Paslaptingiausias pažintinis takas Lietuvoje: nei pradžios, nei pabaigos

Pradedam dulkėtą savo kelionę į Mikierių girininkiją. Dulkių buvo daug, nes tik mažą kelio atkarpą važiavom asfaltuotu keliu. Vos tik išvažiavus iš Svėdasų senuoju Svėdasų – Šimonių keliu paskęstame dulkėse. Tiesa, neilgam, nes nuvažiavus apie kilometrą, kur šis kelias kertasi su Anykščiai – Salos žvyrkeliu, stabtelim prie šalia sankryžos stovinčios baltos mažos koplytėlės.

Ją apie 1854 metus pastatė netoliese stovėjusio dvaro savininkas grafas Marikonis ir pastatė ją prašydamas Švč. Mergelės Marijos sveikatos savo susirgusiai dukrai. Vietiniai prisimena, kai būdami jauni prieš svarbius egzaminus taip pat ateidavo čia pasimelsti ir paprašyti Marijos pagelbėti sunkiu metu. Karo metais iš koplytėlės pavogti paveikslai, o jau Nepriklausomybės laikais vagys pavogė ir pačią Mariją.

Žvyrkeliu dulkame toliau ir gal kilometrą ar pora pavažiavę asfaltuotu keliu link Kupiškio vėl sukame į žvyrkelį, kuris veda link Mikierių girininkijos. Važiuodami per Šimonių girią visai netoli Mikierių stabtelime prie šalikelėje jau stovinčių kitų automobilių, o išlipę randame ant stačios Šventosios upės atodangos viršaus įrengtą apžvalgos aikštelę. Šioje vietoje Šventosios vaga ypač vingiuota ir nuo apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti viena iš keleto Šventosios kilpų.

Sako, kad ties Mikieriais kilpomis tekėdama Šventosios upė pati gražiausia. Tekėdama plačia ramia srove upė vietomis staiga tampa siaura ir srauni, posūkiuose rodydama vandens jėgą ardo krantus atverdama smėlėtas atodangas, o toliau tekėdamas vanduo vėl nurimsta ir pavirsta į nuobodžią lėtą tėkmę. Tai turėtų būti vertas dėmesio baidarių maršrutas, leidžiantis pažvelgti į atodangas, pajausti upės tėkmės kaitą ir pasigrožėti ošiančia Šimonių giria nuo vandens. Mikierių girininkijos apylinkės išties draugiškos turizmui. Tikėtina, kad ne be ES pagalbos pastatyti informaciniai stendai, sužymėtos poilsiavietės, įrengti tualetai, sustatytos rodyklės. Kiek keistai atrodo stenduose dideliais skaičiais užrašytos koordinatės, jos kur kas aktualesnės kad ir internetinėje erdvėje lengvesniam lankytinų vietų suradimui, o ne tada, kai jau esi čia ir dabar.

Pagalvota ne tik apie važiuojančius ar vaikščiojančius, bet ir apie plaukiojančius turistus, kurių patogumui taip pat įrengti informaciniai stendai bei sustojimo ir išlipimo vietos.

Nuo apžvalgos aikštelės „Skardis” (čia viskas turi pavadinimus – ir apžvalgos aikštelės, ir stovyklavietės) važiuojame iki Mikierių girininkijos. Ji pasitinka mus erdvia automobilių stovėjimo aikštele, to pačio stiliaus rodyklėmis ir informaciniais stendais ir gražiai sutvarkyta girininkijos aplinka. Išbandome kaip veikia prie girininkijos pastato įrengtas šulinys su svirtimi.

Apsidairę girininkijos kieme einame prie aptvarų, kur prasideda Danielyno teritorija. Danielynas įsteigtas 2005 metais ir nepaisant pavadinimo, jame gyvena ne tik danieliai, bet ir muflonai, dėmėtieji elniai ir šernas Henrikas. Laukinių žvėrių aptvaruose gyvūnai laikomi kad su jais galėtų susipažinti čia užsukantys lankytojai, moksliniams tyrimams bei Šimonių girioje laisvai gyvenančių danielių populiacijai didinti. Paskutinis šiltas vasaros savaitgalis gyvūnų draugija nenudžiugino ir nepamatėme nei vieno po 60 hektarų teritoriją lakstančio žvėries. Nesiseka mums su tais žvėrelių lankymais, čia kaip tame anekdote apie čiukčių, kurio grįžtančio tuščiomis iš medžioklės paklausė kodėl nieko nenušovė. O tas ir sako, kad arba antys per aukštai skrenda, arba šunį per žemai metu.

Tik sužinojome kas yra bendro tarp damos ir danieliaus: Dama + dama = danielius.

Buvo kaip buvo su tais danieliais, o dėmesį kur kas labiau patraukė ši inkilais nukabinėta siena.

Iš karto prisiminiau, kad prieš kurį laiką skaičiau straipsnį apie pirmąjį pažintinį taką skirtą medžiotojams ir prie šio straipsnio kaip tik buvo nuotrauka su ant sienos sukabintais, įvairiems paukščiams ir šikšnosparniams skirtais inkilais. Prasideda pažintinio tako paieškos, tačiau viskas, ką aptinkame yra nuoroda į nuo girininkijos iki Šventosios upės vedantį rekreacinį taką. Vienu kartu aplanko atradimo ir nusivylimo jausmas. Prieš pasukant link upės apžiūrime priešais inkilų sieną pakrūmėje sustatytas vandens paukščių lizdavietes.

Iki tolimesnės, prie Šventosios upės įsikūrusios stovyklavietės „Tiltas” beveik kilometras. Atstumas nebaugina, tuo labiau, kad ten turėtumėm rasti kabantį bezdžionių tiltą per Šventosios upę. Perėję per kelią leidžiamės į nuokalnę, kur su geležinkeliais asocijacijas keliantį kvapą skleidžia stori, smala ir impregnantais ištepti medžio tašai. Pamiškėje netoli tako stovi medžiotojų bokštelis.

Kirba mintis, jog kažkas čia ne taip. Medžiotojų bokštelis tokioje vietoje ir dar prie pat tako… Gal viskas tuo keistoje vietoje stovinčiu bokšteliu būtų ir pasibaigę, jei ne įprotis dairytis ir stebėti aplinką. Staiga kitoje tako pusėje, kiek toliau išvystu dar vieną bokštelį, dar vieną ir dar vieną… Akimirksniu pasąmonėje glūdintys vaizdiniai siejasi su matomais vaizdais ir protas viską staigiai sudėliojęs į savo vietas padaro išvadą: čia ir yra tas medžiotojų pažintinis takas. Tas vienintelis ir nepakartojamas takas, apie kurį informaciją galima rasti tik viename internetiniame straipsnyje.

Pats takas, jei jį taip galima pavadinti, informacija nelepina. Pavyko rasti tik lakoniškus, atspausdintus ir užlaminuotus bei ant kiekvieno eksponato prisegtus aprašymus.

Norint apžiūrėti visus medžiotojų bokštelius, šėrimo ir girdymo įrangą ir kitus eksponatus tenka braidyti per žolę. Vietomis kelius siekianti ir po rudenėjančių šaltų naktų rasa apkibusi žolė greitai sušlapina batus ir kojas. Tai ne vienintelė kliūtis, nes norint prieiti arčiau prie medžių stovinčių medžiotojų bokštelių reikia įveikti dilgėlynus. Grįžus namo paaiškėja, pievoje reikia saugotis ir erkių.

Važinėjant po Lietuvą pamiškėse galima pamatyti medžioklės bokštelių, tačiau čia jų yra pačių įvairiausių – savistovių, atremiamų į medžius, stacionarių ir mobilių, atvirų ir uždarų. Kada ir koks bokštelis naudojamas ir kam jis skirtas ekspozicija neatskleidžia. Rašoma, kad šis takas skirtas ne tik medžiotojams, bet visuomenei, o tokiu atveju informacijos norėtųsi kur kas daugiau. Tada ir takas galėtų vadintis tikrąja to žodžio prasme pažintiniu taku, nes dabar neturint nieko bendro su medžiokle eksponatų apžiūrėjimas netenka dalies savo žavesio. Tuo labiau, kad kai kurie eksponatai sukelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.

Bene mistiškiausias eksponatas – žvėrių pirminio apdorojimo aikštelė. Tvora aptvertas ir kartuves primenantis statinys, įrengtas nedidelėje mišu apsuptoje aikštelėje, tarsi dvelkia krauju. Telieka tik įsivaizduoti už kojų žemyn galva pakabintus negyvus žvėris ir medžiotojus, nuo jų diriančius kailius. O jei šis įsivaizdavimas neatitinka tikrovės, tai tik dar viena pastaba tako rengėjams, kad jei kažkas pristatoma visuomenei, tai turi būti ir visuomenei skirta ir pritaikyta informacija.

Tokiame amžiuje gyvename, kad neužtenka pagaminti skanaus saldainio, reikia jį gražiai įpakuoti ir dar gerą reklaminę kampaniją „prasukti”. Šis pažintinis takas tikrai galėtų būti išskirtinis ir sulauktų kur kas daugiau dėmesio (ir ko gero lengviau įgyvendintų vieną iš savo tikslų – supažindinti visuomenę su medžioklės įrenginiais) jei jo rengėjai pastatytų bent pora informacinių stendų, kad čia yra pažintinis takas ir ką ten galima pamatyti. Jei šis takas, anot straipsnio, prasideda prie girininkijos, tai nuo ten ir maršrutą su rodyklėmis reikėtų sudėlioti ir šį maršrutą stende pavaizduoti. Pradžiai pakaktų ir su Word’u informaciją paruošti, atspausdinti, užlaminuoti ir prie eksponatų pakabinti. Tai beveik nieko nekainuoja, tik šiek tiek laiko ir pastangų reikia, tačiau lankytojai tą tikrai įvertintų.

O vietoje reklaminės kampanijos pakaktų kad ir primityvių nuorodų prie kelio ir prie Šventosios upės. Ja plaukiantys baidarininkai ne tik ateitų danielių ir šerno Henriko aplankyti, bet ir pažintiniu taku praeitų, ir takelį pramintų palei eksponatus. Nieko nekainuotų apie šį pažintinį taką informaciją prasiųsti Lietuvos turizmo puoselėtojams-entuziastams pamatykLietuvoje.lt ir Lietuvon.lt. Ir lankytojų srautas garantuotas. Suprantu, kad kritiką priimti sunku, bet gal ji padėtų kitais metais į Anykščius atvažiuojančiam gausiam turistų būriui atrasti dar vieną lankytiną vietą Anykščių rajone. Juk trūksta visai nedaug.

O tie, kurie čia apsilankyti žada greitu laiku, patariu būti atidiems, nes dalis eksponatų yra kitoje tako pusėje esančioje pievelėje. O gal ir dar kur nors.

Po šių atradimų, paklaidžiojimų ir pamąstymų pasivaikšiojimą tęsiam rekreaciniu taku link stovyklavietės „Tiltas”. Ten per Šventosios upę nutiestas naujas kabantis tiltas. Vietoje ankstesniojo, kuris 1973 metais sujungė abu Šventosios krantus taip palengvindamas žmonėms susisiekimą tarp Mikierių ir Inkūnų kaimų, 2002 metais pastatytas naujas tiltas, irgi kabantis. 80 metrų ilgio ant storų lynų kabantis tiltas su maudynėms tinkančia pakrante ypač patinka baidarininkams.

Prie Mikierių tilto ir baigiasi atradimais ir neatsakytais klausimais paženklintas pasivaikščiojimas. Šios neilgos išvykos dėmesio centre atsidūrė pažintinis takas medžiotojams. Ar tikrai šią medžioklei skirtą ekspoziciją verta vadinti pažintiniu taku? Ar iš viso tokį ketinimą turėjo kūrėjai, lieka atviras klausimas. Atsižvelgus į tai, kad pastaruoju metu pažintiniai takai sulaukia vis daugiau ir daugiau lankytojų, neabejoju, kad ši medžioklei skirta ekspozicija įgavusi aiškaus pažintinio tako pavidalą sulauktų nemažai dėmesio. Padaryta daug ir idėja yra, trūksta tik užbaigtumo.