Ramūnas Šukauskas
2 min. skaitymo
Sekmadienis, saulė jau vakarop, o mes dar tik Biržus privažiavom. Kada jei ne vasarą pasivaikščioti basų kojų taku, kuris dviejų vietos gyventojų įkurtas Drąseikiuose. Tarsi pro rūką skubame pro tirštus kombainų keliamų dulkių debesis, tačiau nuo Astravo dvaro įrengtos rodyklės netrukus atveda į vietą. Automobilių stovėjimo aikštelėje dar gausu automobilių, viliamės, jog nepavėlavom. Ir tikrai, linksmai nusiteikęs bilietukus į pinigus keičiantis žmogelis sako, jog takas atviras iki 8 valandos vakaro. Jei bus žmonių, dirbs ir dar ilgiau. „Čia nevaldiška įstaiga” – taip apibendrinęs požiūrį į verslą jis pakviečia nusiauti batus. Patikina, jog jei norėsime eiti antrą ratą – papildomai mokėti nereikės. Įdomu, kokia dalis lankytojų eina dar vieną ratą, bet ne todėl, kad patiko, o kad nemokamai? Juk lietuviai nuolaidas mėgsta labiausiai Europoje.
Palikę avalynę jai skirtose vietose ir pratindami padus prie laukiančių iššūkių pro pasakiškai kreivą namelį žengiam miškan. Pradžia tarsi apšilimas – smėlis, medinių lentų takas, stambūs akmenys, per kuriuos einant didelių pastangų nereikia. Vienu metu pagalvoju, kad norėčiau aštresnių pojūčių, bet čia pat raminu save – 1,3 kilometro ilgio take bus dar visko. Bus ne tik kojoms masažuoti, bet ir akims paganyti, nes neilgai trukus takas išveda į palaukę, kurioje įrengtas smėlio tunelis.
Tarsi pradėjęs nuo deserto takas su kiekviena atkarpa pradeda berti vis aštresnius ir aštresnius prieskonius, pasiūlantis ne tik dygesnių paviršių, bet ir šalto vandens.
Kankorėžiai, briaunomis į viršų paversti mediniai brūsai, įvairaus smulkumo skaldelė ir akmenukai vis labiau lėtina tempą, o neretai priverčia išleisti ir aikčiojančius garsus.
Prieš kelias dešimtis metų, kai dauguma vaikų kaimuose ir miesteliuose lakstydavo basi, toks takas vargu ar būtų sulaukęs didelio susidomėjimo. Šiandieniniame, su iki horizonto išsiplėtusiomis komforto zonomis gyvenime kai kam ši atrakcija yra tarsi egzotinė, bet kartu ir sunkiai įveikiama misija. Pasirinkimas yra visada – galima sąžiningai pereiti visas tako atkarpas arba pasakius „ne” žingsniuoti palei basų kojų taką einančia komforto zona. Kartais atrodo, jog toks takas yra ne iššūkis kojoms, o valios išbandymas.
Tiems, kam padai dega ar valios trūksta – įrengtos motyvacinės salelės. Įveikei tako atkarpą ir nuotrauką atminčiai gali pasidaryti. Vien jau tuo smagus šis basų kojų takas, kad tokia vieta jame yra ne viena.
Tarsi vingiuojantis kaspinas padaręs kelias kilpas basų kojų takas išveda į finišo tiesiąją. Neužtrukom nei pusvalandžio, tačiau kojos jaučia, jog ne ant sofos sėdėjom. Smailių paviršių pamasažuoti ir šaltu vandeniu atgaivinti padai silpnai dilgčioja ir atrodo tarsi įkaitę, tačiau plautis kojas ir autis batus dar nesinori. Jei po Anykščių šilelį basomis sukome du ratus, tai kuo blogesni Biržai?
Naujausi įrašai
Rodyti visus
2024 spalio 13d.
Pažintiniai takai
Net ir užlipus į Čepkelių raisto apžvalgos bokštelį vandens pelkėje beveik nesimato. Rudenį jis būna nuslūgęs ir pelkė tampa tarsi nepanaši į save. Visgi priėjus pelkės pakraštį nesunku įsitikinti, jog visas paviršius liūliuoja. Gal todėl pelkės ir buvo vadinamos liūnais, tačiau ši, didžiausia aukštapelkė Lietuvoje, vadinama raistu. Čepkelių raistu, nes einant jos paviršiumi taip ir […]
Ramūnas Šukauskas
4 min. skaitymo
2024 rugsėjo 24d.
Pažintiniai takai
Gerbiu Žemaitijos nacionalinį parką už tai, kad kiekvieno tako ar maršruto nevadina pažintiniu taku. Nepasidavė populizmui kaip kai kurios kitos organizacijos. Būtent todėl važiuoju į minėtoje saugomoje teritorijoje įrengtą Ilgio ežero pėsčiųjų trasą ir suprantu, kad ten manęs niekas už rankos nevedžios ir nieko nerodys (turiu omeny pažymėtus objektus ir informacinius stendus prie jų). Ko […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 20d.
Pažintiniai takai
Įdomi patirtis – į pažintinį taką plaukti valtimi ar vandens dviračiu. Kito kelio nėra, nes tas takas – saloje. Negirdėjot? Nieko keisto, Žemaitijos nacionalinis parkas šios vietos labai nereklamuoja dėl ten aptinkamų retų ir saugomų rūšių, tačiau tų, kurie ten nukeliauja, neišveja. Tas ežeras vadinasi Plateliai, o viena iš septynių jame esančių salų, kurioje įrengtas […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 16d.
Miestai ir miesteliai, Pažintiniai takai
Maloniai nustebino Kuršėnai, kai prieš kelis metus užsukęs į šį miestą pamačiau naują per Ventos upę nutiestą pėsčiųjų tiltą ir sutvarkytą pakrantę. 262 metrų ilgio tiltas, pastatytas 2020 metais, sujungė centrinę miesto dalį su Kuršėnų dvaru. Tai kur kas daugiau nei tik inžinerinis statinys, leidžiantis patekti į kitą krantą. Išmanieji suoliukai, meno zona, gėlynai su […]
Ramūnas Šukauskas
6 min. skaitymo
2024 rugsėjo 8d.
Pažintiniai takai
Skaitau išplatintą spaudos pranešimą apie Pietų Lietuvos gamtos stebuklą – ypatingą pelkę Veisiejuose. Nieko keisto, Lazdijų kraštas yra išties ežeringas, tad ir pelkių yra, tačiau Veisiejai man asocijuojasi tik su ežerais. Kad Veisiejuose yra pelkė ir kad į tą pelkę veda pažintinis takas – man yra naujiena. Nusprendžiu pasidomėti. Puikiai suprantu, kad publikacijoje už pinigus […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 5d.
Miestai ir miesteliai
Ketvirto dešimtuko piliakalnių sąrašo pradžia paskirta Žemaitijos piliakalniams. Kadangi net keli jų yra visai netoli Kaunas – Klaipėda autostrados, gaunasi visai neblogas piliakalnių maršrutas pakeliui link jūros. Nuo šio ketverto ir pradedu. Pagrybio piliakalnis Jis visai netoli autostrados. Važiuojant link Kaltinėnų kelias leidžiasi žemyn ir dešinėje pusėje nusidriekia ilgi laiptai į kalvą. Tai ir yra […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 3d.
Apžvalgos bokštai
Rambyno regioniniame parke yra net 5 apžvalgos bokštai – 4 dvyniai ir vienas pagrandukas. Nei aukščiu, nei išskirtine architektūra jie nepasižymi, tačiau saviti Mažosios Lietuvos kraštovaizdžio vaizdai čia garantuoti. Verta pridurti, jog iš jų galima ne tik Nemuną ar jo senvages pamatyti, bet ir Sovietsku perkrikštytą Tilžę įžiūrėti. Taip jau yra, kad plačiausią panoramą atveria […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugpjūčio 28d.
Keliauk po Lietuvą be automobilio
Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link! Birštonas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas […]
Elė Pranaitytė
7 min. skaitymo