Madeira. I dalis – Per kančias į žvaigždes ir Funšalis

Madeiros salą atradau netikėtai, kaip ir portugalų jūrininkai 1419 metais. Tik pastariesiems salos grožis atrodė nė motais. Nepažįstama žemė buvo apaugusi medžiais, todėl pavadino ją Madeira. Išvertus iš portugalų kalbos tai reiškia mediena. Tokio vertimo geriau net nežinoti, nes šiandieniniame gyvenime Madeira yra žydinti sala. Užtenka salos pavadinimą įvesti į socialinių tinklų paiešką ir peržiūrėjus nuotraukas Madeira kaip mat atsiduria aukščiausiose norų sąrašo vietose. Taip atsitiko ir man, tik ne iš karto. Tik tada, kai aptikęs pigius bilietus į Londoną nustebau pamatęs skrydžio kainą į Madeirą. Į tokią vietą galima nuskristi taip pigiai? Kodėl gi ne.

Laikui bėgant skrydžio kainos keitėsi. Dar labiau jos pasikeitė pridėjus bagažą ir papildomą nakvynę Londone. Nusprendžiau pasidomėti kelionių paketais į Madeirą. Nemėgstu būti kelionių industrijos statistiniu turistu, bet jei sąlygos tikrai geros, tiek jau to. Išsiuntinėjęs užklausas gavau viliojantį pasiūlymą. Kaina peržengė norimas ribas, bet viešbutis neblogas. 4 žvaigždutės, pusryčiai įskaičiuoti – pasitariau su bendrakeleiviais, imam.

Sumokėjau avansą, o tada ir pilną kainą, bet nerimą kelia tai, kad jau kelintą dieną negaunu patvirtinimo dėl viešbučio. Sako, tai normalu, kai viešbutis neturi rezervinių kambarių. Skrydžių per Londoną kainos jau tapo nebeįdomios, todėl alternatyvų beveik nelieka. Dar laukiu. Jau beveik savaitė laiko praėjo, per tą laiką visus kelionės namų darbus pasidariau, o atsakymo nėra. Vėl skambinu Titui į kelionių agentūrą „Pasirink sparnus”, kuris padarė viską, kad kelionės kaina būtų mažiausia. Prašau jog pasakytų tik lėktuvų bilietų kainas. Nuojauta sako, kad reikia galvoti apie atsarginį variantą.

Pagaliau sulaukiu žinių – viešbutyje vietų nėra. Rimtai, viešbučiui reikia savaitės, kad atsakytų, jog viskas užimta? Nenoriu kurti sąmokslo teorijų, bet, panašu, tapau kelionių verslo niuansų įkaitu. Titas siūlo alternatyvų viešbutį, kurį pats surado. Sako, gėda siūlyti tą, kurį pasiūlė kelionių operatorius. Dar geresnis už pirminį variantą, bet ir brangesnis. O ką daryti jei jau savaitę savo mintyse gyvename Madeiroje? Tvirtiname ir iš kelionių operatoriaus užsisakome tik lėktuvų bilietus. Lėktuvų bilietų kainos ne kosminės, tačiau naivu tikėtis gerų kainų kai lėktuvas beveik pilnas. Lėktuvų bilietai jau kišenėje, o štai kur gyventi – neturime. Šiame viešbutyje taip pat trūksta laisvų kambarių. Tokia paguoda, kad atsakymą gauname per pora valandų.

Nors atsakymas neigiamas, man tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Peržiūrėjęs apgyvendinimo pasiūlymus įvairiose platformose jau žinau, kad už pasiūlytą paketo kainą išeis ir erdvūs apartamentai su vaizdu į Funšalį, ir automobilio nuoma savaitei, ir pietūs bei vakarienės visos kelionės metu. Keliausime savarankiškai. Taip, kaip patinka labiausiai. Galima dėtis daiktus. O jei kyla klausimas dėl sumokėtų už kelionės paketą pinigų, tai galiu nuraminti, „Pasirink sparnus” juos grąžino anksčiau nei nusiunčiau prašymą dėl pinigų grąžinimo. Neturiu jiems pretenzijų.

Paskutinis reikalas, kurį sutvarkiau prieš kelionę – automobilio nuoma. Neįsivaizduoju, kaip apkeliauti salą jo neturint. Tiesa, verta atkreipti dėmesį ne tiek į automobilio dydį, kiek į variklio galią ir automatinę greičių dėžę. Stačiose įkalnėse tai tikrai praverčia. Tada atsiranda kiti kriterijai – draudimo sąlygos, automobilio paėmimo vieta, darbo laikas, užstato dydis, kredito kortelė. Paieška užsitęsė, bet išsisprendė kiek netikėtai. Reikėjo dviejų automobilių, o Point car rental automobilių nuomos kompanijoje toks buvo tik vienas. Paskambinau. Gavau tokį pat norimą ir antrą. Maža to, be jokių kreditinių kortelių juos rezervavo ir su pilnu draudimu (išskyrus padangas ir pažeidimus automobilio salone) pasiūlė pigiau nei kitur. Gera turėti reikalų su į klientus orientuota kompanija. 100% rekomenduoju.

Kelionės priešistorei skyriau daug dėmesio. Tokia ta Madeira, tokia ir kelionė į ją. Tokios ir tos kelionės pasekmės. Taip jau atsitiko, kad skridau su sloga. Leidžiantis šiek tiek skaudėjo, o nusileidus užgulė ausis. Nejuokingai. Aplinkinius girdžiu, bet silpniau, o štai savo vidinį balsą girdžiu tarsi būdamas po vandeniu. Jausmas labai nemalonus. Dar nesmagiau pasidaro paskaičius apie galimas pasekmes. Net užsakytos vakarienės nesinori, todėl nieko nelaukdamas bėgu į visą parą dirbančią vaistinę. Ji vos už 400 metrų. Prisipurškiau ausis ir grįžau pirmiau nei atnešė risotto su jūros gėrybėmis. Didžiulė porcija, užteko dar ir pusryčiams.

Sako, rytas už vakarą protingesnis. Ne tik. Ryte džiaugiuosi pagerėjusia klausa, o vaizdas iš Casas do Forte do Pico apartamentų terasos ir pro miegamojo langą dar labiau džiugina. Vasarą saulė Madeiroje teka vėliau nei Lietuvoje ir įvertinus laiko skirtumą keliuosi beveik tamsoje. Brėkšta. Vienas po kito gęsta Funčialio namų ir gatvių žibintai, dar už kurio laiko iš už kalno švysteli pirmieji saulės spinduliai. Madeiros sostinėje prasideda kasdienis gyvenimas. Po pusryčių Funšalį patyrinėsiu iš arčiau.

Funšalis

Lyginant su kitais Europos miestais Funšalis yra pakankamai jaunas. Gal todėl svarbiausių lankytinų objektų sąraše figūruoja Funšalio katedra. Ji nepasižymi išskirtine architektūra, tačiau tai vienas iš nedaugelio išlikusių originalių statinių iš Madeiros kolonizavimo laikų. Jos statyba prasidėjo 1493 m. ir buvo baigta 1514 m. Katedros lubos pagamintos iš kedro medienos, o altorius dekoruotas auksu ir medžio drožiniais.

Nuo Funšalio katedros prasideda Avenida Arriaga, viena gyvybingiausių gatvių Madeiros sostinėje. Išskirtinis jos bruožas – palisandramedžiai. Paparčių formą primenantys lapai sudaro tankią lają, todėl net ir karštą dieną galima pasidžiaugti pavėsiu. Telieka tik įsivaizduoti kaip atrodo miestas, kai palisandramedžiai žydi levandų mėlynumo žiedais. Nors ir be žiedų man jie paliko didelį įspūdį.

Dar vieną Madeiros išskirtinumą galima pamatyti nuleidus akis žemyn. „Calçada Portuguesa“ – tai tradicinė Portugalijos grindinių įrengimo technika, panaudojant smulkius, netaisyklingos formos akmenis. Jie kruopščiai išdėliojami rankomis, siekiant sukurti įvairius raštus, ornamentus, figūras ar net meno kūrinius. Funšalyje dažniausiai naudojami juodi (bazalto) ir balti (kalkakmenio) akmenys, kurie sukuria ryškų kontrastą. Tai ne tik grindinys, bet ir Madeiros identiteto dalis.

Arriaga gatvėje yra ir daugiau meno.

Dar vienas akį traukiantis statinys šioje gatvėje yra Paço de São Lourenço. Tai tvirtovė ir rūmai viename. Pastatyti XVI a. pradžioje, siekiant apsaugoti Funšalio miestą ir jo uostą nuo piratų antpuolių, kurie tuo metu buvo dažni. Tai buvo strateginė vieta, leidžianti kontroliuoti įplaukimą į įlanką. Jo galingos sienos ir bastionai atlaikė ne vieną puolimą. Šiandien tai – Portugalijos atstovo Madeiroje oficiali rezidencija ir biuras.

Kiek aukščiau, ant vienos iš kalvų, galima pamatyti dar vieną tvirtovę. Fortaleza de São João Baptista do Pico arba Šv. Jono Krikštytojo tvirtovė priklausė sudėtingai Funšalio gynybos sistemai, kurią sudarė kelios tvirtovės ir fortai aplink miestą ir jo uostą. Jos vieta ant kalvos buvo strategiškai itin svarbi, nes ji leido kontroliuoti visą Funšalio įlanką ir uostą iš viršaus bei tarnavo kaip artilerijos pozicija.

Bene garbingiausioje Avenida Arriaga vietosi stovi paminklas, skirtas João Gonçalves Zarco. Šią portugališką pavardę matau pirmą kartą, tačiau vietiniams šis asmuo žinomas ir reikšmingas. João Gonçalves Zarco buvo vienas iš trijų portugalų jūrininkų, kurie oficialiai atrado Madeiros salyną 1419 metais. Jis yra laikomas vienu svarbiausių Madeiros istorinių veikėjų ir buvo pirmasis Funšalio kapitonas-majoras. Kiek toliau stovintį biustą jau galima atpažinti. Viską išduoda ūsai, tokius turėjo tik Pilsudskis. Jis 1930 metais atvyko gydytojų siuntimu. Stiprino sveikatą ir tuo pačiu paskatino lenkų susidomėjimą šia sala. Panašu, kad tas susidomėjimas ir šiandien neatslūgo, nes lenkų kalba kalbančių žmonių galima sutikti visur.

Madeiroje kurį laiką gyveno ir Kristupas Kolumbas. Tai žinomiausias iš visų asmenų, kuriems Funšalyje pastatyti paminklai ir kurie… jau mirę. Kad ir kaip skambėtų keistai, garsiausias Madeiros žmogus, kuriam dar gyvam esant pastatytas paminklas, yra Cristiano Ronaldo. Kas bent kiek domisi futbolu jo pristatyti nereikia. Futbolo ir socialinių tinklų žvaigždė, bet jo fanas nesu. Neturiu potraukio dar labiau nutrinti ir taip blizgančias jo skulptūros vietas, tačiau muziejuje apsilankau. Taurės, „auksiniai bateliai” ir net šokoladinė Ronaldo skulptūra – jo paties ir jo šeimos įrengtas muziejus visiškai ne mano skonio. Veikiau tai ne muziejus, bet asmeninių pasiekimų paroda.

Ronaldo muziejus stovi prie pat uosto, palei kurį driekiasi „Calçada Portuguesa“ papuošta promenada. Ja smagiausia pasivaikščioti ankstyvą rytą, kai saulė dar tik kyla iš už rytinių kalvų. Vėsu ir gaivu, o kompaniją palaiko vaikščiojantys ir bėgiojantys madeiriečiai. Geras energijos užtaisas prasidedančiai dienai ir geras laikas apsilankyti Funšalio turguje. Jis maždaug už kilometro nuo muziejaus.

Art Deco stiliumi pastatytas pastatas daug turistų dėmesio sulaukia visai ne dėl architektūrinės vertės. Viduje parduodamos žuvys, vaisiai ir gėlės sutraukia didelius srautus ne tik vietinių, bet ir turistų. Tai vieta, kur galima pajausti „vietinių” gyvenimą, o kartu pabūti autentiškoje ir meniškoje aplinkoje. Įdomu, bet kartu ir pavojinga. Prieš atvykstant skaičiau, jog geriau neragauti siūlomų vaisių, kurie tokiais atvejais būna ženkliai brangesni. O stebint, kaip kruopščiai tie vaisiai dėliojami, siekiant tobulo estetinio vaizdo, tokie perspėjimai neatrodo iš piršto laužti.

Smalsumą patenkinu ne tik apžiūrinėdamas siūlomus vaisius, bet ir praeidamas per žuvies turgų. Šiandien jis nedidelis, vos keli pardavėjai. Nors žuvį valgau dažnai, užsukau tik pasižiūrėti. Pamatyti kaip bjauriai atrodo jų tradiciniu patiekalu Espada virstanti žuvis ar kaip plekšnei diriama oda.

Visai netoli turgaus yra Teleférico do Funchal – keltuvas, kuris per 15 minučių užkelia į Funšalio priemiestį Monte. Jei juo keltis tik tam, kad nukeliauti į Monte Palace tropinį sodą ar pasivažinėti Tobogano, gali pasirodyti brangu. Pasikėlimas ir nusileidimas suaugusiam žmogui kainuoja 20 eurų, kai tuo tarpu daugeliui lietuvių pažįstamas Bolt pavežėjas ten pat nuveš už 10-12 eurų. Gal todėl Funšalyje šis keltuvas reklamuojamas ne kaip transporto priemonė, bet kaip pramoga? Ir dar užkilus pasiūlys nuotrauką įsigyti jei apačioje fotografui pamojavę ranka nepasakysite „No, thank you”.

Kylant galvoju, kodėl rūmai buvo statomi aukštai kalne, o ne prie vandenyno? Atsakymą galima suprasti iš karto išlipus iš keltuvo. Čia, viršuje, oras vėsesnis ir drėgnesnis nei vandenyno pakrantėje. Nors Madeira nėra ta vieta, kuri kenčia nuo karščių, visgi pietinėje salos pakrantėje vasarą gana karšta. Be abejo, įtakos turi ir vaizdas. Iš viršaus atsiveria tikrai nuostabūs panoraminiai vaizdai į Atlanto vandenyną.

Monte Palace prasidėjo ne kaip sodas, o kaip ambicingas sumanymas XVIII a. pabaigoje, kai Didžiosios Britanijos konsulas Madeiroje, Charles Murray, pastatė vilą, vadinamą „Quinta do Monte“. Vėliau, XIX a. pabaigoje, šią vilą ir aplinkines žemes įsigijo turtinga portugalų šeima, kuri 1903 metais pavertė ją prabangiu „Monte Palace Hotel“. Tai buvo šios vietos aukso amžius. Funšalio Monte rajonas klestėjo kaip elitinis Europos aristokratų ir turtingųjų kurortas, ieškantiems vėsesnio klimato ir nuostabių vaizdų. Viešbutis buvo žinomas dėl savo prabangos ir išskirtinės vietos.

Vėliau viešbučio populiarumas sumažėjo ir jis stovėjo tuščias bei apleistas daugelį metų. 1987 metais šią apleistą, bet didingą vietą įsigijo portugalų verslininkas ir meno kolekcionierius José Berardo. Jis turėjo viziją paversti ją kažkuo išties unikaliu. Berardo, vietoj to, kad atgaivintų viešbutį, ėmėsi kurti Monte Palace Tropical Garden – įspūdingą botanikos sodą ir meno galeriją po atviru dangumi. Jis investavo didžiulius pinigus į augalų, meno kūrinių ir plytelių kolekcijas iš viso pasaulio. Ir atrodo, kad jam pavyko.

Dabar keltuvu užkilus aukštyn galima pamatyti vieną įspūdingiausių ir labiausiai apgalvotų sodų pasaulyje. Monte Palace tropiniame sode galima išvysti tropinių augalų iš viso pasaulio, įsiliejančių į skulptūromis ir meno instaliacijomis praturtintą aplinką. Sekvojos, flamingai, gėlių promenados ir atvirutes primenantys vaizdai į Atlantą – laisvalaikiui tokioje aplinkoje reikia skirti ne vieną valandą. Papildomai galima apžiūrėti meno parodas ir kristalų muziejų.

Lankantis Monte rajone tiesiog nuodėmė nepasivažinėti Toboggan. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paauglių sugalvota nutrūktgalviška pramoga, tačiau ji beveik gali būti paženklinta Madeiros kultūros paveldo ženklu. Tai tradicinės, pintos medinės rogės, kurias valdo du vyrai, vadinami „carreiros”, vilkintys tradicines baltas uniformas ir avintys specialius batus su guminiais padais. Jais jie stabdo ir valdo roges. Šios rogės buvo naudojamos kaip greita transporto priemonė nuo XIX a. vidurio, kad gyventojai greičiau pasiektų Funšalį ir nuleistų krovinius žemyn iš kalnų. Dabar tai – populiari pramoga. Kartais tenka laukti netrumpoje eilėje.

Kelionė tokiomis „rogutėmis” trunka apie 10 minučių ir nusileidžia apie 2 kilometrus. Tiesiog gatve, paskui važiuojant automobiliams. Vieniems patinka lieti emocijas, kiti labiau žavisi profesionaliu tokios „transporto priemonės” valdymu. Beje, „carreiromis” gali būti ne bet kas, o tik specialius pažymėjimus turintys madeiriečiai. Tokių dabar saloje yra 154.

Nusileidus žemyn apimtus emocijų „keleivius” pasitinka komercinė aplinka. Iš pradžių pasiūlys įsigyti nuotrauką Toboggan rogėse, o tada taksistai už 25 eurus norės pavežti į trasos pradžią. Svarbu per anksti nepriimti pasiūlymo, nes paėjus kiek toliau galima suderėti priimtiną 10 eurų kainą. O jei į Monte užkilote ne su keltuvu, bet su taksi, nesukdami galvos kvieskite Bolt ir leiskitės žemyn į Funšalį.

Prieš kelionę į Madeirą planavau, jog Funšaliui skirsiu vieną dieną. Maždaug tiek laiko Madeiros sostinei ir reikia, tačiau Funšalį tyrinėjau ne per vieną kartą. Du rytai, kuriais vaikščiodamas sostinės gatvelėmis mačiau kaip bunda miestas, buvo tikrai nuostabūs. Gaivu ir erdvu, priešingai nei šiek tiek tvankiais vakarais. Galima vietinių draugijoje atsisėsti lauko kavinėje ir išgerti kavos su neįsimenančių pavadinimų pyragaičiais. Galima stebėti į darbus skubančius vietinius ir vieną po kitos stačiomis gatvėmis žemyn riedančius automobilius. Čia jų stabdžiai turi būti patikimi kaip niekur kitur.

Prisipažįstu, norėjau Funšaliui skirti 2-3 valandomis daugiau, tačiau šios kelionės tikslas ne Funšalis, bet visa Madeira. Apie ją – sekantis įrašas. Netrukus.