Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Merkinėje yra du autobuso sustojimai- pačioje Merkinėje ir keli kilometrai nuo jos, Merkinės Kryžkelėje. Nuo Kryžkelės galima atvažiuoti iki Merkinės centro, bet laukti tokio autobuso reiktų gerą pusvalandį, o važiuoti-vos šešias minutes. Ir nėra garantijos, kad autobuse bus vietų, nes autobusai vyksta iš arba į Druskininkus, todėl greitai užsipildo. Išsirinkau Kautra Plius reisą iš Vilniaus 07.20 – 09.57 ir iš karto paėmiau atgalinį bilietą 19.34 – 21.10. Tai buvo paskutinis tos dienos reisas ir kaip aš buvau teisi, kad iš karto ėmiau bilietus į abi puses!

Merkinės Kryžkelėje esame laiku- kelios minutės iki devintos ryto. Labai pasisekė, kad autobusu į maratono bėgimą Merkinėje vykusios merginos atvažiavo pasiimti draugė. Todėl nereikėjo kulniuoti pusvalandį iki Merkinės centro, o vos per kelias minutes atzvimbėme prie Merkinės apžvalgos bokšto, nuo kurio startavo maratono bėgimas. Aš nebėgu, bet vis tiek sportuoju- lipu į apžvalgos bokštą. Šis dvidešimt šešerių metrų aukščio bokštas man patiko labiau negu vaizdas nuo jo. Man atrodo, kad miškas stipriai užaugęs ir apylinkių panorama nėra pilnai atskleista.

Laimei, panoramos problemą puikiai išsprendžia Merkinės piliakalnis. Merkio ir Nemuno santakos panorama- viena gražiausių visoje Lietuvoje.

Merkinėje kryžiavosi keliai tarp Vilniaus ir Varšuvos, Kauno ir Gardino. Trikampis Vilnius-Kaunas-Gardinas turėjo didelę strateginę ir gynybinę reikšmę. Kryžiuočių kelių aprašymuose ir kronikose Merkinės pilis minima nuo 1377 m. Po Žalgirio mūšio pilis nebeminima, bet Merkinės gyvenvietė plėtėsi, susiformavo turgaus aikštė, veikė smuklės, parduotuvės, užvažiuojamieji namai, kūrėsi amatininkai. Nuo XVI a. minimas Merkinės karališkasis dvaras. Žygimantas Augustas suteikė Merkinei miesto teises ir turgaus privilegiją. Nuo XVI a. Merkinė žymima visuose Abiejų Tautų Respublikos žemėlapiuose. Kraštas labai nukentėjo per Tvaną ir Šiaurės karą. Įdomu tai, kad Merkinė buvusi svarbiu upiniu uostu, čia buvo iškraunama ir parduodama druska, kuri buvo gabenama prieš upės srovę nuo Kauno į Gardiną. XIX a. rašoma, kad Merkinė buvo prekybinės laivybos centras, kuriame buvo statomi ir laivai. Caro metais Merkinė labai nuniokota kovojant su sukilėliais. Istorinės rotušės vietoje buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuriai caro administracija atidavė varpus iš sunaikinto Trakų dominikonų vienuolyno. Antrojo Pasaulinio karo metais Merkinės centras buvo subombarduotas, sunaikinta ir Merkinės žydų bendruomenė, Merkinės gyventojų neaplenkė ir sovietinis teroras, trėmimai. Apylinkėse veikė Dainavos apygardos partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko- Vanago.

Merkinės piliakalnis pasitinka naujove- Šarūno sostu. Šarūnas buvo mitinis Dainavos krašto kunigaikštis. Man teko girdėti, kad šis legendinis kunigaikštis neva tai gebėjęs pasiversti vilkolakiu.

Įsiamžinusi Šarūno soste, grįžtu į miestelio centrą. Jau nebe tiek daug laiko liko iki ekskursijos, todėl dar noriu pasinaudoti proga ir apžiūrėti buvusioje cerkvėje įkurtą Merkinės krašto muziejų. Jo beieškodama praeinu pro Adolfo Ramanausko- Vanago paminklą. Kryžkelėje ant vieno kelio priklaupęs ginkluotas partizanas lyg taip ir žiūri, iš kur čia priešas kyštels nosį. Vien sovietų ir nacių okupacijų metu Lietuva neteko daugiau nei 300 000 savo piliečių, kurie žuvo miškuose, tremtyje, kalėjimuose, emigravo į Vakarus. Vien partizanų žuvo daugiau nei 20 000.

Skulptūrą sukūręs Gintautas Lukošaitis įkvėpimo sėmėsi iš neabejotinai žinomiausios partizano nuotraukos. Adolfas Ramanauskas-Vanagas kovų metu rašė: „Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Merkinėje buvo trijų sinagogų kompleksas. Šiandien dalinai išlikęs pastatas, datuojamas XIX-XX a. sandūra. Merkinės žydai vertėsi prekyba, turėjo malūnus, lentpjūves, fabrikus, gamino plytas ir liejo žvakes. Įdomu tai, kad nors veikė kepyklos ir buvo tekstile besiverčiančių amatininkų, šios prekės ir paslaugos nebuvo Merkinėje labai paklausios, nes pagal to meto įpročius, nepaisant tautybės ir konfesijos, duoną kepdavo ir šeimos drabužius taisydavo motina. Žydai turėjo savo mokyklas, biblioteką, visuomenines organizacijas, savo savanorių gaisrininkų komandą. Mieste Abraomo Zalmano Raiznerio iniciatyva suprojektuotas ir pastatytas vandens bokštas- tuo metu tokio vandentiekio neturėjo nei vienas Lietuvos miestas. Iš Merkinės kilęs ir Davidas Elijas Staunas (1889-1952) JAV teisininkas, politikas, 1919 m. inicijavęs Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo procesą JAV Kongrese. Tikslų Merkinės žydų kilmės gyventojų skaičių žinome tik iš 1765 m. gyventojų surašymo- 458 gyventojai. Rusijos imperijoje uždraudus žydams turėti žemės, jie iš kaimų kėlėsi į miestus. „Merkinė buvo gražus miestas daugeliu prasmių. Jis turėjo gerą vardą visame krašte […].“- prisimena rabinas Šlomo A. Šoras. Pirmojo Pasaulinio karo metais ir sovietmečiu nukentėjusi ir Antrojo Pasaulinio karo metais į getą suvaryta Merkinės žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1941 m. rugsėjo 10 d.

Merkinė turi ambicijų tapti karališkos istorijos miestu. Svarbią reikšmę turi Vazos namas- pastatas, kuriame 1648 m. mirė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladizlovas IV Vaza.

Po Žygimanto Augusto mirties prasidėjo renkamų valdovų era. Jo sesers, Švedijos karalienės, palikuonys tapo mūsų valdovais. Vladislovas Vaza buvo labai imlus mokslui, poliglotas. Tiesą sakant, mūsų didikai visi buvo poliglotai- laisvai kalbėjo trim, keturiom, penkiom kalbom. Vazų valdymo metais atsiėmėme Smolenską, nors valdžios įtvirtinti Maskvoje nepavyko. Vladislovas Vaza kartu su Jonu Karoliu Chodkevičiumi pasižymėjo Chotyno mūšyje prieš Osmanus. Kelionės po Europą metu karalaitis užmezgė naudingas politines pažintis, jo valdymo metais į mūsų šalį atvyko daug užsienio menininkų. Būtent Vladislovo Vazos valdymo laikotarpis vadinamas Abiejų Tautų Respublikos „Aukso amžiumi“.

Dar būdamas karalaičiu, Vladislovas Vaza valdė Merkinės dvarą. Jis mėgdavo čia lankytis, savo viešnagės metu čia priimdavo užsienio šalių pasiuntinius; nekilnojamo turto Merkinėje įsigijo jam artimi didikai. Dar nuo Vytauto laikų vietovė garsėjo puikiomis medžioklėmis. Čia, gražiojoje Merkinėje, jis į garbingą tremtį išsiuntė savo tuo mylimąją. Vladislovas Vaza mylėjo pirklio iš Lvovo dukterį Jadvygą Lužkovską, tačiau po oficialių vedybų su Habsburgaite jis, pagal to meto tradicijas, turėjo iš dvaro išsiųsti savo favoritę, todėl Jadvyga buvo naudingai ištekinta už Merkinės seniūno. O norinčių vesti ją buvo daug, netgi ne dėl naudos, o dėl pačios moters. Apie Jadvygą Lužkovską kalbėjo net ir už šalies ribų: „Tikrai labai graži. Ir kas svarbiausia, tokia žavi, kad ir aprašyti neįmanoma. Ponia juodomis bedugnėmis akimis, juodais plaukais, nepaprastai lygia ir skaisčia oda.“ Karalius norėjo ją vesti, pavyzdžiu ėmė Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę, bet miestietė jokiu būdų negalėjo prilygti didikei iš kilmingos giminės. Karalius pats parinko jai vyru nebejauną Janą Vipiskį, kurį paskyrė Merkinės seniūnu, ir po vedybų jaunoji pora išvyko į Lietuvą. Savo vaikų jie taip ir nesusilaukė.

Vladislovas Vaza mirė Merkinėje 1648 m. Valdovą kankino podagra, inkstų akmenligė, šlapimo pūslės problemos. Vaikščioti jau nebegalėjo, dvariškiai jį nešiojo specialiame fotelyje. Prieš mirtį karalius liepė išnešti jį aikštę, kur ir mirė apsuptas miestiečių ir dvariškių. Jis buvo palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje, o jo širdis- Vilniaus katedroje.

Savo sūnų Vladislovą Konstantiną valdovas pripažino, prieš mirtį testamentu suteikė suteikė jam grafo Vasenau titulą ir įpareigojo globoti tuo metu jau našlavusią motiną. Kad jai nieko netrūktų, užrašė didelę sumą pinigais.

Vladislovas Konstantinas paveldėjo savo tėvo jaunystės laikų grakščią figūrą, o iš motinos- jau minėtas nuostabiai juodas akis. Niekada nevedė, nors rinktis galėjo dar ir kaip. Jadvyga netrukus irgi mirė ir Vladislovui Konstantinui teko emigruoti- jis suprato, kad vietos diduomenė, net ir su velionio karaliaus pripažinimu, jo nepriims kaip sau lygaus. Viską apsvarstęs, išvyko į Angliją. Nors karalius Karolis II jį priėmė palankiai, jaunuolis netruko pridaryti triukšmo meilės fronte ir dvikovoje nukovė savo konkurentą. Kilo baisus skandalas ir „ūkanotąjį Albioną“ teko palikti.

Taip jaunasis grafas atsidūrė Ispanijoje, kur jį apkabino artimas giminaitis- karalius Pilypas IV, jo tikras pusbrolis, mat Pilypo IV ir Vladislovo Vazos motinos buvo tikros seserys. Ispanijos dvare Vladislovas Konstantinas gyveno kaip aristokratas, pradėjo sėkmingą karinę karjerą. Tačiau ir čia jam koją pakišo amūriniai nuotykiai, po kurių teko skubiai bėgti į Paryžių. Čia jis prisistatė į savo dėdės Jono Kazimiero dvarą. Šis jau buvo atsisakęs Lenkijos karūnos ir gyveno Paryžiuje iš laiku iš Lenkijos išvežtų brangenybių. Dėdė sūnėną priėmė labiau verčiamas statuso negu meilės savo artimui, paliko jam pinigų „juodai dienai“, kuriuos jaunuolis netruko prašvilpti taip tos „juodos dienos“ ir nesulaukęs. Kai baigėsi pinigai, grafas Vasenau laimės ieškoti nusprendė Romoje.

Romoje tiek triukšmo Europoje sukėlusį jaunuolį priėmė jo teta Aleksandra Vaza. Jis tapo šveicarų gvardijos kapitonu, teta prieš mirtį testamentu jam paskyrė padorią pensiją iki gyvos galvos. Taip Vladislovas Konstantinas, grafas Vasenau, patogiai ir nugyveno likusį gyvenimą.

Autobuso sustojimas Merkinėje apipavidalintas patriotiškai. Juozas Bakšys (1884-1925) buvo kunigas, teologijos mokslų daktaras, Jono Basanavičiaus bendražygis, šaulys, aušrininkas, lietuvybės puoselėtojas, pirmasis Merkinės vidurinės mokyklos direktorius. Pirmojo pasaulinio karo metais labai stipriai gelbėjo nukentėjusius nuo karo- ieškojo lėšų jiems šelpti, steigė valgyklas, prieglaudas, bendrabučius. Juozas Bakšys padėjo suorganizuoti konferenciją, kurioje išrinkti atstovai 1918 m. paskelbė Nepriklausomybę.

Jis dažnai darydavo ekskursijas prie administracinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos. Žmonės kitoje administracijos linijos pusėje rinkdavosi prie Merkio ir giedodavo Lietuvos himną, bet atbėgę ginkluoti lenkai susirinkusius išvaikydavo. Kai mokytojai direktoriui pasakė, kad lenkai gali pradėti šaudyti, šis atsakė: „Nebijokit, aš pirmas stoviu.“

Merkinės krašto muziejus man labai patiko. Planuojama, kad ateityje jis persikels į atkurtą Vazos namą. Muziejuje pristatoma Merkinės istorija ją iliustruojant įdomiais eksponatais, galima įsigyti knygų. Mūsų gidas Žygimantas Buržinskas papasakoja apie Merkinės seniūną Mykolą Kazimierą Pacą ir pasivaikštome po jo fundacijų Merkinėje vietas: rotušę, buvusius vienuolynus, dvarvietę… Laikas buvo negailestingas Merkinei, todėl iš Paco fundacijų likęs vien tik prisiminimas.

Merkinėje daug kur istorinės vietos pažymėtos koplytstulpiais, pastatyti informaciniai stendai, įrengtos kelio nuorodos. Man tai labai patiko ir paliko gerą įspūdį. Informaciniai stendai tvarkingi, neapipaišyti- iš karto matosi, kad Merkinėje gyvena padorūs žmonės.

Merkinės dominikonų vienuolyno 200-ties metų veikla nutrūko caro metais. Katalikų bažnyčia rėmė sukilėlius, todėl caro administracija ėmėsi represijų. Caras Nikolajus I asmeniškai nurodė uždaryti Merkinės dominikonų mokyklą, o vienuolius įkalinti Vilniuje. Dominikonų vienuolyno pastato liekanos buvo nugriautos.

Jėzuitų kompleksas turėjo atrodyti išties įspūdingai. Po Jėzuitų ordino panaikinimo turtas perėjo dominikonams, bet šiuos ištrėmus ir uždarius šį vienuolyną, pastatas buvo išparceliuotas plytoms.

Mykolas Kazimieras Pacas Merkinės seniūnu buvo dvidešimt metų. Per tą laiką jis daug investavo prikeldamas Merkinę iš po Tvano griuvėsių. Ne išimtis ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. „Bažnyčią, kurią priešai buvo sugriovę, šviesiausias ponas Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas, Merkinės seniūnas, dabar atstatė. Įrengė didįjį altorių ir pusvargonius. Taip pat kunigas Adomas Giedraitis atstatė Švč. Mergelės altorių.“– mini XVII a. bažnyčios inventorius. Nors bažnyčia vėlesniais metais degė ir buvo kiek perstatyta, jai pavyko išvengti baisiojo Merkinės bombardavimo.

Buvusioje Merkinės dvarvietėje dabar įsikūręs ne etmonas ar seniūnas, o keliautojas, žurnalistas ir kulinaras Vytaras Radzevičius ir jo „Merkinės fabrikas“. Pavadinimą pasufleravo čia kadaise iš tiesų veikęs muilo fabrikas. Čia vasarą atidaromas gatvės maisto kiemas „Pasaulio puodai“. Pasiimu šalto alaus ir klesteliu į šezlongą, o prieš akis atsiveria stulbinanti Merkinės piliakalnio ir santakos panorama. Vaizdas už milijoną!

Turiu dar kartą pasidžiaugti įrengtomis kelio nuorodomis visoje Merkinėje. Netoliese yra senosios žydų kapinės ir Holokausto vieta. Sekdama kelio nuorodomis, nesunkiai jas abi randu. Senosios žydų kapinės veikė apie 300 metų. Kapinių teritoriją sudarė apie 3 ha. Šiose kapinėse atsekama tendencija laidoti eilėmis, moteris šalia moterų, vyrus šalia vyrų. Dominuoja nesudėtingų formų antkapiai, juos simboliais puošti pradėta vėlai, tik XIX a. pab. Seniausi paminklai nukreipti šiaurės link, vėliau orientacija keitėsi į šiaurės rytus, galiausiai į rytus. Ši tendencija išsilaikė iki 1941 m.

Netoliese yra Holokausto vieta. Čia 1941 m. buvo nužudyti 854 žydų kilmės gyventojai: 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai.

Nacionalinis lankytojų centras šiandien nedirba. Tai jau antras kartas, kai nepavyksta jame apsilankyti. Mūsų turizmo srities specialistams vis dar trūksta lankstumo dėl darbo laiko turizmo sezono metu.

Merkinės kryžių kalnelis iškilo čia 1989-1994 m. Šioje vietoje pokariu stribai ir sovietai užkasdavo nužudytus ir nukankintus Lietuvos Laisvės kovų dalyvius. Vėliau vieta paversta stadionu, užlyginta traktorių vikšrais. Dabar čia – didžiausias memorialas Lietuvoje, kuriame įamžintos per 400 Dzūkijos partizanų atminimas.

Man dar būnant prie istorinių žydų kapinių ėmė lyti, tik tiek, kad miške lietus nėra baisus. Tačiau Kryžių kalnelis atviras, nėra kur nuo lietaus pasislėpti, o lietus ėmė ir pavirto kruša. Riešuto dydžio ledo gabaliukai grasino pereiti kiaurai lietsargį, todėl puoliau ieškoti prieglobsčio. Jau buvo ir pietų metas. Turėjau iš namų įsidėjusi lauknešėlį, bet norėjosi karšto maisto. Merkinėje visgi gana problematiška pavalgyti sočiai ir nebrangiai, nes čia įsikūrę restoranai siūlo brangų meniu. Pasak vietinės gyventojos, Merkinėje net ir kebabai Vilniaus kainomis. Vietiniai gyventojai į restoranus čia nevaikšto, todėl meniu orientuotas į turistus ir svečius iš didmiesčių. Ne išimtis ir „Dzūkynės“ svečiai- kas iš Vilniaus, Kauno, Alytaus ar Druskininkų. „Dzūkynėje“ meniu pagrindą sudaro patiekalai iš žvėrienos, akcentas daromas ant vietinės produkcijos ir tradicijų. Deja, dzūkiškos bandos nebeturėjo. Ją, sako, kepa tik savaitgaliais, bet greitai išperka. Kadangi žvėrienos netoleruoju, užsisakau patiekalą iš žuvies. Brangu, bet kito pasirinkimo nėra- tik kitoje gatvės pusėje esančios IKI ir Aibė. O lauke vis dar lyja.

Sterko file pagal Radvilas įspūdžio nepalieka. Bulvių košė su gumuliukais, žuvis niekuo neypatinga, porcija nedidelė. Bijau, kad Šviesiausiasis jo mylista ponas Radvila tokiam kuchmistrui rastų ką pasakyti. Gretimas staliukas skundžiasi dėl vyno, o jų kepsnys- persūdytas. Tačiau Merkinėje esant geram orui netrūksta suoliukų ar pavėsinių, todėl dienos išvykai galima susiruošti savo lauknešėlį ir pavalgyti pikniko stiliumi, nors ir ne pagal Radvilas.

Lietus liaujasi, todėl tęsiu savo pažintį su Merkine ir ieškau „Lietuviškojo Stounhendžo“- Jonionių akmenų. Juos galima pasiekti pėsčiomis per gerą pusvalandį nuo Merkinės centro. Eiti reikia mišku, kelias pakankamai gerai pažymėtas. Spėjama, kad Jonionių akmenys sudaro Mėnulio kalendorių, kurio svarbiausia dalis – astronominis Saulės laikrodis- išliko iki mūsų dienų. Informacinis stendas siūlo prisiliesti prie paslaptingų akmenų, ką ir padarau. Užkandu iš savo lauknešėlio netoliese įkurtoje pavėsinėje ir stebiu, kaip siautėja stichija. Griausmas, žaibas, lietus… Neprotinga tokiu oru bastytis po mišką, todėl grįžtu į miestelį. Bandau nukirsti kelią ir išeiti mišku, bet netrukus miško keliukas dingsta užaugusiame miške ir suprantu, kad nieko nebus, aukščiau bambos neiššoksi- teks grįžti ir eiti kaip atėjau. Jeigu pastebėsite, kad padaugėjo benamių vorų, tai čia mano kaltė, nes teko prasibrauti pro daug voratinklių. Na atsiprašau, bet man labai reikėjo praeiti!

Kelias į Merkinę eina per tiltą. Tas sterkas man turbūt keršija, nes tiltas apstatytas meškerėmis. O judinti svetimą meškerę…Aš gi ne savižudė. Čia pat prisistato ir pats žvejas. Aš, nors moteris jau metuose ir su pedagoginiu išsilavinimu, visai dar neblogai padarau fitnesą kilnodama kojas per tas keturias meškeres -aš Jums rimtai sakau, iššokti virš bambos visgi įmanoma! Žmogus tai ant šamo eina. Drąsus! Jūs šamą iš arti kada matėte? Taigi! Sutariame, kad nei man, nei žvejui, šamas nėra skani žuvis, bet žvejas gaudo pardavimui. Palinkiu nei žvyno, nei uodegos ir padidinu apsuktis. Už dvidešimt minučių iš Merkinės centro išvyksta autobusas į Vilnių. Spėju dar užbėgti į IKI parduotuvę nusipirkti šalto gėrimo. Autobuso stotelėje manęs laukia nemaloni staigmena- jeigu neturi bilieto, autobuse vietos gali nebūti. Kol laukiam autobuso, pasišneku su vietiniais gyventojais. Autobusas išvyksta iš Druskininkų, todėl sekmadienį vietų be išankstinių bilietų nebūna- labai daug žmonių vyksta jau iš pačių Druskininkų.

Aš džiaugiuosi, kad visgi turiu atgalinį bilietą, nors tenka kelti penktąjį tašką nuo suoliuko ir pavargusiomis kojomis kėblinti iki Merkinės Kryžkelės. Nors atrodo, kad vaikščiojau ne taip jau ir daug, telefono žingsnių matuoklis rodo 35,000 žingsnių. Autobusas atvažiuoja laiku. Tai- tas pats Kautra Plius reisas, kuriuo atvykau iš Vilniaus. Man labai patiko, kad keleiviai drausmingai buvo užėmę savo vietas, ir mano vieta, kuri buvo pažymėta ant bilieto, buvo laisva ir nereikėjo blaškytis per autobusą ir ieškoti, kur atsisėsti. Pirkdama bilietą dvejojau, ar ne per didelį laiko tarpą tarp atvykimo ir išvykimo pasirinkau, bet dabar drąsiai galiu pasakyti, kad tikrai ne. Užteko laiko ir sudalyvauti ekskursijoje, ir aplankyti įdomias lankytinas vietas, ir papietauti.

Merkinė man paliko pribloškiantį įspūdį. Miesto žmogui iš betoninių džiunglių pamatyti tokį gamtos grožį yra nepaprastai didelis dalykas. Labai džiaugiuosi, kad Merkinė laukia turistų ir pasitinka juos gražiai sutvarkyta infrastruktūra. Girdėjau, kad planuojama atidaryti ir viešbutį. Man pritrūko vietos, kur būtų galima nebrangiai pavalgyti ar tiesiog išgerti kavos su bandele, bet galbūt šią nišą kas nors užims ateityje ir Merkinėje vėl bus kafenhauzas?

Kelionės išlaidos:

*kelionės į Merkinę partneris – „Kautra”. Įprasta kaina 20,52 EUR.

• Maistas ir gėrimas: apie 27,00 EUR
• Knyga „Policininko atsiminimai”: 10,00 EUR

Viso: 37,00 EUR
Ar buvote Merkinėje? Kokie įspūdžiai?
Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų
Kūtvėla Sterkaitė