Nuo Ukmergės centro Antakalnio gatve lėtai riedu link miesto pakraščio. Dešinėje matosi Šilo progimnazijos pastatai, už jos prasideda miškas. Tai Pivonijos šilas, kurio pakraštyje jau matau informacinį stendą. Pasukęs į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę sustoju. Nors visur minima, jog šilas yra populiariausia ukmergiškių pasivaikščiojimo vieta, čia telpa vos keli automobiliai. Kas bus vasarą jei kovo pradžioje laisvų vietų beveik nėra?
Nors oras ir vėsus, žmonių netrūksta. Stabteliu prie ryškiai geltono informacinio stendo ir skaitau, jog šiame kelyje galima pasirinkti aktyvų sportą, atpalaiduojančią mankštą, pasivažinėjimą dviračiu, ramų pasivaikščiojimą ar paprasčiausią atokvėpį ant suolelio medžio pavėsyje. Kitaip sakant, kas ką norit, tą darykit, tik nieko nelaužykit ir nešiukšlinkit. Valstybinių miškų urėdija šį sveikatingumo taką įrengė 2015 metais. Kaip rašo spauda – prikėlė iš užmaršties, kadangi Pivonijos šilas turi savo istoriją.
Tarpukariu Ukmergės miesto dalis, vadinama Pivonija, buvo ne šiaip rajonas, o kurortas. 1935 m. Vidaus reikalų ministeris suteikė Pivonijai kurorto teises, mat šis kraštas pasižymi gamtos gražumu. Vieta sausa, tinka silpnaplaučiams ir vaikams, todėl išvalytas miškas buvo paverstas parku, pastatytas kurhauzas. Kurortas buvo „aukštai vertinamas“, jame laisvalaikį noriai leido ne tik ukmergiškiai, bet ir svečiai. Atėjus sovietams Pivonijos aukso amžius baigėsi ir ji tapo miegamuoju rajonu. Išgyveno tik šilas.
Pivonijos šilo ir viso kurorto istorija verta atskiros ekskursijos, o sveikatingumo take apie tai nei žodžio. Viename iš dviejų stendų rašoma apie atliekų irimo laiką, gaisro ir triukšmo daromą žalą, bet tai ir viskas. Tipinis miškininkų turinys be jokios pažintinės vertės. O ko tikėtis, juk takas sveikatingumo? Nuo informacinio stendo tolyn į mišką veda tiesus platus takas. Beveik už kilometro jis šakojasi ir apėjęs 1,6 km ir 1,8 km ilgio ratus grįžtu atgal. Tai du žiediniai maršrutai, kuriuose gausu poilsiaviečių, suoliukų ar sportui skirtų medinių įrenginių.
Pradžioje stovinčiame stende pavaizduota takų schema. Joje ne tik maršrutas, bet ir visa take esanti įranga surašyta tarsi inventorizacijos apraše. Viskas aišku: kur pavėsinė yra, kur koks suolas įrengtas, su atrama jis ar be. Neaiškumą paliko tik ženklinimas. Ar keliose vietoje raudonais dažais perbraukti medžiai yra ženklinimo likučiai ar tai kitokios paskirties žymėjimas? Vietiniams tokių klausimų net nekyla, bet lankantis pirmą kartą norisi daugiau aiškumo. Ypač tiesios atkarpos gale, kur į skirtingas puses veda net keli takai.
Netraukčiau sveikatingumo tako Pivonijos šile į Ukmergės lankytinų vietų sąrašą. Nebent tai būtų ekskursijos dalis apie buvusius tarpukario kurortus. Takas vietinės reikšmės, kuriame būreliais vaikštantys ukmergiškiai pasakoja vienas kitam kasdienybės rūpesčius, stumdo vaikiškus vežimėlius ar žingsniuoja giliai kvėpuodami. Juk tai šilas, su vietomis pamargintas tamsiais eglių šešėliais ir gerai pramintais natūralaus grunto takais. Ir su mediniais įrenginiais sportui, kurie dėl finansinių priežasčių, o gal dėl stereotipinio mąstymo, neužleidžia vietos šiuolaikiškiems ir tikrai saugesniems treniruokliams.