Lenkų fortifikacijos tarpukario Vilniuje

2015 metus baigiam su Gatvės gyvos organizuota nauja ekskursija „Lenkų fortifikacijos tarpukario Vilniuje”. Kam oficialiai, kam neoficialiai, bet tarpušventis daug kam yra atostogų laikotarpis. Gal todėl ir ši ekskursija numatyta darbo dieną. Juk kas norėjo turėjo pakankamai laiko nuo pat Kalėdų pavalgyti, atsigerti ir pamiegoti, todėl pusdienis prasiblaškymui, susipažįstant artimiau su tarpukario metu lenkų statytais kariniais objektais, tikrai į naudą. Tuo labiau, kad tai nauja ekskursija, o dėl didelio susidomėjimo jos autorius Albertas net registraciją įvedė. Tiesa, ji labiau reikalinga sklandžiam ekskursijos vedimui, kadangi tai kartu ir pirmoji ekskursija, kuri vedama ne tik pėsčiomis, nes nuo vieno objekto iki kito reikia važiuoti automobiliu. Ekskursijos dalyvių su automobiliais prašoma paimti į ekipažą tuos, kurie neturi transporto priemonės. Nors tai gali atrodyti neįprastai, jokių nesklandumų neiškyla.

Ekskursija prasideda Vilkpėdėje prie prekybos centro Moki-veži. Gamta pagaliau susiprato ir atsiuntė ne tik sniego, bet ir beveik 10 laipsnių šaltuką, todėl išlošė apsirengę slidininkų ar kitą šiltą aprangą. Trina rankas ir šildymo katilus užkūrę šilumos gamintojai, nes bus už ką pinigų pasirinkti. Prieš pradedant ekskursiją visi dalyviai supažindinami su sauga objektuose ir kiekvienas deda parašą, kad dėl savo žioplumo ar neatsargumo galės kaltinti tik pats save. Viskas logiška ir suprantama, prieštaraujančių neasiranda ir pajudame link pirmojo objekto. Tikriausiai daugeliui vilniečių tekę girdėti ir net matyti taip vadinamus bunkerius, kurie statyti tarpukario laikotarpiu, tačiau vargu ar daug kas pasakytų jų tikrąją paskirtį. Kad būtų lengviau prisipažinti, pasakysiu, kad ir mano istorinės žinios yra su didelėmis spragomis, kas dar labiau šią ekskursiją daro įdomia.

O istorija tokia, kad 1920 metais lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Rytų Lietuva ir vakarinė dabartinės Baltarusijos dalis buvo prijungtos prie Lenkijos. Šios žemės buvo kaip pleištas įsiterpusios tarp Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos, iš kurios buvo tikimasi galimos karinės grėsmės, todėl buvo nuspręsta kurti gynybinę sistemą Vilniaus miestui apsaugoti. 1923 metais lenkų pradėta kurti gynybinė sistema, susidedanti iš antžeminių ir požeminių amunicijos sandėlių, bunkerių, kovinių pozicijų, vadaviečių bei juos jungiančių ryšio linijų ir siaurojo geležinkelio. Planuojamiems darbams atlikti stigo tiek kvalifikuotų darbuotojų, tiek darbo jėgos, todėl buvo samdomos privačios įmonės. Per pora metų buvo baigtos antžeminių ir požeminių sandėlių statybos. Burbiškėse, Vingio parke, Šnipiškėse, Antakalnyje, Žvėryne pastatytus karinius objektus sujungė nutiestas siaurasis geležinkelis, tačiau iš 12 numatytų kovinių bunkerių kompleksų pilnai įrengtas buvo tik vienas. Vėlesnė istorija susiklostė taip, kad prasidėjus Antrąjam Pasauliniam karui hitlerinė Vokietija  užpuolė Lenkiją iš vakarų. Tuo metu ne Vilnius lenkams buvo galvoje, todėl į vakarus buvo permestos visos pajėgos ir amunicija. Vėliau iš rytų atėjusi Raudonoji armija užėmė Vilnių ir įrengta gynybinė sistema nepasitarnavo. Netgi vaizdžiai sakoma, kad iš šių įtvirtinimų nebuvo iššautas nei vienas šūvis.

Grįžtant prie pirmojo ekskursijos objekto reikia pasakyti, kad ekskursijos metu lankysime tik požeminius sandėlius ir požeminius kovinius bunkerius. Iš antžeminių objektų nelabai kas išlikę, o ir įdomumo prasme požeminiai įrenginiai kur kas įdomesni. Vilkpėdės gatvėje esantys požeminiai sandėliai išsilaikę blogiausiai iš visų, kurie buvo pastatyti. Iš penkių sandėlių išlikęs tik vienas, kuriame kaimyninių gyventojų įrengtas sandėliukas. Tik prie įėjimo yra šiokia tokia tvarka (ten, kur patenka dienos šviesa), kitose patalpose sandėliukai jau virtę šiesiog šiukšlynu. Visuose požeminiuose sandėliuose buvo įrengta vėdinimo sistema. Virš įėjimo į sandėlį durų matosi ventiliacijos anga, virš kurios lenkų valdymo laikais buvo pavaizduotas erelis laikantis vainiką. Nei vienas toks bareljefas šiandienos nesulaukė. Sekančio objekto apžiūrai važiuojame į Rasų gatvę, kur yra išlikę visi penki požeminiai sandėliai. Sutapimas ar ne, bet jie nėra įtraukti į Valstybės saugomų objektų sąrašą ir Pavilnių regioniniame parke patekę į suformuotą sklypą atsidūrė po naujo gyvenamųjų namų kvartalo „Rasų namai” pastatytais namais. Kažkada kariniais tikslais statytuose požeminiuose sandėliuose gyventojai galės įsirengti vyno rūsius, tokį sprendimą siūlo projekto vystytojas. Na o mums svarbiausia, kad vienas iš naujų butų savininkų sutiko atrakinti sandėlius ir mus įleisti vidun. Ar tai buvo statytojų sumanymas, ar statybas leidusios institucijos reikalavimas, neaišku, bet visi požeminiai sandėliai po namais yra restauruoti ir sutvarkyti: įdėti nauji metaliniai vartai, sutvarkytos sienos ir angos, naujai išvedžiota elektros instaliacija, netgi restauruotas erelio bareljefas ant sienos. Viduje viskas švaru ir tvarkinga. Kai kuriose sandėliavimo patalpose jau įstatytos naujos metalinės durys. Už jų gal kas iš tikrųjų vyno rūsį darys, nors labiau tikėtina, kad šios patalpos taps eiliniais sandėliukais uogienėms, dviračiams ar kitokiems rakandams susidėti. Vienoje iš atvirų sandėliavimo patalpų matosi išlikusios betoninės lentynos. Tokios lentynos buvo visuose sandėliuose, tik vienos buvo betoninės, kitos – medinės. Galinėje sienoje matosi anga, į kurią galėjo būti įstatoma žibalinė lempa. Visi požeminiai sandėliai turėjo 2, 4 arba 8 sandėliavimo patalpas. 8 patalpų sandėliai buvo dviaukščiai, o į antrą aukštą vesdavo dveji laiptai bei veikė krovininis liftas. Ekskursijos dalomojoje medžiagoje pateikiama 8 patalpų sandėlio pjūvis iš šono ir iš viršaus. Rasų gatvėje mūsų apžiūrimas požeminis sandėlis yra 4 patalpų. Per du įėjimus patenkama į kolidorių, kuriame yra durys į atskiras sandėliavimo patalpas. Sandėliuose buvo įrengti bėgiai, kuriais vežimuose buvo transportuojama sunki amunicija. Grindyse dar matosi išlikusios bėgių žymės su buvusiais sukamaisiais ratais kolidoriaus galuose ir ties durimis. Šių ratų pagalba buvo galima keisti vežimo važiavimo kryptį. Sandėliavimo patalpas juosia ir su kolidoriumi jungiasi siauras kolidorius, kuris buvo daromas sprogimo griaunamąjai jėgai sumažinti. Rasų gatve einant link požeminių sandėlių stovi namas-pilaitė. Pasirodo, čia ne patys gyventojai savo architektūrines idėjas įgyvendino, o tai yra palikimas nuo tarpukario. Lenkai šalia Rasų gatvės sandėlių vadavietę buvo įrengę, o dabar šis pastatas su nedideliais pakeitimais į gyvenamąjį namą transformuotas. Internete tai patvirtinančių faktų rasti nepavyko. Vykstame prie Pučkorių atodangos, kur buvo įrengtas vienintelis kovinių pozicijų kompleksas. Lenkai tikėjo, kad jei ir sulauktų grėsmės iš Rytų, tai ji turėtų ateiti šiuo iš rytų vedančiu keliu (dabartinė Kojelavičiaus gatvė). Viso čia įrengti keturi bunkeriai, kurie išdėstyti vienoje linijoje. Pirmasis bunkeris yra prie pat Pučkorių atodangos. Tai atvira kovinė pozicija su įrengta vieta kulkosvaidžiui. Dabar visi šio gynybinio komplekso bunkeriai yra tiesiog miške ir apsupti medžiais, todėl iš jų matomumas nekoks. Tikėta, kad prieš Antrąjį pasaulinį medžių čia buvo kur kas mažiau, nes šių bunkerių tikslas – ginti pagrindinį kelią iš rytų. Iš šios kovos pozicijos tuneliu patenkame į kareiviams skirtą patalpą, kur buvo įrengti suoliukai. Sėdėjimas čia tai tarsi laukimas mirties eilės. Nors čia yra keturi bunkeriai, apžiūrėsime tris iš jų. Kad nuvažiuoti į sekantį bunkerį, esantį kitoje Batoro gatvės pusėje, tenka įveikti orientacinės trasos vertą maršrutą. Privažiavę, ant kalvos randame bunkerį, kurio įėjimas beveik visiškai užpiltas smėliu. Nors prieš ekskursiją visiems buvo pranešta, kad aprangą dėtis tokią, kad nebijotume susitepti, niekas nežiūrėjo rimtai į Alberto pasiūlymą lįsti į šį bunkerį. Aišku, jis pajuokavo. Nors šis bunkeris skiriasi nuo ankstesniojo, apsiribojame apžiūrėdami jį tik iš lauko. Paskutinis bunkeris pats didžiausias ir sudėtingiausias. Čia jo schema iš dalomosios medžiagos: Jei prieš tai buvusio bunkerio buvo smėliu užpiltas įėjimas, tai čia koridorius į apžvalgos poziciją užpiltas iki pusės, todėl keletą metrų tenka eiti žąsele. Kitas koridorius, vedantis į kovinę poziciją užpiltas beveik iki viršaus, todėl lįsti gulomis nesiryžtame. Nepaisant sukeltų dulkių bei į nosį ir burną lendančio smėlio, vis tiek užlipame laiptais ir pasiekiame apžvalgos poziciją. Nors ji ant kalvos viršaus, aplink tik medžiai ir pastatai matosi. Beje, stebėjimo pozicijoje vieną stebėtoją dar nuo helovino užsilikusį radome. Lankantis čia vienam ne juokais galima išsigąsti, nors tai tik kaliausė. Aptikome ant lubų ir vieną šikšnosparnį žiemojantį. Kur kas jų daugiau yra Antakalnio požeminiuose sandėliuose Šilo gatvėje. Tai sekantis mūsų ekskursijos apžiūros objektas, į kurio vidų neisime dėl tų pačių ten žiemojančių šikšnosparnių. Šilo gatvėje esantys sandėliai gana gerai išsilaikę, o juose žiemoja net 7 šikšnosparnių rūšys. Tai viena didžiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų pietryčių Lietuvoje, todėl ji įtraukta į Natura 2000 sąrašą. Tiesą sakant, abejojau ar visi dalyviai paklus prašymui neiti į vidų, nes dauguma spynų sugadintos ir galima laisvai patekti į sandėlius. Abejonės nepasitvirtino, kultūros pas lietuvius dar yra. O draudimai ir baudos kartais veikia netgi priešingai. Juokingai atrodo noras padaryti 0 promilių ribą vairuotojams kai stiprieji gėrimai pardavinėjami kiekvienoje degalinėje. Kai kur net didesniais kiekiais nei patys degalai. Turbūt kai kam skaudu prarasti pajamas iš akcizų, tai suprask – gerk, bet nevažiuok.

Pasak gido, visi matyti požeminiai statiniai pirmiausiai buvo pastatomi, o tik po to užpilami žemėmis. Taip įrengti buvo paprasčiau ir kainavo pigiau. Dirbtiniu būdu suformuoti pylimai gan gerai matosi Šilo gatvėje. Šie požeminiai sandėliai yra įtraukti į kultūros vertybių sąrašą kaip retas architektūrinis ir inžinerinis statinys. Vilkpėdėje, Rasų gatvėje, Antakalnyje ir Šnipiškėse įrengti bunkeriai turėjo po 5 požeminius sandėlius, kurių kiekvienas buvo su dviem įėjimais. Iš tų 5 sandėlių 2 turėjo po dvi sandėliavimo patalpas, 2 – po 4 sandėliavimo patalpas. o vienas dviaukštis – 8 sandėliavimo patalpas.

5 požeminiai sandėliai yra ir Šnipiškėse – paskutiniame mūsų ekskursijos taške. Rudenį nukritus medžių lapams gan gerai matosi visai šalia Geležinio Vilko gatvės esantys 10 įėjimų į bunkerius. Sovietiniais metais dalis bunkerių buvo naudojami kaip civilinės slėptuvės, todėl įėjimai ir kai kurios vidaus konstrukcijos buvo pakeisti. Dviejų aukštų požeminiame sandėlyje dar pavyko rasti ir ventiliacijos sistemos liekanų. Vienų šaltinių teigimu tiek ventiliacija, tiek hidroizoliacija, tiek kiti konstruktyvai buvo apgalvotai ir gerai įrengti. Net sulaukę šių dienų požeminiai sandėliai gerai apsaugoti nuo gruntinio ir lietaus vandens. Kiti šaltiniai teigia, kad kvalifikuotų darbininkų stoka ir lėšų stygius įtakojo daug broko statybų eigoje, dėl ko trūkinėjo sienos ir rinkosi drėgmė. Jei ką domina konkretesni faktai apie bunkerius ir kitus XX amžiuje Lietuvoje statytus karinius objektus, Albertas rekomenduoja pasiskaityti knygą „XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje”. Gražias nuotraukas ir faktais paremtą santrauką galima rasti bloge Pamirsta.lt. Vyrai nepatingėjo ne tik po bunkerius išlandžioti, bet ir informacijos paieškoti. Šioje vietoje 4 valandas trukusią ekskursiją baigiam. Nauja tema ir naujas ekskursijos formatas – už tai reikia padėkoti „Gatvės gyvos” ir palinkėti neprarasti įkvėpimo. Nusistovėjusių standartų laužymas ir kitoks požiūris į ekskursijas anksčiau ar vėliau privers pasitempti ir keistis kiekvieną, kuris nori uždirbti už ekskursijų vedimą. Svarbiausia, kad nuo to bus geriau mums visiems, kurie nori kažką naujo pamatyti, išgirsti, pajausti, išbandyti.