Nemuno kilpų gražuolis Birštonas: gamtos terapija ir kūnui, ir sielai.

Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link!

Birštonas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1382 m. Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ kaip vietovė prie druskingų šaltinių. Čia stovėjusi Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai. Po Žalgirio mūšio gynybinių pilių sistema tapo nebereikalinga ir Birštonas tapo mėgstama valdovų medžioklės vieta. Šalia valdovo dvaro kūrėsi ir miestelis, gavęs turgaus teises. Birštonas XV- XVI a. jau garsėjo ir kaip karališkasis kurortas. Netrukus stipriai ėmė augti netoliese esantys Prienai, o Birštono reikšmė ėmė menkti, bet XIX a. buvo pradėti rimtai tirti druskingi šaltiniai ir caro Vidaus reikalų ministro įsaku Birštone buvo įkurtas oficialus kurortas. Tarpukariu karo nustekentą Birštoną gaivinti ėmėsi Raudonasis kryžius, labai daug čia investavęs ir sukūręs kurortinę infrastruktūrą. Šiandien Birštonas garsėja geriamu mineraliniu vandeniu, voniomis, čia atvyksta žmonės gydytis nuo virškinimo, judėjimo aparato, kraujotakos, ginekologinių, inkstų, kvėpavimo ligų.

Autobuse daug turistų, vykstančių į Trakus. Sėdžiu šalia italės Sabrinos iš Riminio, kuri atskrido Ryanair lėktuvu į Kauną ir jau dešimt dienų keliauja po Lietuvą. Aš itališkai kalbu silpnai, o jinai nelabai moka angliškai, bet „Kautra“ autobuse veikia nemokamas wi-fi ryšys, todėl bendravimui pasitelkiu Google Translate. Sabrina rodo man Trakų žemėlapį ir klausia, kur veda pažymėtas takas. Aš jai išaiškinu Trakų infrastruktūros subtilumus, parekomenduoju paragauti kibinų, ir Varnikų pažintinio tako dėka išmokstu naują itališką žodį „zanzara“- uodas. Sabrina labai piktinasi, kad neįmanoma rajono autobusais nuvažiuoti iki Kernavės, todėl į Trakus abidvi atvykstame „arrabbiata“- įsiutusios.

Po tokio švento pasipiktinimo man tiesiog būtina atsigauti kurorte, todėl priploju nosį prie lango ir dairausi, gal jau horizonte išryškėja garsusis Birštono apžvalgos bokštas. Esu buvusi Birštone tais metais, kai bokštas buvo atidarytas ir gerai prisimenu, kad iš miestelio iki bokšto veda blogai pažymėtas kelias, kertantis labai judrią gatvę. Labai nenoriu rizikuoti, todėl kai tik užmatau horizonte bokšto smailę, o šalia sėdinti jauna pora sukrunta ir su ryšulėliais kyla vairuotojo link prašytis išleidžiami sustojime „Birštono kalnas“, aš kūlverstina rituosi jiems įkandin.

Bokšto apžvalgos aikštelė – 45 m aukštyje, viso bokšto aukštis – 55 m. Kylant į bokštą, įrengtos šešios atokvėpio vietos, kadangi įveikti tokį aukštį be poilsio sunkoka. Prie įėjimo įrengta lankytojų skaičiuoklė seka, kad bokšte vienu metu nebūtų daugiau nei 40 turistų. Šis statinys pasižymi labai įdomia architektūra, nes metalinė konstrukcija, „apvilkta“ maumedžio plokštėmis su trikampio formos langeliais ir suteikia koplytstulpio įvaizdį, o kartu simbolizuoja žvaigždynus dangaus skliaute. Taipogi, šis bokštas savotiškai tęsia lietuvių gynybinės architektūros tradiciją, nes primena senųjų medinių pilių bokštų formą ir siejasi su vėlyvesne bažnyčių varpinių architektūra. Diena pasitaiko labai karšta, todėl ant apžvalgos aikštelės užropoju po septintu prakaitu, bet vaizdai į Nemuno kilpas atperka viską!

Bokšto papėdėje atgaunu kvapą ir į Birštono centrą ateinu per 2022 m. įrengtą viaduką pėstiesiems ir dviratininkams bei žmonėms su negalia. Labai džiaugiuosi, kad nebereikia kirsti judrios gatvės. Pernai metais pirmą kartą vykusiuose Lietuvos vietinio ir atvykstamojo turizmo apdovanojimuose sėkmingiausiu 2022 m. projektu, atvėrusiu naujas susisiekimo galimybes regionuose, kaip tik ir buvo išrinktas Birštono pėsčiųjų ir dviračių viadukas. Iš Birštono ateiti iki šio viaduko galima Astrų arba Aviečių gatvėmis.

Ar žinojote, kad Birštonas turi jam specialiai išvestą jurginą „Birštonas“? Mano žiniomis, Birštonas yra vienintelis miestas, turintis vardinį jurginą. Garsus daktaras ir rašytojas, Ustronės dvaro savininkas Stanislavas Moravskis į Birštono kraštą atvežė spalvingas, beveik visą vasarą ir rudens pradžioje žydinčias gėles, kurios vėliau paplito po kitus Lietuvos dvarus. Dvarininkas Moravskis buvo aistringas sodininkas ir teigė, kad kuriant parką, būtina išnaudoti natūralaus peizažo privalumus. Jurginais jis susižavėjo pasiskaitęs sodininko, botaniko Juozapo Strumilos 1842 m. Vilniuje išleistą „Traktatą apie jurginus“, o savo oranžerijoje juos išaugino iš Sankt Peterburgo atsiųstų sėklų. Po kaimyninius dvarus, kaimus ir miestelius pasklidus žiniai apie nepaprastas gėles, žydinčias išpuoselėtame S. Moravskio gėlyne, daugelis jų ėmė geisti ir prašyti pilnavidurių jurginų gumbų. Norintys „Birštono“ jurginu pasigrožėti gali suskubti, kol dar sezonas, pakeliui tarp Birštono autobusų stoties ir „Lietuvos pašto“.

Dar vienas mūsų turizmo fenomenas- Lietuvos ledų žemėlapis- mini neįpratus ledų skonius, kurių galima paragauti Birštone. Artimiausia vieta pasmaližiauti dabar yra „Ledų alėja“. Ledainė mažytė, bet durys čia neužsidaro, nepaisant to, kad esame toliau nuo centro.

Medus, vynas ir kalnų sniegas- iš šių ingredientų gamintus ledus skanavo imperatorius senovės Romoje. Europoje XVII a. pab. ledams gaminti pradėti naudoti pieno produktai. Abiejų Tautų Respublikoje ledai išpopuliarėjo XVIII a. Pirmieji ledai, kuriais smaguriavo lietuviai, buvo vyšnių, serbentų, žemuogių, aviečių ir šaltalankių, apelsino žiedų, žibuoklių, rožių, migdolų, graikiškų riešutų, lazdyno riešutų, pistacijų, šafrano, kavos, karamelės, gvazdikėlių skonio. Labai malonus vaikinas už baro pasiūlo paragauti po šaukštelį įvairių ledų prieš perkant. Nors „Ledų žemėlapis“ iš tokių ypatingų ledų asortimento mini tik našlaičių žiedlapių ir tekšių skonio ledus šioje ledainėje, iš tiesų čia tikras Eldoradas smaližiams. Našlaičių žiedlapių skonio ledai man pasirodo tikras „harasmentas“ skonio receptoriams, o tekšių leduose yra mažų sėklyčių- kauliukų, todėl pirštu baksnoju į šeivamedžio ir šafrano skonių ledus. Šeivamedžio skonio ledai turi savyje tipinio rūgštumo, o šafrano skonio ledai yra gerai išbalansuoto saldumo, todėl abudu puikiai dera tarpusavyje. Tik nepervertinkite savo jėgų, nes porcijos šioje ledainėje labai dosnios!

Tada lėtai nešu savo garbingą asmenybę Birštono centro link, kur biuvetėse galima nemokamai pasimėgauti mineraliniais vandenimis. Natūralus mineralinis vanduo „Vytautas“ yra išgaunamas iš vienos seniausių ekosistemų Europoje – 25 tūkst. hektarų ploto Nemuno kilpų regioniniame parke. Šios milžiniškos teritorijos gilumoje, toli nuo šviesos ir civilizacijos, glūdi išskirtinai tyras „Vytauto“ šaltinis. Ypatingą ir nekintančią mineralinę „Vytauto“ sudėtį lemia atskirtas nuo išorinio pasaulio bei atidžiai saugomas 125 m gylio mineralinio vandens gręžinys. 1878 m. gydytojas Ivanas Radeckis netoli Nemuno vagos atrado stipriai mineralizuotą šaltinį, kuris buvo pavadintas Viktorijos vardu, o vėliau J. Tumui-Vaižgantui pasiūlius, pradėtas vadinti Vytautu. Šis mineralinis vanduo pradėtas pilstyti į butelius 1924 m.

„Vanduo gydo viską, vanduo daro stebuklus, profilaktika geriau nei gydymas“ – tai unikali sveikatos filosofija, kurią XIX a. sukūrė ir ištobulino vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneipas. Holistinis sveikatos gerinimas pagal Sebastianą Kneipą remiasi vandens terapija, judėjimo terapija, vaistažolių terapija, harmonijos terapija ir sveika mityba.  Pagal Kneipo rekomendacijas Birštone įrengtas Kneipo sodas, skirtas procedūroms su šaltu vandeniu organizmo grūdinimui, imuninės sistemos stiprinimui.

Labai pasiteisino mintis į išvyką pasiimti lauknešėlį iš namų. Lauke +28 ‘C ir visiškai nesinori pietauti kavinėse ar restoranuose, kurių Birštone netrūksta. Pakramsnoju savo užkandukų ir pasimėgauju šalimais sulčių bare siūlomomis šviežiais spaustomis sultimis. Labai kada vergauti pilvui nėra kaip, nes turiu iš anksto įsigijusi pasiplaukiojimą laivuku „Algirdas“. Vienos valandos trukmės kruizas Nemunu su gidu tokią karštą dieną tikrai vilioja turistus, jau nebegavau pirkti bilietų į ankstesnį reisą. Prieplaukoje jau pulkuojasi nekantraujantys užsiimti patogiausias vietas. Iki išplaukimo dar likęs pusvalandis, todėl mus gražiai „sužieduoja“ ir pasiūlo įsigyti gėrimų ar užkandžių iš prieplaukos baro.

Šis pasiplaukiojimas man patiko, nes buvo galima pamatyti Birštoną kitu kampu, gidės pasakojimas buvo informatyvus ir neįkyrus. Nė nepajutau, kaip prabėgo laikas.

Apsuku garbės ratą aplink Birštono mineralinio vandens garinimo bokštą, prie kurio „jūriniu efektu“ mėgaujasi sveikatintis atvykę pacientai, ir štai jau laikas būdrauti ar neatvažiuoja autobusas į Vilnių. Birštono autobusų stotis mane visada žavi savo botanikos sodo atmosfera, kur autobuso galima laukti džiunglėse. Aš turiu įsigijusi bilietą, todėl esu rami kaip belgas, bet autobusas startuoja Vilkaviškyje ir kerta Marijampolę, todėl bilietų neturintys keleiviai (Birštone nėra autobusų bilietų kasos, o vyresnio amžiaus keleiviai nemoka nusipirkti bilietų „gudrafonu“) kiek nerimauja ar bus vietų į Vilnių. „Kautros“ autobusas atrieda laiku ir praktiškai tuščias, todėl visi lengviau atsikvepiame.

Jieznas, Stakliškės, Aukštadvaris, Trakai (kur autobusą ima šturmu grįžtantys į sostinę italų turistai), Vilniaus kamščiai ir raudoni šviesoforai… Po tylaus Birštono pušų šlamesio ir mieguistos Nemuno promenados, Vilnius atrodo tikras betoninis beprotnamis. Kaip gera, kad Lietuvoje yra tokių skanių, gražių ir įdomių vietų, kaip Birštonas, kur galima pabėgti dienai be automobilio!

Kelionės išlaidos:

* kelionės partneris „Kautra“. Įprasta bilieto kaina į abi puses 16,60 EUR. Kaina gali skirtis nuo maršruto ir kelionės laiko.

* maistas ir gėrimas Birštone: apie 15,00 EUR

* pasiplaukiojimas laivuku „Algirdas“ Birštone: 10,00 EUR.

Viso: 25,00 EUR

Ar jau įkopėte į Birštono apžvalgos bokštą?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Vytautaitė