(Ne)žinomos skulptūros: Senamiestis

Pasitaikė proga patyrinėti miestą nauju rakursu – apžiūrint Vilniaus aikštėse, skveruose ir kiemeliuose pastatytas skulptūras. Skulptūros dažniausiai nenusipelno didelio dėmesio nei iš vietinių, nei iš atvykusių turistų, nebent tos skulptūros yra didelės, garsios ar labai originalios. Šiaip skulptūros dažniausiai patenka į objektyvą tiesiog pamatant jas „pakeliui” apžiūrint miestą ar joms stovint prie lankomų objektų. Pats ekskursijos pavadinimas „(Ne)žinomos skulptūros” žada, kad jos metu pamatysim ne tik visiems žinomas ir matytas skulptūras, bet ir pasislėpusias atokiau nuo praeivių.

Ekskursiją pradėti patikėta Tarasui Ševčenkai, t. y. pirmoji mūsų apžiūrima skulptūra skirta garsiam ukrainiečių poetui, rašytojui ir dailininkui Tarasui Ševčenkai. Ukrainiečių tautinės mažumos iniciatyva skulptūra pastatyta 2011 m. tarp Arklių ir Visų Šventųjų gatvių esančiame skvere. Ševčenka Vilniuje gyveno būdamas jaunas, toks jis paminkle atvaizduojamas. Įdomu tai, kad paminklas pagamintas ir pastatytas buvo Ukrainos sąskaita.

Už poros šimtų metrų randame kitą skulptūrą – bronzinį paminklą „Seserys”, skirtą Lazdynų Pelėdai. Iki sovietinių laikų šioje vietoje stovėjo Šv. Juozapo bažnyčia, kurią nugriovus plytėjo apleista laukymė. Ją pamačiusiai paminklo autorei Daliai Matulaitei iš karto gimė vizija, kaip šioje vietoje tiktų seserims skirtas paminklas. Seserys Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė ir Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė  buvo pakankamai skirtingos, tačiau tuo pačiu jas sieja artimas giminystės ryšys. Taip jos ir vaizduojamos – žiūrinčios skirtingomis kryptimis, tačiau sėdinčios šalia jos viena kitą girdi ir jaučia bei sėdėdamos saugo skrynią, kaip didžiausią tuo metu moters turtą. Paminklas pastatytas 1995 metais, nors kurti pradėtas buvo gerokai anksčiau ir praėjo beveik 10 metų, kol buvo pastatytas ir atidengtas.

Toliau ekskursijos maršrutas veda į kiemelį, kuriame įsikūręs viešbutis „Grybo namai”. Kiemelyje stovi V. Krutinio malto marmuro skulptūra „Rytas”. Nėra ji kažkuo garsi ar žinoma, pasak Alberto, skulptūra sukurta viešbučio savininkų užsakymu. Tą per praeitą ekskursiją pati savininkė išėjusi pasakė.

Taip vadinamame spaustuvės kiemelyje randame dar vieną V. Krutinio kūrinį „Metraštininkas”. Juo pagerbiamas P. Skorina, kuris išspausdino pirmąsias knygas lietuvių kalba. Turbūt nesutapimas, kad gretimame kiemelyje veikė Mamoničių spaustuvė. Skulptūra pastatyta 1973 metais ir išliko dėka tokios įvykių interpretacijos, kad tai yra Dailės akademijos studento diplominis darbas, kuris čia stovi laikinai ir vėliau bus nukeltas. Nuslėpta tikroji „Metraštininko” mintis leido skulptūrą „primiršti” ir taip jai pavyko sulaukti Nepriklausomybės ir šių dienų.

Vaikščiodami po Vilnių retas kuris vaikšto po senamiesčio kiemelius. Tą patvirtina ir ekskursijos dalyviai, kai Albertas paprašo pakelti rankas tų, kurie į šiuos kiemelius užsuko pirmą kartą. Rankų nepakėlė tik vienas kitas. Tokia pati situacija ir su kiemeliu, kuriame įsikūrusi Vilniaus medžiotojų draugija. Kiemelyje stovi „Medeinės” skulptūra, kuri vaizduoja miškų ir medžioklės deivę Medeinę užsilipusią ant meškos. Autorius Marius Grušas, 1988m.

Einant Stiklių gatve prie alinės stovi nedidelė medinė skulptūrėlė, kviečianti užeiti ir išgerti alaus. Autorius nežinomas, nors tikėtina, tai liaudies meistrelio darbas. Neekskursinis objektas.

Ant Vilniaus Didžiojoje gatvėje stovinčios Šv. kankinės Paraskevos cerkvės sienos parašyta, jog šioje cerkvėje 1708 metais buvo pakrikštytas Puškino prosenelis Abraomas Hanibalas. Tiek dėl šios giminystės sąsajos, tiek dėl krikšto vietos yra šiokių tokių abejonių, tačiau tai nesutrukdė šalia cerkvės atidengti paminklą, skirtą Puškinui ir jo proseneliui Hanibalui. Atidengiant šį paminklą 2011 metais dalyvavo tiek Rusijos, tiek Baltarusijos šalių atstovai, tarsi patvirtindami, kad ši istorija tikra. Paminklo autorius Vytautas Nalivaika. Šį paminklą iš arčiau pamatyti galima tuo laiku, kai atidaryta cerkvė, nes kitu atveju kelią jums pastos užrakinti varteliai.

Maironio gatvėje, netoli tilto į Užupį, stovi paminklas 16-mečiui berniukui, kuris potvynio metu išgelbėjo patvinusioje Vilnelėje žydų mažą berniuką, tačiau nuskendo pats. Sukrėsti šio įvykio miesto gyventojai 1933 metais pastatė paminklą, kuris dabar yra vienas iš 3 tarpukario metu statytų ir išlikusių paminklų. Akivaizdu, kad pasikeitus laikmečiui ir suintensyvėjus miesto transportui, paminklo vieta tapo nelabai tinkama. Nors jis stovi prie pat gana judrios Maironio gatvės, tuo pačiu jis tarsi nepastebimas. Dabar paminklą užgožia šalia įrengtos statybų aikštelės tvora.

Tikrai ne visi ekskursijos dalyviai pastebėjo kitoje Vilnelės pusėje ant Užupio meno inkubatoriaus stogelio stovinčią kunigaikščio Vildaugo skulptūrėlę. Kadangi šis kūrinys nepakliuvo į ekskursijos programą, grįžus namo, Google papasakojo, kad skulptūrėlės, kuri pastatyta 2010 metais, autorius yra A. Maksimilianas, o idėjos autorius  -visuomenės veikėjas S. Urniežius. Skulptūrėlė yra projekto „Miesto istorijos” dalis, o pačio projekto tikslas – atspindėti pagrindinius Vilniaus miesto istorijos momentus ir ryškius personažus. Šis personažas kunigaikštis Vildaugas ir yra Stasys Urniežius. Toks jau likimas, kad kaip tik ruošiant šį įrašą Stasys Urniežius iškeliavo anapilin.

Prie Šv. Onos bažnyčios prieiname paminklą A. Mickevičiui. Turbūt tai pati žinomiausia skulptūra iš tų, kurias šiandien pamatėme. Paminklo Mickevičiui Vilnius laukė beveik šimtą metų. Buvo siūlomos ir renkamos įvairios erdvės ir įvairios įamžinimo formos, tačiau nei vienas projektas nebuvo įgyvendintas iki galo. Galiausiai tik 1984 metais sovietinei valdžiai primerkus akis, buvo atidengtas šis paminklas su taip pat prisimerkusiu Mickevičiumi. Poetas rymo ant horizontaliai prasiskyrusios kolonos, tarsi simbolizuojančios dvigubą (lietuvišką/lenkišką) veikėjo identitetą, o tuo pačiu ir kūrybą tėvynėje ir tremtyje. 4,5 m aukščio granitinę skulptūrą sukūrė G. Jakūbonis.

Už  Mickevičiaus paminklo buvo įkomponuotos šešios bareljefinės plokštės, kuriose atvaizduojamos scenos iš „Dėdės“: „Pas Senatorių“, „Pikto pono šmėkla“, „Kondrato tiklas“, „Kapinėse“, „Kondrato susitikimas su kun. Petru“, „Kelias į tremtį“.

Netoli paminklo prie pat gatvės stovi paminklinis akmuo, bylojantis apie čia vykusį pirmą viešą mitingą.

Vlado Urbanavičiaus skulptūra iš surūdijusio plieno. Sako, ji buvo gaminta parodai, tačiau netilpo pro duris, tai ir liko stovėti čia. Beje, tas pats autorius yra sukūręs ir daug diskusijų sukėlusią skulptūrą „Krantinės arka”, vilniečių vadinamą tiesiog Vamzdžiu.

Maironio gatvės kiemelyje, kuriame įsikūrusi „Menų spaustuvė”, stovi vežimas. To vežimo autorius yra Gediminas Akstinas. Sako, anksčiau šis vežimas tarnavo kaip scena vienoje parodoje, o dabar turistų traukos objektu paverstas. Kad daugiau jų pritrauktų ir alegorija sugalvota: vežimas tai gyvenimo pradžia ir pabaiga – kai vaikas gimsta, jį atveža jam neprašant, kai žmogus miršta, jis išvežamas.

Šie deguonies ar acetileno balionai buvo naudojami viename iš Eimanto Nekrošiaus spektaklių kaip scenos dekoracija. Tikras šiuolaikinio meno kiemelis. Matyt reikia šiek tiek laiko ir kur kas daugiau proto pastangų, kad tokį meną suprasti, nes kaip sako J. Marcišauskytė-Jurašienė mene įvyko ryškūs pokyčiai.

Sekantis Alberto suplanuotas sustojimas yra Pilies gatvėje prie buvusios blyninės. Tą galima suprasti iš virš durų išlindusių dviejų bronzinių rankų, laikančių lėkštę su blyvais. Kažin kiek žmonių eidami šia gatve pakelia galvą ir pamato šią skulptūrėlę? Spėju dabar kur kas populiaresnės iškabos yra „Vero cafe” ar „Coffee inn”. Blyninė neatlaikė XXI amžiaus tempo, nors Kaune esanti Senoji spurginė dar gyva.

Šalia Prezidentūros esančiame skvere stovi ir iš aukštai į praeivius žvelgia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus veidas. Šio, vieno žinomiausių Lietuvos architektų žymiausi darbai yra reikšmingiausių Vilniaus pastatų – katedros ir rotušės rekonstrukcijos, pagal jo projektą pastatyti Verkių dvaro centriniai rūmai. Kur kas teisingiau jį būtų vadinti Laurynu Gucevičiumi, kadangi žodis „Stuoka” yra atsiradęs per klaidą. Jo skulptūrą 1984 metais sukūrė skulptorius Vladas Vildžiūnas.

Prisiminę architektą einame link poetės. Tai Vilniaus poete vadinama Judita Vaičiūnaitė, kurios atminimas įamžintas skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Ir neatsitiktinai, nes būtent čia ir gimė dauguma eilėraščių, skirtų Vilniui. Skulptorius H. Orakauskas ją įamžino kompozicijoje, kurioje ant vėjo draskomo skėčio tupi lakštingala.

Kiekvienas menininkas su savais „pričiūdais”. Štai Gitenis Umbrasas be savo pasaulinio projekto „Čiulbantis kryžius”, dar sugalvojo Vilniaus skverus ir aikštes išpuošti „obuoliukais” (ir ne tik jais). Tie „obuoliukai” turėtų tarnauti ne tik kaip pasimatymų vieta įsimylėjusiems ir ieškantiems antrosios pusės. Plytelėje pavaizduotas obuolys ir širdis simbolizuoja Biblijoje įamžintą Adomo ir Ievos pasimatymą rojuje.
Kaip bebūtų, tikrai atsiranda žmonių, kuriems tokių pramogų reikia. O ir gidai nepraleidžia progos keletui akimirkų atitraukti turistų dėmesį nuo „rimtų reikalų”. Kartais net specialiai turistams išgalvotos istorijos ar legendos sukuriamos, tiesiog dėl pramogos.

O štai ir pats seniausias išlikęs paminklas Vilniuje, jis skirtas Staniskovui Moniuškai. Tai garsus lenkų kompozitorius, operos kūrinių autorius, kuris netoliese ir gyveno (Vokiečių gatvėje). Paminklą sukūrė skulptorius B. Balzukevičius ir jį pastatė ant postamento, ant kurio anksčiau stovėjo paminklas Puškinui. Jį per Pirmąjį pasaulinį karą traukdamiesi į Rusiją išsivežė rusai.

Dar vienas skulptoriaus Vildžiūno darbas – Salomėjos Nėries paminklas. Dėl jos vizito į Maskvą 1940 metais ji yra prieštaringai vertinama, bet už tokius „nuopelnus” Maskva atsidėkojo pavadindama gatves jos vardu daugelyje miestų. Ir dabar šalia yra Salomėjos Nėries gimnazija.

Ekskursijos pabaigai dar vienas senas paminklas, šį kartą Juozapui Montvilai. Paminklas stovi Pranciškonų vienuolyno kiemelyje. Sako, Montvila padėjo šiam vienuolynui jį suremontuodamas, už tai vienuolynas išskyrė vietą jo paminklui, kurį kūrė skulptorius Balzukevičius. Padėjo Montvila ne tik vienuolynui, jis rūpinosi vargšais ir našlaičiais, rėmė mokyklas ir draugijas, statė teatrus ir daugiabučių kolonijas.

Toks vat šį kartą buvo kultūringas pasivaikščiojimas. Dalyviai buvo jei ne menininkai tai bent jau nealergiški menui. Vienok tokia ekskursija gera proga su menu šiek tiek susidraugauti, net jei prieš tai nebuvo net žalio supratimo. Kaip sakoma, tokie, kokie buvome prieš ekskursiją, po jos jau nebebūsime. Ir tai į gerą.