K6 – nuo šiukšlyno iki Žvėryno

Toks geras jausmas kai atsibudus ryte pro langą girdisi tyla. Beveik visą naktį kąsniais iš dangaus krito sniegas, kuris žemę nuklojo kokiu 10 centimetrų storio baltu žiemos apdaru. Gražus ir tylus rytas, tik dar tamsu. Dienos dabar trumpos, todėl nelaukdamas kol prašvis, keliuosi ir išsitraukęs iš spintos „teisingą avalynę” einu į miestą. Kam mieste „teisinga avalynė”? Yra tokia kelius prižiūrinti organizacija Vilniuje, Grinda vadinasi, kurią metai iš metų žiemą netikėtai žiema užklumpa ir eismas mieste sutrinka. Nesu tikras ar Grinda ir Vilniaus šaligatvius bei takus valo, ir jei turi valyti, ar nuvalė, todėl nutariau pasiruošti blogiausiam variantui.

O dabar į Fabijoniškes. Anksčiau Fabijoniškių pakraštyje buvo sąvartynas, vietinių gyventojų vadinamas tiesiog šiukšlynu. Sąvartynas nebeveikiantis, užverstas žemėmis ir užkonservuotas, todėl dabar atrodo kaip natūraliai susiformavusios kalvos. Specialiai ar ne, bet visai netoli šio sąvartyno prasideda dar šiais metais įrengtas Šeškinės takas K6, vedantis nuo Fabijoniškių iki Žvėryno.

Fabijoniškių pakrašty prasidėjęs takas už nugaros palieka garažų kvartalą ir šiukšlyno kalvas. Yra sakančių, kad ant šiukšlyno dabar namai stovi, tačiau specialistai tokias kalbas neigia ir sako, kad šioje vietoje net pamatų įrengti nepavyktų. Kiti dar sako, kad iš po žemių dujos veržiasi, bet niekas jų taip ir neaptinka. Kalbos įvairios sklinda, bet dėl vienos grėsmės sutaria visi – buvęs sąvartynas gali stipriai užteršti gruntinius vandenis.

Šeškinės tako ilgis – 6,3 km ir ėjimas juo turėtų trukti 1 val. 15 min. Bent jau taip stendas skelbia, tačiau žiemos sąlygomis per tokį laiką nukulniuoti į Žvėryną nelabai realu. Ankstų šeštadienio rytą sniegą mindo tik augintinius į lauką išvedę fabijoniškiečiai ir šviežių iš mašinos parduodamų kaimo produktų išsiilgę ar Maximoje su nuolaida parduodamų vakarykščių kepinių ieškantys pirkėjai. Kiemsargiai ir šaligatvių valytuvai dar tik pakeliui į darbą.

Šaligatvių ir takų valymas tikrai aktuali tema vietos gyventojams. Pamatęs, jog rankoje nešuosi ne patį pigiausią Canon fotoaparatą, vienas praeivis paprašė nufotografuoti ir parašyti kokia apgailėtina situacija yra su takų valymu. Sako, sovietiniais laikais tai būdavo tvarka, net ir savaitgaliais nuo pat ryto viskas būdavo nuvalyta. Ir prieš 10 metų dar valė, o dabar situacija bloga. Tik ar teisinga reikalauti, jog po naktinio snygio iš pat ryto visi takai ir šaligatviai būtų nuvalyti? Ir dar šeštadienį? Teisinga reikalauti, kad kiekvienas atliktų savo darbą, tačiau ar ne per daug mes prie komforto pripratę esam? Ir kur kas smagiau buvo išgirsti iš to pačio žmogaus, jog Šeškinės taką žino ir ne vieną kartą juo su šiaurietiško ėjimo lazdomis ėjo pasivaikščioti.

Fabijoniškių mikrorajonas pradėtas statyti 1986 metais ir tikriausiai ne daugelis iš čia gyvenančių žino, jog seniau čia prie kelio į Ukmergę buvo gatvinis kaimas, kurio gyventojai vertėsi daržininkyste. Ne mažiau įdomi informacija, jog projektuojant Fabijoniškes buvo kreiptasi net į ekstrasensus, nes nepaprasta žemės gelmių sudėtis kėlė daug klausimų. Nepaisant geologinės sandaros ir šalia esančio sąvartyno Fabijoniškės yra vienas labiausiai apgyvendintų Vilniaus miesto rajonų.

Greitu laiku Fabijoniškės turės naują traukos centrą – baseiną. Štai tada tai auginsim plaukimo čempionus. Juk pas mus viskas ne taip kaip normaliame pasaulyje, ten pirma sąlygos, o po to pasiekimai. O pas mus priešingai.

Priekyje – Žadeikos gatvė. Nuvalytas kelias ir šaligatviai palengvina ėjimą, o pastatytos rodyklės ir stendai su žemėlapiais neleidžia pasiklysti. Pradėjęs eiti šia pėsčiųjų trasa pažadėjau nei karto nepasižiūrėti į žemėlapį ir įsitikinti, jog nuo pradžios iki pabaigos visą maršrutą galima įveikti tik vadovaujantis rodyklėmis. Užbėgant už akių pasakysiu, jog gal tik poroje vietų teko kiek suabejoti, tačiau iš principo pėsčiųjų maršruto ženklinimas pakankamas ir aiškus, todėl už tai galima rašyti aukščiausią įvertinimą.

Tako rengėjai teigia, kad Šeškinės takas sujungia atnaujinamas žaliąsias erdves. Dabar viskas apklota sniegu ir pasidžiaugti žaliosiomis zonomis nepavyks, tačiau šis takas kur kas dažniau vingiuoja skverais ir alėjomis, priešingai nei prieš tai išbandytas K4 Šiaurinis takas, kuris vietomis kaip labirintas vingiuoja daugiabučių namų kiemais.

Takas veda ir palei Fabijoniškių gatvę, apie kurią Erlickas net eilėraštį „Košmaras Fabijoniškių gatvėj” parašė:

Tas mėnuo, kapinių virtuozas,
Į mano langą šiandien beldės,
Vaidenos veidrody man Juozas,
Ir laikrodis ant sienos meldės…

Prie telefono bėgu basas,
Šaukiu į naktį: nulis vienas!
Bet atsiliepia liūdnas balsas:
Neužgesinsi mėnesienos…

O mėnesienoj lango kryžius –
Ar čia rūsys, ar kambarys?..
Ant kryžiaus vėjas kilpą rišas…
……………………………
Nakties ir spalio vidurys…

Vienas iš Šeškinės tako reikšmingų objektų – Stanevičiaus gatvėje įsikūręs Raganiukės teatras.

Einant taku patarčiau pasižvalgyti ir į reklamas bei iškabas. Kai kurios dar likusios nuo sovietinių laikų, kai kurios pieštos ranka ir užklijuotos ant lango, o kai kurios tiesiog nebyliai perteikia Fabijoniškių kasdienybę.

Kad pirmieji ir didieji cepelinai yra verdami Tigrasos restorane Karmėlavoje, žino daug kas, o ar daug kas žino, kad Fabijoniškėse gaminami XXL kebabai?

Abejoju, ar esu pirmas, kuris pamatęs šią iškabą pagalvojau apie suteikiamas reklamuojamas paslaugas vienu metu. Matyt, laiką taupančioms moterims skirta. O gal taip ir yra? Galima paskambinti ir išsiaiškinti, o adresas tiesiog – KIEME.

Perskrodęs visas Fabijoniškes Šeškinės takas pasiekia ir Šeškinę, rajoną, kurio vardu ir yra pavadintas. Šis rajonas senesnis už Fabijoniškes ir pradėtas statyti 1977 metais. Prie to pačio kelio į Ukmergę taip pat buvo kaimas (kaip ir Fabijoniškės), tačiau dėl savo kalvoto reljefo ši vieta labiau pagarsėjusi čia vykusiais mūšiais. Šiose kalvose lietuviai kovėsi su kryžiuočiais, kovėsi su švedų, rusų, lenkų kariuomenėmis, vyko partizaninės kovos, tačiau bet kokių tą įamžinančių objektų nėra. Savo ruožtu tako Vilniaus savivaldybė kaip reikšmingą objektą įtraukė Šeškinės visuomeninį prekybos centrą, pradėtą statyti 1985 metais.

Dabar čia – smulkiųjų prekybininkų Meka. Turguje – vienas didžiausių gėlių pasirinkimas Vilniuje, o prie takų prisėdę prekybininkai parduoda kas ką sugalvoja. Sezoninės miško ir daržo gėrybės, megztos kojinės ar pieno produktai bei kiaušiniai – čia rasite visko, tik tikroji produktų kilmė liks paslapty, o gauti kasos čekį – misija neįmanoma.

Ši vieta kiek primena didžiuosius oro uostus, kur praėjus patikrą keleiviai kreipiami tiesiai per parduotuves, kad tik daugiau pinigų paliktų. Taip ir čia takas vingiuoja skersai viso didžiulio pastatų komplekso, kuriam priklauso ir kitoje Ukmergės gatvės pusėje esanti Šeškinės poliklinika.

Prie įėjimo į polikliniką matosi metalinė dekoratyvinė skulptoriaus Vildžiūno skulptūra „Besiskleidžiantis pumpuras”. Nei ši skulptūra, nei „Baltijos kelio” atminimas, nei Šeškinės teritorijoje plytintis Šeškinės ozas nerado vietos šio tako reikšmingų vietų sąraše. Gal praleista specialiai, o gal namų darbai iki galo nepadaryti, juk įdomesni objektai taką padarytų tik dar patrauklesniu? O čia dar viena originaliojo sovietinių laikų pastatų komplekso jungiamoji detalė – požeminė pėsčiųjų perėja per Ukmergės gatvę.

Ar žinote kas bendro yra tarp Šeškinės ir Žvaigždžių karų? O gi džedajų meistras Joda, kurį netikėtai sutikau viename iš Šeškinės daugiabučių kiemų. Gal kiek ir sužalotas, bet vis tiek originalus.

Palikęs daugiabučių kvartalus takas pradeda leistis į pakalnę. Žmonių beveik nesimato, tik keleto praeivių pėdsakai sniege išduoda, kad šiandien čia einu nebe pirmas. Eidamas per Fabijoniškes ir Šeškinę įsitikinau, kad posakyje, jog šunis auginantys žmonės yra sveikesni, daug tiesos. Sveikesni jie todėl, kad mažiausiai du kartus per dieną turi eiti į lauką pasivaikščioti. Iš šiandien take sutiktų žmonių du trečdaliai vaikščiojo su savo augintiniais ir tik mažesnioji dalis skubėjo kažkur kitur ar tiesiog ėjo pasivaikščioti Šeškinės taku.

Nuščiuvusi gamta neskleidžia jokių garsų. Tik vos vos girdini Šeškinės kalnu važiuojančių mašinų garsai. Tokioje miesto ramybės oazėje kai kurie miestiečiai sugeba net medituoti. Tiesiog stovėdami nejudėdami ir žiūrėdami į pirmojo gausaus sniego padengtas medžių šakas. Kiek daug ramybės į gamtą atneša sniegas.

Ši kalvota ir mišku apaugusi teritorija priklauso Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniui, o nuo Šeškinės kalno link Žvyryno takas vingiuoja viena iš raguvų, kurios yra vienos didžiausių šio draustinio vertybių. Susiformavo jos prieš 10 – 15 tūkst. metų ir tik saugomų teritorijų dėka išliko nepaliestos žmogaus ūkinės veiklos. Tai trečiasis reikšmingas tako objektas.

Priekyje pradeda kilti Žvėryno mūrai ir takas driekiasi šaligatviais. Vienoje iš gatvių akis užkliuvo už gatvinio meno.

Sekančioje gatvėje tenka išklysti iš maršruto, kadangi kelią pastoja naujas Hanner objektas.

Miestas plečiasi ne tik į šalis, bet sparčiai mažėja neužstatytų miesto plotų jo centre. Prie pat prekybos centro Panorama statybos vyksta abiejose gatvės pusėse. Artėja laikas, kai Žvėryno medinukus iš visų pusių apsups stikliniai ir prabangūs ofisų pastatai.

Dairydamasis į statybas bandau surasti ir Šeškinės tako pabaigos vietą. Tikiuosi pamatyti stendą su žemėlapiu, bet jo nėra. Gal dėl vykstančių statybų  jis nepastatytas, o gal tiesiog nepastebėjau, todėl pradėti pasivaikščiojimą Šeškinės taku nuo Žvėryno gali būti painu. To painumo dar daugiau įneša gretimoje gatvėje stovintis kitas stendas su žemėlapiu. Bėda tame, kad šis stendas skirtas Sapieginės poilsio takui, kuris yra visai kitoje Vilniaus vietoje. Ar nebus stendus stačiusi įmonė stendų sumaičiusi? Būkite atidūs Žvėryne dvigubai.

Čia ir bus Šeškinės tako K6 kasdienės pėsčiųjų trasos finišas. Stendas nurodo ilgį – 6,3 km, nužingsniavau – 6,46 km. Matyt besidairydamas į dėmesį patraukusias iškabas ir reklamas buvau šiek tiek išklydęs, nes take sustatytos rodyklės leido gan tiksliai atkartoti žemėlapyje pavaizduotą maršrutą. Stendas rašė eiti 1 val. 15 min., tačiau net ir sparčiai dideliais žingsniai klampodamas per sniegą vos tilpau į pusantros valandos. Stende prie laiko reikėtų prirašyti skliausteliuose „sportininkams”, nes normaliu tempu einant užtruksite 1 val. 40 min. ar net ilgiau.

O dabar atgal. Praeitą kartą Įveikus Šiaurinio tako maršrutą buvo proga prisiminti Vilniaus viešojo transporto privalumus ir trūkumus. Visa kelionė atgal truko beveik valandą ir kainavo 1 eurą. Šiandien gi nusprendžiau išbandyti Citybee paslaugą. Mažyčių mašinėlių su šiuo logo kiekvieną dieną galima pamatyti mieste, tačiau taip ir neteko su šia paslauga susidurti pačiam. Taigi, baigęs pasivaikščiojimą įsijungiu programėlę išmaniajame telefone ir rezervuoju už 500 metrų esantį automobilį. Nors aplinkui snieguota žiema, mažas Fiat kabrioletas be problemų nuveža mane į pradinį tašką. Eidamas ir važiuodamas užtrukau 20 minučių, o už paslaugą-atrakciją susimokėjau 2,58 Eur. Manau, kad su šiomis mažomis mašinytėmis dar ne kartą važiuosiu.

O čia, kaip visada, nueitas maršrutas.