Tuo taku link jūros ėjau dešimtis kartų, ne mažiau. Kaskart praeidavau ir net neatkreipdavau dėmesio į mėlynai baltą ženklinimą ant medžių, matomą toje vietoje. Net suabejojau, ar jis tikrai ten būdavo? O gal tik dabar atsirado? Gal avint šlepetes ir rankose nešant paplūdimio reikmenis bei kitokius atostogų atributus smegenys veikia atostogų režimu, todėl į tokius dalykus tiesiog nekreipia dėmesio? Tačiau dabar kitaip. Oras vis dar per vėsus, kad būtų galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, o jūroje maudosi tik ruoniais vadinami užsigrūdinę sveikuoliai. Palanga skendi tyloje ir link jūros didesnis judėjimas vyksta tik ties tiltu. Retkarčiais išilgai pajūriui einančiais takais kažkas prabėga, kažkas pravažiuoja dviračiu, todėl pro pamatytą ženklinimą šįkart nepraėjau.

Maršrutas paženklintas gerai, todėl mėlynai baltos juostos matosi net ant keleto medžių priekyje. Matosi ir netoliese įrengta medinė lentelė, kurioje išraižytas viską paaiškinantis užrašas „Palangos bėgimo takas Labrytys„. Prisiminiau apie tokį taką kažkur girdėjęs, bet tik girdėjęs, todėl net neįsivaizduoju, nei kur jis veda, nei kokio jis ilgio. Atsakymą apie ilgį randu toje pat medinėje lentelėje, kur po pavadinimu nurodyta kiek jis tęsiasi į vieną ir į kitą pusę. O maršrutą netruksiu išsiaiškinti pats, kadangi tako ilgis yra 3 kilometrai ir valandos tam užteks.

Bėgimas nėra mano mėgstamiausių veiklų sąraše, todėl bėgimo taku keliausiu pėsčiomis. Beieškodamas jo pradžios atsiduriu Jūratės gatvėje, kur netoli sankryžos su Naglio alėja yra jo pradžia. Kairėje pusėje stovi rodyklė su tako pavadinimu, dešinėje – į skelbimų lentą panašus stendas su tuo pačiu užrašu, o virš galvos supasi iškaba, ant kurios išdrožinėtas pavadinimas dar kartą. Tako pristatymui iškabų nepagailėta, tačiau daugiau jokios informacijos nėra. Jau pradedant eiti paženklintu taku pamatau dar vieną rodyklę, kurios rodoma kryptis nesutampa su tako kryptimi. Be to nurodytas atstumas yra 6 kilometrai. Jau vėliau radau informaciją, jog kažkada anksčiau Labrytys buvo papildytas ir padarytas kaip žiedinis maršrutas.

Internete apie šį bėgimo taką yra vos keli sakiniai. Iš jų galima suprasti, jog Labrytys gyvuoja jau seniai, gal net nuo sovietmečio. Nuo pat pradžios jis driekiasi pušyno pakraščiu palei Neringos gatvę ir kartais atrodo, kad net nesmagiai per arti jos. Už vienintelio tiltelio prie vaikų žaidimo aikštelės Labrytys kiek nutolsta nuo namų ir miško paviršius tampa lengvai kalvotas. Po kiek laiko namai vėl priartėja ir pamiškėje pasirodo keli stovintys antkapiai – tai senonios žydų kapinės.

Kuo toliau į šiaurę, tuo tiesesnis darosi Labrytys, o paskutinė jo atkarpa yra kaip finišo tiesioji. Visame take kas 100 metrų įrengtos lentelės, kuriose rašomas atstumas iki pradžios ir iki pabaigos. Gal todėl, kad kiekvienas nubėgtą atstumą žinotų, o gal tam, kad bėgti motyvacijos būtų daugiau? Take galima pasimankštinti su treniruokliais, ar kokius tempimo pratimus atlikti, kadangi kas kelis šimtus metrų yra įrengtos mankštinimosi aikštelės. Jų yra visokių – modernių treniruoklių ir primityvių skersinių, vaikystėje „turninkais“ vadintų.

Netrukau prieiti Kontininkų gatvę, ties kuria bėgimo takas baigiasi. Kirsdamas daugybę link jūros vedančių takų Labrytys pušynu driekiasi į vieną pusę 3 kilometrus. Lygiai tiek, kiek mokyklos laikais bėgdavome per kūno kultūros pamokas dukart per savaitę. Tai nebuvo mėgstamiausia sportinė veikla, todėl laikui bėgant atsirado kitokios aktyvios veiklos. Svarbu atrasti mėgstamą veiklą, nes tokiu atveju galima išlikti aktyviu ir jausti malonumą, o ne ieškoti būdų kaip prisiversti daryti tai, kas sveika, bet nemalonu. Gal todėl vieni take sutikti bėgantieji atrodė judantys lengvai ir šypsodamiesi sveikinosi, kiti gi liejo prakaitą ir sunkiai dungsėjo žeme. „Verčiau greitai vaikščiosiu nei lėtai ir sunkiai bėgiosiu“ – pagalvojau ir patraukiau link jūros.

Priėjęs paplūdimį pamačiau stulpelį su Jūros tako ženklu ir kaip griaustinis iš giedro dangaus atėjo suvokimas, kad tos mėlynai baltos juostos ant medžių ženklina visai ne Labryčio maršrutą. Štai kodėl artėdamas link pabaigos ženklinimas kreipia link jūros, kadangi Jūros takas toliau veda paplūdimiu. Išgandžiau šį taką net nežinodamas, kad juo einu, kadangi Labryčio ir Jūros tako maršrutai šioje atkarpoje sutampa. Pats laikas suktis atgal ir paieškoti kitos bėgimo tako atkarpos, kuri maršrutą sužiedina.

Keliaudamas atgal radau vietą, kur Labrytys išsišakoja. Šįkart einu miško taku visą laiką tiesiai, kol po kilometro ar dar toliau atsitrenkiu tiesiai į Naglio kalną. Tai tik nedidelė 7 metrų aukščio kalvelė, nuo kurios net jūros nesimato. Istorikai mano, kad čia anksčiau piliakalnis buvo. Priešingai nei pirmoje bėgimo tako dalyje, čia medinės lentelės įrengtos ne kas 100 metrų, o kas pusę kilometro. Kol takas visą laiką ėjo tiesiai, viskas buvo aišku, tačiau prie Naglio kalno maršrutas pasimeta. Atrandu jį tik pakeliui į moterų pliažą, todėl čia juo eiti ar bėgti vasarą gali būti nejauku. Dar nejaukiau nueiti prie gynybinių įtvirtinimų, esančių jau beveik pačiame moterų pliaže.

Dar kurį laiką žingsniuoju bėgimo taku, tačiau peržengęs pusės žingsnio pločio upelį pamatau, kaip vienas takelis išsišakoja į septynis skirtingus takelius. Nebelieka nieko kito kaip tik gaudyti vėją laukuose. Beklaidžiodamas dar atrandu prie dviračių tako pastatytą kopų apželdinimą pradėjusio Marijono Daujoto paminklą. Tolesnės maršruto paieškos buvo bevaisės ir tik bevaikščiodamas zigzagais miško takais priėjau tako pradžią. Kaip takas be pabaigos atrodo Labrytys, kuris dar labiau nublanks populiarėjant Jūrų takui, einančiam dalinai tuo pačiu maršrutu. Jei ne Jūrų tako ženklinimas gal niekada ir nebūčiau radęs šio bėgimo tako, kurį įveikiau ne bėgte, bet sparčiu žingsniu.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *