Paskutinis rudens pasivaikščiojimas prie Nemuno

Ramiai plukdydamas vandenis per Dzūkijos miškus, maždaug nuo Punios Nemunas staiga pradeda raitytis kaip gyvatė.  Darydamas keletą kilpų Nemunas teka stačiašlaičiu slėniu, kurio šlaituose ošia girios, o vietomis atsiveria vaizdingos atodangos. Būtent šiose vietovėse – vidurupyje, Lietuvos upių tėvas yra pats gražiausias, o šiam nuostabiam gamtos kampeliui išsaugoti buvo įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas. Ką galima pamatyti ir nuveikti šiame regioniniame parke užsukom pasidomėti į vieną iš dviejų lankytojų centrų, įsikūrusį Birštone.

Ekspozicija nedidelė, bet jauki ir įdomi. Galima vaikščioti ir apžiūrinėti ekspoziciją savarankiškai, bet su lankytojų centro darbuotoja įdomiau. Čia sužinom, kad yra dvi Nemuno kilpų susidarymo versijos – pirmoji, labiausiai tikėtina, kad vingiuotą Nemuno slėnį suformavo atslinkę ir ištirpę ledynai, antroji – tokią Nemuno vagą su slėniais suformavo žemės gelmėse įvykę lūžiai.

Geologų iškelta versija netiki ir Birštono turizmo informacijos centre pakalbintas vyr. specialistas turizmui p. Juozas. Ne tik ši versija jam atrodo neįtikima, bet ir patį Nemuno kilpų regioninio parko pavadinimą jis kritikuoja. Kilpą tik ant kaklo galima užnerti, o Nemunas šiose vietose vingiuoja, o ne kilpas daro, – tikina Juozas. Į galvą tokia mintis nebūtų atėjusi, tačiau kai pasiklausai argumentų, gal ir logiškai viskas dėliojasi. Jei užsuksit į turizmo informacijos centrą Birštone tuo metu, kai dirba Juozas, informacijos gausit su kaupu ir tokios, kokios tik panorėsit.

Birštone neužsibūnam, nes šios dienos tikslas – žvilgtelti į Nemuno vingius nuo Škėvonių atodangos viršaus. Ši atodanga visai netoli Birštono, kitoje plento Vilnius – Marijampolė pusėje, kur nuo ant Nemuno kranto įsikūrusio restorano „Birštono seklytėlė” vingiuoja Škėvonių pažintinis takas. Einant šiuo taku galima pamatyti prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų tirpstančių ledynų suformuotą Škėvonių gūbrį ir pasigrožėti Nemuno vingiais nuo 33 metrų aukščio Škėvonių atodangos.

Likus vos 100 metrų iki „Birštono seklytėlės” prie kelio stovi trys informaciniai stendai. Trumpa pažintis su tuo, ką pamatysim, nepamaišys. Tuo labiau, kad visas Škėvonių gūbrys apaugęs medžiais ir nepasiskaičius būtų sunku pastebėti šį 100 – 400 metrų pločio ir 3 kilometrų ilgio unikalų gūbrį, kurį, kartu su Birštono atragiu ir Škėvonių atodanga saugo Škėvonių geomorfologinis draustinis.

Atslinkus ledynams dabartinio gūbrio lygyje buvo lygumos, kurias vėliau graužė ir vagojo tirpstančių ledynų vanduo. Didžiuliai vandens srautai tuo metu tekėjo į Vyslos baseiną, o tekėjimo kryptis vis keitėsi, kol galiausiai susiformavo dabartinė Nemuno vaga. Tekėdamas suformuotu slėniu Nemuno vanduo ir toliau atliko savo ardomąjį darbą taip atverdamas atodangas. Ties Škėvonių gūbriu esančios Škėvonių atodangos aukštis siekia 33 metrus.

Nuo „Birštono seklytėlės” iki atodangos gūbriu vedantis Škėvonių pažintinis takas po truputį kyla aukštyn. Nors rudens pabaiga yra vienas niūriausių ir nepatraukliausių laikotarpių gamtoje, galima įžvelgti ir vieną teigiamą dalyką – lapais atsikračiusi augmenija leidžia geriau apžvelgti nuo aukšto šlaito atsiveriančius tolius. Tik žvarbus vėjas neleidžia užmiršti koks dabar metų laikas, todėl nuo Škėvonių atodangos apžvalgos aikštelės žvalgomės paskubomis.

Škėvonių atodanga tęsiasi apie pusę kilometro ir yra paskelbta gamtos paminklu. Keliaujant taku toliau, atodangos aukštis mažėja ir takas gan stačiai leidžiasi žemyn. Praverčia įrengti turėklai, nes įmirkusią žemę padengusiais šlapiais lapais galima kaip čiuožykla nučiuožti žemyn.

Šiame take yra ir dar viena apžvalgos aikštelė, kuri įrengta ties SPA centru „Karališkoji rezidencija” ir kuri aukščiu neprilygsta Škėvonių atodangos regyklai.

Vingiuojantis per mišką ir negausiai ant medžių paženklintas takas atveda prie Nemuno. Supratome, jog čia tako pabaiga.

Teko skaityti tinklaraščiuose, jog atgal nebūtina grįžti tuo pačiu taku, galima keliauti palei Nemuną. Pakilęs Nemuno vanduo vertė abejoti tokiu pasirinkimu, bet noras pamatyti atodangą iš apačios nugalėjo. Sako geriausia atodanga gėrėtis plaukiant Nemunu arba iš kitoje Nemuno pusėje įrengtos stovyklavietės.

Pramintu takeliu palei Nemuną ėjom ne pirmi ir ne paskutiniai. Net ir drėgną rudenį galima praeiti, tik avalynę reikia pasirinkti atsakingai. Tako pabaigoje prieiname pievelę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo neišsiskirianti, tačiau būdama šiltame saulės kaitinamame šlaite bei nepaliesta žmogaus ūkinės veiklos, ji yra tinkama augti šiltamėgiams augalams, joje gyvena ir reti drugeliai.

Kad Škėvonių pažintinis takas baigiasi galima suprasti iš didelio pastato, stovinčio šlaito viršuje. Tai „Birštono seklytėlė”, nuo kurios ir pradėjome žygį Škėvonių pažintiniu taku. Kai už lango pučiant žvarbiam vėjui termometras rodo vos kelis laipsnius šilumos, puodelis kavos ar arbatos, sėdint šiltai prie lango ir žvelgiant į slėnyje tekančio Nemuno vingį, tampa malonia pasivaikščiojimo pradžia arba pabaiga.

Vienur takas vadinamas pažintiniu, kitur – gamtos taku, tačiau nei viename stende jokios užuominos apie jį neradome. Neradome ir jokių rodyklių ar lentelių, žyminčių tako pradžią, tačiau privažiavus iki „Birštono seklytėlės” jo nerasti tiesiog neįmanoma.