Open house Vilnius 2017: durys atsidaro

Šiais metais Open house Vilnius vyko jau trečią kartą. Toks renginys, kai miestiečiams ir miesto svečiams atsiveria visuomenei uždarų pastatų durys pirmą kartą įvyko Londone ir vis daugiau miestų prisijungia prie šios iniciatyvos. Ne išimtis ir Vilnius, kuriame vėsoką balandžio savaitgalį 50 miesto pastatų pakvietė smalsuolius užeiti į vidų, pasivaikščioti po juos ir pasiklausyti pasakojimų apie jų istoriją, architektūrą, statybą, susipažinti su įdomiais faktais ar istorijomis. Organizatoriai sako, kad Open house Vilnius renginys yra geresnis nei jo pirmtakas Londone, kadangi ten po pastatus lankytojai vaikšto savarankiškai ir geriausiu atveju gali pasiskaityti informaciją iš bukletų, o mūsų sostinėje visuose pastatuose vyksta ekskursijos, kurias vedantys savanoriai suteikia daug įdomios ir išsamios informacijos.

Kalbant apie galimybę patekti į pastatus yra vienas bet – dalį pastatų galima pamatyti tik užsiregistravus iš anksto. Tą pajutome pernai, kai renginio dieną nuvykę į kai kuriuos pastatus tiesiog negalėjome patekti vidun, nes nebuvom užsiregistravę. Šiemet būdami protingesni jau pačią pirmą registracijos dieną puolėm dėlioti pastatų lankymo grafiką, tačiau pasirodė, kad protingi mes ne vieni. Jau pirmos registracijos dienos vidurdienį į pusę, o gal net ir į daugiau pastatų, kuriems privaloma registracija, užsiregistruoti jau nebebuvo įmanoma, nes ekskursijos buvo užpildytos. Tokia situacija kalba apie renginio populiarumą, o jei taip ir toliau, tai pirmos registracijos diena ateity gali tapti panaši į vaiko registravimą į darželius Vilniaus mieste, kai dėl didelio lankytojų antplūdžio neatlaikydavo registravimo sistemos ir serveriai.

Atėjus pirmai renginio dienai skubame į pirmąjį pastatą, tiksliau į biurą, kuriame prisiregistruoti pavyko dar pačią pirmą registracijos dieną. Tai Šiaurės miestelyje įsikūręs Pixelmator team biuras, kurio išskirtinį interjerą nuo pašalinių akių ir nuo saulės šviesos slepia dvejos apsauginės žaliuzės.

Sprendimas taip pasislėpti nuo dienos šviesos atrodo tikrai keistas, o pusiau rimtai pusiau juokais galima pasakyti, kad gal taip sukurtos puikios sąlygos dirbti programuotojams, kuriems darbingiausias paros laikas yra naktis. Beje buvęs vienas iš darbuotojų prisipažino, kad žiemą dienos šviesos jie beveik iš viso nemato, o dieną išėję į lauką pasijaučia tarsi zombiai. Kaip ten bebūtų, tai netrukdo įmonėms darbuotojams kurti išskirtinių produktų, kuriuos yra pastebėjusi ir pripažinusi pati Apple kompanija. Dviejų lietuvių įkurta kompanija šūkiu „Galvok kitaip” vadovaujasi ne tik veikloje, tuo vadovaudamiesi jie ir biurą įsirengė, kuriame nėra administratorės. Biuras ir darbo vietos įrengtos taip, kad darbuotojai maksimaliai galėtų susikaupti ir dirbti, o poilsiui sukurta išskirtinė poilsio zona, kurios pagrindiniu akcentu tapo žaliuojanti siena.

40 kvadratinių metrų skirtingais augalais išpuošta siena turi įrengtą specialią drėkinimo sistemą, o prižiūrėti augalų kartą per savaitę atvyksta gėlininkai. Ne tik gražu, jauku, bet ir oras gaivesnis, – sako ekskursijos vadovai. Savaime suprantama, kad ir įrengimo kaina didelė, tačiau tai ne vienintelė vieta, kur architektai leido pasireikšti idėjoms ir kūrybiškumui. Šis biuras yra „biuras kitaip” tikrąja to žodžio prasme, todėl čia pasivaikščiojus galima suprasti kaip atrodo pasaulinius produktus kuriančių įmonių netradiciškai ir kūrybiškai dirbančių darbuotojų darbo vietos.

Gera gaida pradėję dieną sekantį objektą pasirenkam spontaniškai. Juo tampa Antakalnyje, Sapiegų parke įsikūręs Sapiegos Vilnius Tech parkas. Šį kartą patenkame į ekskursiją, kuri vedžioja ne po vieną pastatą, o po visą jų kompleksą, kuriame dar XIX a. buvo įrengta karo ligoninė.

Ilgą laiką ligonine buvusiuose pastatuose po rekonstrukcijos įsikūrė technologijų startuolių parkas. Tiek investuotojai, tiek architektai stengėsi įrengti naujas, erdvias ir patogias patalpas kartu išsaugant ir senąjį paveldą, todėl vaikštant galima pamatyti į šiuolaikinį interjerą įkomponuotų senų laiptų, medinių sijų, koklinių krosnių ar kitų praeitį menančių elementų.

Jei tikrai tai tiesa, tai vienas buvęs ilgametis ligoninės darbuotojas taip pat prisidėjo prie šio parko įrengimo. Nagingas žmogus architekto prašymu iš senų medinių sijų pagamino medžio mozaikas, kuriomis dabar puikuojasi administratorių stalai ir parke veikiančio bistro baras.

Į bistro galima patekti ir miestiečiams, bent jau taip teko nugirsti, neva vienas kitas užbėga čia dienos pietų suvalgyti. Informacija nepatikrinta (internetinė svetainė sukurta moderni, bet visiškai nepatogi, todėl po kelių sekundžių be gailesčio išjungiau neradęs to, ko norėjau), todėl garantijų, kad pavyks čia patekti, nėra, tačiau mėgstantiems ne visai standartines vietas turėtų patikti. Šalia bistro yra biuras, kuriame galima išsinuomoti atskirą darbo vietą. Ar gali čia ateiti dirbti kiekvienas mirtingasis? Nežinau.

Ekskursijos tęsinys – lauke. Čia matosi kaip architektai derino tai, kas sena ir nauja.

Pirminis investuotojų noras buvo padaryti taip, kad po visus pastatus būtų galima vaikščioti neišėjus į lauką. Įvertinus kokį plotą užims koridoriai, tos minties atsisakyta, nes už nenaudingą plotą nuomininkai mokėti nenori. Buvo mintis ir viename iš restauruotų medinių pastatų viešbutuką įrengti, tačiau ši idėja taip pat neišvydo dienos šviesos.

Eidami aplink pastatų kompleksą prieinam kiemelį su geležiniu staugiančiu vilku kiemelio viduryje. Tokių vilkų Vilniuje berods yra trys, nors pagal pirminę idėją turėtų būti daugiau. Taptų Vilnius ne tik žemai skraidančių angelų, bet ir staugiančių geležinių vilkų miestu.

Baigiam ekskursiją po Sapiegų Tech parką bare Raketa, kuris oficialiai vadinasi Barkodas. Dirba baras tik savaitgaliais ir kam patinka išsaugota pagalbinių patalpų interjero aplinka – užsukit. Nežinant kur ieškoti, surasti sudėtinga, nes ir prie pat durų stovint neaišku kad už jų – baras. Kodėl barą norėta pavadinta Raketa atsakymas slypi viduje.

Kad tolimesni planai nesugriūtų iš Antakalnio lekiam į Žvėryną, kur tikimės ilgai neužtrukti. Neapsirinkam. Į Kęstučio gatvėje įsikūrusį Linea saloną atvykstame sekundžių tikslumu, nes ekskursija prasideda tik įžengus pro duris. Vos patekę vidun kviečiami išeiti į lauką, kur gidė pasakoja apie pastato architektūrą ir statybą.

Pastatas gražus akiai, dera prie medinės Žvėryno architektūros, tačiau kol jis buvo projektuojamas ir statomas reikėjo išspręsti gausybę problemų. Viena liko ir iki šių dienų, tai Linea prekinis ženklas, kuris architektų manymu per daug ryškus šiam pastatui. Ženklas patentuotas ir tikriausiai toks jis ir liks, tuo labiau kad pats žodis linea reiškia liniją, kuri ir dominuoja pastato eksterjere. Žengiam vidun, kur įsikūręs apdailos medžiagų ir santechnikos salonas. Daug čia parduodamų prekių yra panaudotos pastato apdailai, todėl prabangioms prekėms tai gera reklama. Gidė toliau vardina įvairius čia pritaikytus architektūrinius sprendimus, bet pastato viduje akims peno mažai.

Gal taip yra todėl, kad prieš tai aplankytuose pastatuose daugiau žiūrėjome nei klausėme. O gal todėl, kad gurgiantis pilvas ir noras nenukrypti nuo plano mintis nukreipia kažkur kitur.

Popiet sotūs ir laimingi atveriam Seimo duris. Kad patekti į Seimo rūmus reikalinga ne tik išankstinė registracija nurodant asmens kodą, tenka praeiti dar ir patikros punktą. Visai kaip aerouoste. Į Seimo rūmų vestibiulį galima ir šiaip patekti, nes čia dažnai rengiamos įvairios parodos, kurias gali aplankyti kiekvienas vilnietis. Ekskursiją po Seimą pradedame Seimo kieme, kur įėjimo šonuose puikuojasi du iš vario nulieti bareljefai (sako, didžiausi Lietuvoje) o prie pat įėjimo visus įeinančius pasitinka orumo, laisvės siekio, saugumo ir gynybos simbolis – skulptūra Gražina.

Anksčiau į šį kiemą buvo galima patekti laisvai, tačiau po 1991 metų sausio įvykių kiemas rakinamas, o apie neramumus primena viename iš langų paliktas suskilęs stiklas. Jei ne gidas, būtumėm ir nepastebėję. Pirmame aukšte įrengtas didžiulis vitražas, kurio dydis beveik 180 kvadratinių metrų.

Patys Seimo rūmai iš vidaus atrodo gana paprastai, bet pasak gido, tuometinis architektai Nasvyčiai ir siekė, kad pastato interjeras būtų ne puošnus, o santūrus. Antrame aukšte aplankome Kovo 11-osios salę, kur Seimas dirbo iki 2007 metų, o dabar čia prisaikdinamas Prezidentas ir naujai išrinkti Seimo nariai.

Tame pačiame aukšte dar yra Prezidento ir A.M. Brazausko salės, kurios įrengtos pagal vieną ir tą patį stilių – medžio masyvo stalai su aplink sustatytomis raudonu gobelenu trauktomis kėdėmis bei apverstos piramidės formos šviestuvais.

Aplankom ir Konstitucijos salę, kurioje galima pamatyti LR Konstituciją ir sprindžio storio stojimo į Europos Sąjungą sutarties knygą.

Pirmuosiuose Seimo rūmuose modernumo nedaug, o mus lydėjusi darbuotoja tai patvirtina sakydama, kad pastate tvyro to meto modernizmo sukurta atmosfera. Krenta į akis šviestuvuose deganti kas antra elektros lemputė. Taip yra dėl taupymo sumetimų, – paaiškina darbuotoja. Ir neatrodo, kad jos žodžiai būtų nenuoširdūs, tačiau ką reiškia keletas sudegintų kilovatvalandžių per mėnesį kai valstybinėse institucijose yra perteklinės ištisos valdininkų armijos?

Pasižvalgę į modernizmą grįžtame į šias dienas ir apžiūrime II-uose Seimo rūmuose įrengtą naują posėdžių salę, kur Seimas posėdžiauja šiandien. Modernesnis ne tik interjeras, bet ir visa įranga. Kad ir tvarkos Seimui priduodanti mikrofonų sistema, kai vienu metu salėje veikia tik vienas mikrofonas.

Ir pabaigai vitražas „Žalgirio mūšis”, kuris palydi ekskursijos dalyvius į pirmą aukštą link išėjimo. Beje, žiūrint iš lauko Seimo rūmų languose matosi atspindžiai, nes langai yra tonuoti. 1976 metais, kai buvo statomi Seimo rūmai, tai buvo inovatyvu ir jei nepasigirdo, tai šis pastatas buvo pirmasis, kuriame buvo sumontuoti tokie stiklai.

Ir vėl mūsų kelias veda į Antakalnį, kur prie Šilo tilto įsikūrusi gaisrinė ir bendrasis pagalbos centras. Prieš keletą metų čia įsikūrė 6 gelbėtojų komanda, kurioje be gaisrininkų dirba ir narai, o kitoje pastato dalyje veikia bendrasis pagalbos centras. Gidė suprasdama, kad daugumą lankytojų, o ypač vaikų, kur kas labiau domina gaisrinės veikla, o ne pastato architektūra, žiniomis ilgai nevargino.

Pažintis su gaisro gesinimo ir gelbėjimo technika abejingų nepalieka ir šios ekskursijos metu klausimų buvo daugiau nei per visas likusias ekskursijas kartu sudėjus. Apžiūrim gaisrinės automobilį, kuris tiesiog kimšte prikimštas įvairiausios įrangos, pradedant nuo žarnų vandeniui švirkšti ir baigiant sudėtinga gelbėjimo įranga. Greitai įsitikinam koks nelengvas gelbėtojų darbas, nes vien apsauginės priemonės ir įranga, kurią reikia neštis ant pečių gaisro metu sveria virš 30 kilogramų. Plėstuvai ir žirklės, kuriais autoavarijose vaduojami prispausti žmonės, sveria apie 20 – 30 kilogramų, todėl dirbti jomis gali tik gerai fiziškai pasirengęs ugniagesys.

Reikalingas ne tik geras fizinis pasirengimas, bet ir greita reakcija, blaivus protas ir nuolatinė parengtis, nes iškvietimo atveju gaisrinis automobilis privalo išvažiuoti per 60 sekundžių, nepriklausomai nuo to ką tuo metu veikia personalas. Akivaizdžiai pamatėme kaip tai veikia, nes vykstant ekskursijai pasigirdo aliarmo signalas ir mus po patalpas vedžiojęs gaisrininkas mažiau kaip po minutės jau važiavo gaisriniu automobiliu įjungtais švyturėliais per Šilo tiltą. Jokio pasimetimo ir bereikalingo lakstymo, greitai ir užtikrintai. Ne be reikalo priešgaisrinė tarnyba yra ta institucija, kuria lietuviai pasitiki labiausiai.

Ne mažiau įdomu ir klausantis bendrojo pagalbos centro darbuotojų pasakojimo. Aišku, žiūrėti į vienoje didelėje salėje dirbančias operatores neįdomu, tačiau pasakojamos istorijos ir darbo specifika tarsi sustabdo laiką ir tik ekskursijos pabaigoje pastebim, kad ji truko pusantros valandos.

Bene didžiausia problema, su kuria susiduria bendrasis pagalbos centras – darbuotojų trūkumas. Dabar čia dirba virš 20 operatorių, bet jų reikėtų dvigubai daugiau. Keista girdėti, tačiau jau atrinkus tinkamą darbuotoją dokumentų tvarkymas jo mokymas ir paruošimas trunka iki pusės metų, o per tą laiką būsimasis darbuotojas atlyginimo negauna. O ir pats atlyginimas bene dvigubai mažesnis už tą 1000 eurų ribą, kuri, atseit, galėtų sustabdyti emigraciją. Darbas bendrosios pagalbos centre irgi ne iš lengvųjų, kadangi nemažai pasitaiko skambučių, kurių metu darbuotojai yra užgauliojami, o per metus aptarnauti daugiau kaip 20 tūkst. skambučių gali tik motyvuotas ir psichologiškai tvirtas žmogus. Vienas iš vadovų pasakoja, kad prašymų padėti būna pačių įvairiausių, tačiau tą padaryti kartais būna sunku dėl netvarkos kai kuriose institucijose, dėl nepaskirstytų atsakomybių tarp jų, dėl sistemos nebuvimo. Būna ir kuriozinių situacijų, kai paskambinęs žmogus prašo labai rimtai reaguoti į jo pranešimą, būgtai greitai turi įvykti vandentiekio avarija vienoje parduotuvėje, nes mėnulis pereina iš vieno ženklo į kitą.

Nors ekskursija užtruko gerokai ilgiau nei tikėjomės, likusio laiko pilnai užtenka nuvažiuoti iki Kudirkos aikštės, kur stovi LR Vyriausybės rūmai. Labai teisingi pasirodo gido žodžiai, kad iš šalies pastatas neatrodo didelis, ar kitaip sakant ne visi praeiviai įsivaizduoja apskritai, kad šioje vietoje yra 45000 kvadratinių metrų ploto pastatas. O pastato istorija tokia, kad sovietiniais laikais šalio šio pastato buvo CK rūmai ir buvo nuspręsta šalia pastatyti salę, kol projekto ėmęsis tuometinis Lenino premija apdovanotas architektas Čekanauskas sukūrė pastatą, kurį matome ir šiandien.

Pristatydamas projektą Maskvoje architektas sulaukė pastabų, kad kaip CK pastatui jis yra pernelyg kuklus, tačiau nesutrikęs architektas atsakė, kad pats Leninas taip pat buvo kuklus. Tikra tai istorija ar pramanyta, esmės nekeičia – pastatas buvo pastatytas ir stovi iki šiol, o po Nepriklausomybės atkūrimo jame darbuojasi LR Vyriausybė.

Kaip ir Seime, praeiname kruopščią patikrą ir čia pat ant masyvių laiptų, kurie pro stoglangius apšviesti natūralia šviesa, prasideda ekskursiją po pastatą.

Pastato interjeras išlikęs autentiškas – toks, kokį jį suprojektavo architektas. Tas pats parketas, sienos su modernizmui būdingais bruožais ir šviestuvai, kuriems galima skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia užeiname į Žaliąją salę, kuri taip pavadinta pagal baldų spalvą, o gidas juokauja (kartais net per daug tą daro), kad dėl to ji mėgstamiausia dabartinės valdžios.

Nenuleisdami galvų einame į Vyriausybės posėdžių salę, kurios šviestuvų nesupainiosi su jokiais kitais.

Toliau – Didžioji salė, kuri pasižymi ypač gera akustika. Joje rengiami vyksta įvairūs reprezentaciniai renginiai, rengiasi svarbūs susitikimai.

Iš salės į salę vaikštom neatsitiktinai, nes Open House Vilnius renginio metu lankytojams atviras reprezentacinis korpusas. Kitoje pastato dalyje – darbo kabinetai, kurių yra tikrai nemažai, nes bendras pastato plotas siekia 45000 kvadratinių metrų. Palyginimui galima pasakyti, kad vienos futbolo aikštės plotas yra apie 10000 kvadratinių metrų. Rūmuose savo vietą atrado netgi slapta kino teatro salė, kurioje buvo rodomi filmai, kurių nebuvo galima išvysti niekur kitur.

Labiau įsijautę į ekskursiją jos dalyviai pabaigoje spaudos konferenciją surengė.

Vakarėja, tačiau kol dar yra galimybė patekti į paskutinę ekskursiją dar neaplankytuose pastatuose, duris varstom toliau. Diena baigiasi Treatwell biure Naujamiestyje. Popiet išlindusi saulė į miestą išviliojo daugiau vilniečių, todėl paskutinė ekskursija susirinko ypač gausi. Čia jau reikėtų padėkoti gidams, kurie nebuvo principingi ir ekskursijoje leido sudalyvauti visiems atėjusiems.

Treatwell kompanija dirba kaip booking.com, tik grožio salonų srityje, o darbas Lietuvos rinkoje sudaro tik mažytę dalelytę visos jų veiklos. Būdama globali ir inovatyvi, kompanija biurą įsirengė ypač šiuolaikiškai, nors tokių išskirtinių dalykų kaip žaliuojanti siena Pixelmator biure čia nepamatėm. Išsaugotos senos lubos, pagal spec. užsakymus pagaminti išskirtiniai baldai ir net įrengtos stiklinės pertvaros, kurias pagaminti sugebėjo tik estai – tai dar vienas architektų fantazijos rezultatas, už kurį Treatwell nepagailėjo pinigų. Įdomu pasidairyti, tačiau kur kas įdomiau būtų praleisti dieną kitą tokiame biure.

Pirmoji Open house Vilnius diena baigėsi surinkus 7 skirtingų spalvų lipdukus, kurių kiekvienas reiškia skirtingą aplankytą pastatą. Laukiant paskutinės ekskursijos gidė patarė nueiti iki Gedimino prospekto, kur renginį remianti kavinė surinkusiems 5 lipdukus duoda kavos. Kažkas iš laukiančiųjų patikslino kad „duoda” reiškia, jog vietoje 2 eurų už kavos puodelį reikia mokėti 1 eurą. Naivu buvo tikėtis, kad kažkas kažką už dyką gali duoti. Kaip greitai galima tapti marketingo auka.