gražiai atrodo iš 70 metrų aukščio senosios rotušės varpinės bokšto. Kiekviename didesniame mieste stengiuosi pažvelgti į miestą iš viršaus. Jei yra galimybė – ir plaukiant upe. Tai tokios vietos, iš kurių miesto veidas atrodo šiek tiek kitaip. Tarsi pamatyti kokį oficialų asmenį apsirengusį kasdieniniais rūbais ar pižama.

Senoji Prahos rotušė pradėta statyti dar XIV amžiuje, kai Prahai buvo suteiktos miesto teisės. Rotušę sudaro 5 skirtingo architektūrinio stiliaus pastatų kompleksas su varpinės bokštu, kuris buvo pristatytas vėliau nei pati rotušė. Turistai, nepagailėję 100Kč gali užlipti į senosios rotušės varpinės bokštą ir apsižvalgyti aplink. Vaizdai tų pinigų verti, tuo labiau, kad įspūdį padarė ir bokšto viduje įrengtas stiklinis liftas.

O čia jau vaizdas iš bokšto. Apačioje – senamiesčio aikštė. Ji atsirado XII amžiuje, kai šioje vietoje buvo turgaus aikštė. Viduramžiais per ją ėjo svarbus prekybinis kelias iš Europos į Rytus, aikštėje vykdavo karalių karūnavimo ceremonijos. Aikštės vidury stovi paminklas reformatoriui Janui Husui. Jis buvo sudegintas gyvas dėl savo pažiūrų ir kritikos prieš katalikų dvasininkiją. Už jo sudeginimą yra atsiprašęs net buvęs popiežius Jonas Paulius II.

Iš varpinės bokšto atsiveria puikus vaizdas į Šv. Mergelės Marijos prieš Tyną bažnyčią. Gotikinio stiliaus bažnyčia statyta XIV a. yra iškilusi aukščiau už kitus senamiesčio pastatus ir gerai matosi net nuo Prahos pilies. Du bažnyčios bokštai vietinių gyventojų vadinami Adomu ir Ieva, atstovaujančius vyriškąjį ir moteriškąjį pradą. Vertas dėmesio bažnyčios vidus, tačiau per 2 dienas juk visko neapeisi, todėl pasilikom kitam kartui. Į kairę nuo bažnyčios stovi „Akmens varpo” namas ir Kiski rūmai, labiau nei kiti aikštės pastatai išlindę į aikštę ir pasižymintys puošnumu.

Žvelgiant iš viršaus, Praha tai raudonų čerpinių stogų ir bokštų miestas. Netgi teko matyti, jog Praha vadinama šimto bokštų miestu.

Nusileidus žemyn mus pasitinka minia žmonių. Gausybę turistų sutraukia ant varpinės bokšto įrengtas astronominis laikrodis, kuris laiką skaičiuoja nuo 1410 metų (tais pačiais metais įvyko ir Žalgirio mūšis) ir, tikriausiai, yra seniausias Europoje. Po laikrodžiu esantis astronominis laikrodis įrengtas beveik 100 metų vėliau, o dabartinę išvaizdą laikrodis įgavo XIX a. Kas valandą virš laikrodžio esantys langeliai prasiveria ir prasideda statulėlių pasirodymas, kurį nutraukia užgiedodamas gaidys. Būtent šio pasirodymo pažiūrėti kas valandą susirenka gausybė smalsių turistų.

Kairiau astronominio laikrodžio, virš vieno iš įėjimų į rotušę, yra senas Prahos senamiesčio herbas, kuris dabar yra pripažintas oficialiu Prahos herbu. Jame esantis lotyniškas užrašas byloja, kad „Praha – karalystės galva”.

Už keleto minučių pėsčiomis yra Respublikos aikštė, kurios prieigose stovi Parako bokštas. Tai vienintelis išlikęs buvusios miesto gynybinės sienos statinys, kuriame esantys vartai buvo vieni iš 13 miestą juosusios sienos vartų. Būtent nuo čia prasidėdavo buvusių karalių karūnavimo ceremonija, kai iškilminga eisena eidavo per visą miestą (dabartinį Prahos senamiestį). Pirmieji vartai čia buvo pastatyti XI a, o fasadas dabartinį vaizdą įgavo tik XVII a. Kurį laiką bokštas buvo apleistas ir jame laikytas parakas, o nuo to laiko „Parako bokšto” pavadinimas išliko iki šių dienų.

Parako bokšto kaimynystėje stovi puošnus Art Nouveau stiliaus pastatas – Prahos savivaldybės rūmai. Tai pastatas, kuriame įvairiomis progomis lankosi svarbiausi Čekijos asmenys ir garbūs šalies svečiai. Būtent čia buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Virš įėjimo puikuojasi pusapvalė mozaika „Prahos pagerbimas”, o visa pastato išorė dvelkia prabanga. Teigiama, kad interjeras dar įspūdingesnis, kur apgalvotai įrengta ir išpuošta kiekviena detalė. Viduje yra ir mums iš viešbučio jau pažįstamo menininko Muchos darbų.

Dar vienas gotikinės arcitektūros bokštas stovi to paties pavadinimo gatvėję (Jindřišská). Kaip teisingai būtų išversti į lietuvių kalbą nežinau, bet ne tai svarbiausia. Būtent tokio stiliaus pastatai kaip šis bokštas, Parako bokštas, Karlo tilto bokštai, Tyno Šv. Mergelės Marijos bažnyčia suteikia Prahos miestui išskirtinumą (o gal labiau tiktų – atpažįstamumą). Nežinau, kaip kitiems, bet man šie gotikiniai bokštai tai kaip apgamas žmogui ant veido. Tai tik keli statiniai, bet be jų Praha būtų visiškai kitokia.

Jeruzalės gatvėje, gana netikėtoje vietoje ir toli nuo žydų kvartalo, stovi Jeruzalės arba Jubiliejinė sinagoga. Ji čia pastatyta kaip kompensacija už tai, kad vykdant senamiesčio rekonstrukciją žydų geto teritorijoje buvo nugriauti keli žydams svarbūs pastatai. Ji ne tik pati didžiausia sinagoga, bet dar ir išsiskiria savo architektūriniais sprendimais ir spalvingumu bei dominuoja tarp kitų šios gatvės pastatų.

Prahos Naujamiestyje yra didžiausia Prahos aikštė – Vaclovo aikštė. Tai kaip Eliziejaus laukai Paryžiuje – vaikštai ir ieškai laukų, o jų niekur nesimato (taip tik naiviems ir pirmą kartą atvykusiems į Paryžių gali būti), taip ir čia aikštės statusą turintis 750 metrų ilgio ir 60 metrų pločio bulvaras ne pats panašiausias į aikštę. Prieš 600 metų šioje vietoje buvo arklių turgavietė, o vėliau čia vyko svarbiausi šalies suėjimai ir mitingai, į kuriuos susirinkdavo arti pusės milijono žmonių ir kurie turėjo reikšmingos įtakos šalies ateičiai. Be kita ko tai didžiausia prekybininkų zona Prahoje, kurioje gausu teatrų, kino teatrų, naktinių klubų ir restoranų.

Vaclovo aikštės gale stovi Vaclovo paminklas, už jo – Nacionalinis muziejus, didžiausias muziejus Čekijoje.

Vaikščiodami po Vaclovo aikštę trumpam išsukam į Štěpánská gatvę, kur įsikūręs garsus Art Nouveau stiliaus pasažas „Lucerna Palace”. Parduotuvės mūsų nedomina, užsukome pasigrožėti ant apversto ir negyvo arklio sedinčio karaliaus skulptūra. Lyg ir pavaizduotas tas pats Vaclovas, kaip ir Vaclovo aikštėje, tačiau internetiniai šaltiniai teigia, kad menininkas tokiu būdu pasityčioja iš buvusio Čekijos prezidento Vaclovo Klauso. Pasirodo, Lietuva nėra vienintelė šalis, kurios žmonės politikų nemyli.

Jei jau pradėjau apie iššaukiančias skulptūras, tai reikėtų paminėti ir virš siauros Husova gatvelės kybantį, iš pirmo žvilgsnio į Leniną panašų, žmogų. Pasirodo, tai ne Leninas, o Zigmundas Froidas. Abiejų skulptūrų autorius tas pats – David Černý.

Prieš paliekant Vaclovo aikštę stabtelime ties dar vienu Art Nouveau stiliaus pastatu – viešbučiu „Europa”. Pastatas statytas 1889 metais, o jo gerai išsilaikęs interjeras ir autentiški baldai leidžia pajusti to meto prabangą ir dvasią. Užėję nebuvome, taip gidas papasakojo.

Einant nuo link Senamiesčio aikštės kertame Havelská gatvelę, kurioje įsikūręs turgus. Jei svečiuojantis kitoje šalyje pravartu užsukti į vietinį turgų ir susipažinti su vietinių gyventojų kasdienybe, tai čia nieko panašaus nėra. Prie pat pagrindinės turistų arterijos įsikūręs turgus orientuotas į turistus, todėl prikrautas įvairiausių suvenyrų. Juos čia pirkti verta, nes parduotuvėse kainos aukštesnės. Turgus čia neatsitiktinai, nes visai šalia buvo senoji prekyvietė, kur jau XII a. buvo prekiaujama anglimi.

Vaikščiodami senamiesčio skesgatviais tarp naujų stiklinių pastatų aptinkame besisukiojančią Franco Kafkos galvą.

Senamiestyje gausu gatvelių, kurių namų architektūra nukelia kelis amžius atgal. Didžioji dalis pastatų renovuoti ir sutvarkyti, o pirmąjame aukšte įsikūrusios, daugiausiai į turistus orientuotos, įmonės – parduotuvės, restoranai, muziejai. Jų čia tikrai gausu ir visai neįprastų, tarkim tokių: sekso mašinų muziejus, KGB muziejus, komunizmo muziejus, LEGO muziejus, vaškinių figūrų muziejus ir kiti. Turėk laiko ir pinigų, nes muziejų kaina jau pakankamai vakarietiška.

Bevaikščiojant, mūsų elektroninis gidas kartais prakalbėdavo ir atkrepdavo dėmesį į tai, į ką patys dėmesio neatkreiptumėm. Kad ir šis, iš pažiūros sovietinio laikmečio architektūrą primenantis pastatas. Pasirodo, nieko panašaus. Rūmai „Adria” pastatytas XX a. pradžioje čekiško avangardo stiliumi pagal Italijos draudimo kompanijos užsakymą. Pastatas, kurio 8 aukštai virš žemės ir 3 aukštai po žeme, o viršuje užkelta masyvi skulptūra, galėtų būti įdomus giliau architektūra ir istorija besidomintiems turistams. Tokių objektų sutikome ir daugiau, bet atskiro dėmesio jiems neskyrėme – kitaip ir mėnesio nepakaktų Prahą apžiūrėti.

Nuo Senamiesčio aikštės pakeliui link Karlo tilto yra didžiausias Prahos pastatų kompleksas Klementiumas, kuris užimamu plotu nusileidžia tik Prahos piliai. Domininkonai čia įkūrė vienuolyną, kuris ilgą laiką buvo apleistas. Vėliau jis atiteko jezuitų ordinui ir stipriai plėtėsi. Kelių aukštų pastatai juosia beveik 2 hektarų plotą, taip suformuodami net 5 vidinius kiemus.

Su Jėzuitų ordinu siejamas ir Šv. Salvatoro bažnyčios, stovinčios visai prie pat Karlo tilto, atsiradimas. Renesanso stiliaus bažnyčia pradėta statyti 1578 metais, o XVII a. renovuota barokiniu stiliumi. Pakankamai ankstų šeštadienio rytą bažnyčia dar buvo uždaryta, tačiau šalia jos jau stovėjo stendas, kviečiantis į vakare vyksiantį koncertą.

Kitapus gatvės stovi paminklas Karoliui IV, kurio vardu pavadintas garsusis tiltas.

Sukiojantis tilto prieigose, elektroninis gidas primygtinai bando papasakoti apie šalia esančius Karlo tilto ir viduramžių kankinimo muziejus. Nei laiko, nei noro tokiam pasikultūrinimui šiandien nenumatėm. Tuo labiau, kad šeštadieninį pasivaikščiojimą pradėjome gana anksti, kai muziejininkai dar miega. Čekijoje laikas nuo Lietuvos skiriasi viena valanda, todėl vidinis laikrodis prikeldavo kai miestas dar skendėdavo tyloje.

Žemyn upe, tarp senamiesčio ir Vltavos upės įsukūręs Josefov kvartalas. Tai žydų kvartalas, kuriame dar viduramžiais gyveno dvi žydų bendruomenės. Laikui bėgant šios bendruomenės susijungė ir suformavo žydų getą. Tarp krikščionių ir žydų tvyrojo įtampa, o ir įstatymai pastariesiems buvo nepalankūs, kol imperatorius Juozapas II nesuteikė daugiau teisių ir laisvių. Būtent jo vardu ir vadinamas žydų kvartalas. Žengiant į šią tertoriją turistus pasitinka neįprastai atrodanti skulptūra, skirta Francui Kafkai.

F. Kafka (1883 – 1924m) buvo Prahos žydas, kurio savito stiliaus kūryba kėlė daug diskusijų. Vienas jo kūrinių jau 1939 metais buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Rašytojas, prieš mirdamas nuo tuberkuliozės, testamentu įpareigojo savo draugą sudeginti visus jo darbus, tačiau tas, matyt, suprasdamas apie literatūrą, to nepadarė.

Už Kafkos skulptūros, dešinėje, matosi Ispaniška sinagoga. Ją pastatė XV a. pabaigoje iš Ispanijos masiškai išvaryti žydai, o dabartinį vaizdą sinagoga įgavo 1867 metais, kai vietoje senosios buvo pastatyta nauja bizantiško stiliaus sinagoga.

Vos už kelių skersgatvių yra kita, seniausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje už Izraelio ribų stovinti sinagoga. Tai senoji nauji sinagoga. Pastatyta 1270 metais, ji atlaikė karus, potvynius ir gaisrus, maro ir bado laikotarpius. Per visą savo amžių uždaryta ji buvo tik vokiečių okupacijos metais (1942 – 1945m). Ir šiandien ši sinagoga yra svarbus žydų religinis centras.

Šalia sinagogos stovi žydų rotušė, pastatyta XIV a. Vėliau ji buvo rekonstruota ir pristatytas bokštas, ant kurio įtaisytas laikrodis su romėniškais skaitmenimis. Dabar ant rotušės galima matyti du laikrodžius – vieną mums įprastą, kitą – žydišką, kuriame laikrodžio rodyklė sukasi priešinga kryptimi. Žydai ir skaito priešinga kryptimi – iš dešinės į kairę. Turbūt daug kam teko vaikystėje išgirsti pastabą – nesielk kaip žydas, priešingai.

Visur tenkinomės tik išoriniais vaizdais, kadangi po žydų kvartalą vaikščiojom šeštadienį ir niekas nedirbo. Šeštadienį pas žydus šabas – laisvadienis, net valgyti daryti ne bet ką galima, todėl aplankyti žydų muziejus reikia rinktis bet kurią savaitės dieną, bet tik ne šeštadienį.

Praeiname pro dar vieną – Klaus sinagogą. Ji ne tokia įžymi. Anksčiau sinagoga buvo sudaryta iš trijų atskirų pastatų, kurie buvo naudojami skirtingomis paskirtimis, tačiau po gaisro viskas sudegė. Po kurio laiko sinagogą atstatė, o dabar joje yra viena iš žydų muziejaus ekspozicijų.

Kitapus žydų kapinių yra dar dvi sinagogos – čia vaikščiodamas nesuabejosi, kad tai žydų kvartalas. Sakoma, kad tai didžiausias išlikęs žydų pastatų kompleksas Rytų ir Centrinėje Europoje. Viduramžiais žydų gete buvusios kapinės buvo vienintelės, kuriose buvo leidžiama laidoti žydus. Beveik tris šimtus metų dėl vietos stokos mirusieji buvo laidojami vienas ant kito ir kai kuriuose kapuose palaidotieji sudaro net 12 sluoksnių. Palyginti nedidelio ploto kapinėse palaidota apie 100000 žydų, tuo tarpu antkapių yra tik apie 12000.

Tai toli gražu ne viskas, ką galima pamatyti Prahos miesto dešiniąjame Vltavos upės krante, bet tai mano manymu įdomiausios ir vertos dėmesio vietos, kurias galima apeiti per dieną. Ir, aišku, apie kurias pasivaikščiojimo metu papasakojo mūsų elektroninis gidas.

Senamiestyje yra gausybė įvairių restoranų ir kavinių ir dėl tos gausybės kartais būna sunku išsirinkti. Būnant Čekijoje norisi ir čekiškos virtuvės patiekalais pasimėgauti, todėl rinkomės nedidelius ir paprastesnius restoranėlius, kuriuose čekiškos dvasios daugiau. Šiaip čekai valgo gana riebiai, porcijos nemažos ir didžioji dalis patiekalų su mėsa. Bene populiariausias patiekalas be mėsos – Smažený sýr (keptas sūris), jo yra beveik kiekviename restoranėlyje.

Atskiros temos vertas čekiškas alus. Kaip ir Lietuvoje, restoranuose dominuoja komercinis didžiųjų alaus daryklų alus, tačiau pačioje Prahoje yra 22 alaus daryklos, kur vietoje verdamas alus. Yra ir specializuotų alaus parduotuvių-restoranų. Sėdint restorane sunku pamatyti staliuką, prie kurio sėdintys nebūtų užsisakę alaus. Jį geria dauguma ir ne po vieną bokalą. Tiesa, jis silpnesnis nei Lietuvoje, ir retas kuris viršija 4 – 4,5%.

Ir galiausiai sąskaitos už maistą. Turiu omeny ne kainą, o formą. Paprašius atnešti sąskaitą, barmenas atneša lapelį, kuriame tieks kiekvienu užsakytu patiekalu ar gėrimu sudėti brūkšniukai. Brūkšnelių skaičius atitinka užsakytą kiekį.

Pirmiausiai kyla klausimas apie pasitikėjimą – ar reikia kiekvieną kartą tikrinti, ar tų brūkšnelių nepridėta per daug? Sako, pasitaiko visko, bet mes klaidų neaptikom.

Antra, mums tokia sąskaita atrodo kiek neįprasta, nes Lietuvoje reikalaujama pateikti sąskaitą, o atsiskaičius – fiskalinį čekį. Net ir esant tokiai situacijai Lietuvoje, VMI galvoja kaip dar labiau kontroliuoti atsiskaitymus. Ir ne tik atsiskaitymus, jie nori žinoti ir kontroliuoti mūsų net turimas PayPal sąskaitas. Jie tiesiog nori kontroliuoti viską, o kaip priežastį mini pinigų plovimo ir terorizmo prevenciją. Kol vieni kontroliuoja, kiti vysto ekonomiką ir kelia pragyvenimo lygį. Esu skaitęs posakį, kurio žodis žodin neprisiminsiu, bet esmė tokia: jei kultūra yra – įstatymas nereikalingas, jei kultūros nėra – įstatymas nepadės. Turbūt aišku, kuriuo keliu mes einame? Ir kaip niekur nieko protingi veidai per televizorių uždavinėja klausimą „Kodėl lietuviai emigruoja?”.