Pažintinis takas Žingių miško privačioje valdoje

Asveja – ilgiausias Lietuvos ežeras, dar vadinamas ir Dubingių vardu pagal šalimais įsikūrusią ir garsią praeitį menančią Dubingių gyvenvietę. Ežeras iš vakarų pietryčių kryptimi tęsiasi beveik 22 kilometrus, o vienoje vietoje dvi ežero dalis jungia kelių metrų pločio ir 200 metrų ilgio upelis. Viena iš nuomonių, kad tai yra du skirtingi ežerai, sujungti upeliu. Būtent ties siauriausia ežero vieta, kur tarp miškų pasislėpusių gyvenviečių pavadinimai rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis, o pietiniame ežero krante privačioje valdoje ošia Žingių miškas, įrengtas Žingių miško pažintinis takas.

2007 metais įrengtame take pastatyta 11 informacinių stendų, supažindinančių su mišku, miško tvarkymo darbais, o mišku vingiuojančio siauro takelio ilgis siekia 1,5 km. Pažintinio tako, o kartu ir visos aplink esančios privačios valdos savininkas Gintautas Kadžiulis, kaip rašo internetiniai šaltiniai, yra Lietuvos miško savininkų asociacijos narys, todėl miško tematika pasirinkta neatsitiktinai. Jau pačiame pirmame informaciniame stende rašoma, kad visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog miške esantys sausuoliai ir nuvirtę medžiai yra miško savininko aplaidumo įrodymas, yra neteisinga. Pasirodo ne tik pageidautina, kad miške būtų tam tikras kiekis negyvos medienos, bet net ir būtina, o medienos trūkumas miškui netgi kelia grėsmę.

Negyvos medienos kiekį miške užtikrina ir stiprūs vėjai. Vietoje nulaužtų ar su šaknimis išverstų medžių vietose, vadinamose pažaidomis, atžėlęs ar atsodintas miškas užtikrina miško įvairovę. Miškuose gali būti daromi ir specialūs pažaidas imituojantys kirtimai.

Vaikštant pažintiniais takais ne kartą teko rasti kertinę miško buveinę, todėl viename iš stendų galima išsamiai susipažinti kas yra vadinama buveinėmis ir kodėl jos yra saugomos. Šiame pažintiniame take galima susipažinti su prioritetiniu buveinės tipu – pelkėtu lapuočių mišku, kai užmirkusioje dauboje auga juodalksnynas.

O ar teko girdėti, kad miške provėžos geriau nei naujas kelias? Argumentuotą atsakymą galima rasti Žingių miško pažintiniame take.

Įvairovė Žingių miške pastebima plika akimi: vietomis takas nuklotas lapuočių medžių įvairiaspalviais nukritusiais lapais, vietomis takas vingiuoja spygliuočių medžių pavėsyje. Ruduo be lapuočių medžių būtų nespalvotas ir neįdomus, todėl pasivaikščiojimas per čežančius lapus suteikia kur kas daugiau džiaugsmo nei ėjimas eglyno takeliu.

Vaikščiojant taku galima pamatyti ne vieną šimtametį ąžuolą. Jų šioje teritorijoje priskaičiuota 39. Vieni jų gražiai lapoja, kiti – po truputį džiūsta, tačiau net ir nudžiūvę jie paliekami stovėti. Nudžiūvę ir drevėti ąžuolai yra reti, o juose gali gyventi iki 700 rūšių vabzdžių.

Pasiekęs brandą ir pradėjęs senti medis pats tampa savotiška unikalia buveine: uoksuose peri paukščiai, drevėse po žieve gyvena šikšnosparniai, o be šimtų rūšių vabzdžių tokiuose medžiuose auga kerpės ir grybai. Vienas toks pasenęs medis – milžinas tampa buveine šimtams kitų rūšių.

Čia yra tik maža dalis tos informacijos, ką apie miškus galima pasiskaityti informaciniuose stenduose. Smagu ir tiesiog pasivaikščioti, tik nepatarčiau rinktis šį taką keliaujant su vaikišku vežimėliu. Takas vietomis ganėtinai siauras, o tako atkarpa, einanti per atsodintą mišką, ypač nelygi, todėl smagiausia žygiuoti su ūgtelėjusiais ir savarankiškai vaikščiojančiais vaikais.

Taką lengviausia pasiekti važiuojant iš Vilniaus link Pabradės ir iki jos likus keliems kilometrams pasukti į kairę, kur stovi rodyklė į Sužionis. Už keleto kilometrų privažiavus Danilavos gyvenvietę nereikia skubėti, kad nepravažiuoti posūkio į dešinę. Prie posūkio įrengtas Žingių pažintinio tako kelio ženklas informuoja, jog liko važiuoti du kilometrus. Kai pro medžius jau matosi Asvejos ežeras ir kelias sukasi dešinėn, kairėje pusėje prie įrengto informacinio stendo prasideda Žingių miško pažintinis takas.