Po Ežerėlių draustinį paskui Nijolę Balčiūnienę

Važiuojant Žaliųjų ežerų gatve netoli posūkio į Popieriaus gatvę kairėje kelio pusėje stovi žalias medinis pastatas, tai buvusi Žalioji pradinė mokykla. Dabar mokykla išsikėlusi į Balsių gyvenvietę, o šis žalias pastatas tai orientyras, kur sekmadieniniam žygiui renkasi žygeiviai. Kitapus gatvės yra nedidelė stovėjimo aikštelė, kurioje veikia turgelis. Jis žiemą kuklus – vienas prekeivis siūlo bulves ir dar šį bei tą, o kitas – medų. Kol laukiam žygio pradžios pasikalbam apie medų. Kai į aikštelę jau nebetilpo nei automobiliai, nei žygeiviai, pasirodė žygio vadovė Nijolė Balčiūnienė. Šį kartą vaikščiosim po Ežerėlių goemorfologinį draustinį, grožėsimės sviegu padengta gamta. Nors pasak Nijolės, saulė jau per gaidžio žingsnį aukščiau danguje pakilo ir dienos ilgesnės tampa, gamta vis dar miega. Po Ežerėlių geomorfologinį draustinį įdomiau pasivaikščiuoti šiltuoju metų laiku ir pamatyti visą čia esančių ežerėlių, žemapelkių, aukštapelkių grožį, kurį gamta suformavo prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų. Tirpstant ledynui liko gylėti dideli ledo luitai, kurie ištirpę suformavo daubas, kuriose dabar mėlynuoja ežerėliai ar susiformavo pelkės. Kuo didesnis ežeras tyvuliuoja, tuo didesnis ledo luitas kadaise buvo. Didžiausias iš draustinyje esančių ežerėlių yra Alsas. Nuklotas sniego sluoksniu dabar jis yra poledinės žūklės mėgėjų ir slidininkų laisvalaikio leidimo vieta. Nors jau daugiau kaip savaitę termometras rodo žemiau -10C ir ledo storis turėtų būti pakankamas, žygio vadovė nutaria žygeivius vesti aplink ežerą. Kai kas pagasdino, kai kas suabejojo, ar pelkėtame ežerėlyje ledas pakankamai tvirtas, todėl aplink ežerą nusidriekė ilga žygeivių virtinė. Drąsesni kelią trumpino eidami ledu, bet žygis ne lenktynės, todėl vingiuojam paskui Nijolę iš paskos. Also ežerėlis tęsiasi beveik iki pat Gulbinų gyvenvietės, todėl trumpinam kelią ir siauroje ir pelkėtoje ežerėlio vietoje ledu pasiekiame kitą krantą. Pasiekiam su nedideliais nuostoliais, kadangi pelkė pademonstravo savo klastingumą ir žiemą – vienas žygeivis šiek tiek sušlapo įlūžus ledui. Tokia patirtis drausmina, todėl visi kiti žygeiviai drausmingai perėjo ledą nurodytoje vietoje ir laikydamiesi atstumo. Apsukę ratą aplink Also ežerėlį snieguotais pušynais traukiam toliau. Aukštesnėse Ežerėlių draustinio vietose žaliuoja brukniašiliai, žemesnėse ir drėgnesnėse vietose – mėlynšiliai. Nors Nijolė nepaaiškino šių pavadinimų kilmės, tačiau logiškai galvojant peršasi išvada, jog mėlynšilių pavadinimas kilo nuo čia augančių mėlynių, o brukniašilių – nuo bruknių. Žiemą miške smagu ir geriausiai tuo grožiu džiaugtis einant tylomis. Bent jau taip Nijolė pataria, tačiau ne visiems pavyksta atsispirti pagundai aptarti politines aktualijas ar pasidalinti paskutinės kelionės nuotykiais. Visokių yra žmonių ir, matyt, vieni eina į žygį nes tiesiog vaikščioti sveika, kiti eina tyrinėti neatrastas vietas ir grožėtis gamta, treti – pabendrauti, nes be to tiesiog negali gyventi. Į žygį susirinko 130 žygeivių, todėl kartais padarom neilgus sustojimus, kad paskutiniai žygeiviai prisivyti galėtų. Kas šiltos arbatos iš termoso įsipila, kas iš namų atsinešęs obuolį išsitraukia, o kas tiesiog dairydamasis į kitus pasiklauso Nijolės pasakojimų ir istorijų apie gamtą ir žygius bei traukia toliau. Buvo ir tokių, kurie žygiu mėgavosi rogėse. Prieš pasukdami link finišo praeiname dar vieno ežerėlio pakrante. Gal tiksliau ne ežerėlio o pelkės, kadangi ežerėlis stipriai užpelkėjęs ir didžiąją jo dalį okupavo augmenija. Toks pelkėtas ežeras patinka bebrams. Pakrantėje jų nuverstas ne vienas medis, o kai kurie darbai visai švieži. O štai pelkės viduryje matosi ir jų pasistatytas namas. Smagu pasivaikščioti po žiemišką mišką, tačiau ne mažiau įdomu ir Nijolės pasakojimų apie gamtą pasiklausyti. Sako, vasarą čia smagiau ir įdomiau. Tada bus galima ir su gamta artimiau susipažinti, ir susėdus pievelėje daugiau pasakojimų apie šią vietovę pasiklausyti. Ežerėlių geomorfologinis draustinis dėl savo unikalios gamtos, pasak Nijolės, vertas išskirtinio dėmesio, tik kad tą unikalumą pamatyti reikia daugiau žinių. O jų pas Nijolę tikrai daug. Žemėlapyje pavaizduota tik apie trečdalis žygio trasos, nes su amžiumi telefono aparatų akumuliatoriai linkę vis greičiau ir greičiau išsikrauti ir dėl to kita žygio trasos dalis liko nepažymėta.