Jūros muziejus ir kitos Salako įdomybės

Gražu, bet pavojinga. Mureksas ir kūgenis – tai dvi nuodingų moliuskų rūšys, nuo kurių nuodų negali išgelbėti net ir šiuolaikinė medicina. Tai ne vienintelė grėsmė, tykanti žmogaus jūrose ir vandenynuose. Viena nuodingiausių jūrų žuvų Japonijoje yra ypač brangus delikatesas, o didelius ir mažus labiausiai gąsdinantis ryklys yra ginkluotas net keturiomis eilėmis į vidų lenktų dantų, todėl išsigelbėjimas iš jo nasrų prilygsta stebuklui. Tai tik keletas povandeninio pasaulio paslapčių, sužinotų Jūrų muziejuje, tačiau labiausiai nustebino ne jūros gelmių paslaptys, o kad su tomis paslaptimis supažindinantis muziejus yra … Salake.

Salakas, Gražutės regioninio parko miestelis, keliautojus vilioja ne tik aukščiausia Lietuvoje akmenine bažnyčia ir toli nuo jūros įsikūrusiu Jūrų muziejumi. Visus įdomiausius ir vertingiausius lankytinus objektus apjungiančiu Salako pažintinis takas. Prieš metus trumpam užklydus į Salaką ir aplankius Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią, pažintinio tako ženklinimas nepasirodė labai aiškus. Lankytojų centras tą dieną nedirbo, o spėjimas, kad pažintinis takas prasideda nuo jo, nepasitvirtino. Šį kartą privažiavęs miestelį pasuku link bažnyčios, o nuo jos Ežero gatve pasiekiu Luodžio ežero pakrantę. Įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, takai, tualetai, persirengimo kabinos ir paplūdimys svetingai laukia atvykstančių poilsiautojų. Greta stovintis informacinis stendas su Salako pažintinio tako schema atsako į prieš metus neatsakytus klausimus ir viską sudėlioja į savo vietas.

Nors Lietuvą alina stichinė sausra ir karščiai, Luodžio ežeras pasitinka stebėtinai gaiviu oru ir nei 20 laipsnių nesiekiančia oro temperatūra, kas yra kone idealios sąlygos pasivaikščiojimui. Tokiu oru džiaugiasi ir sunkiau karštį pakelianti senolė. Ji įsitaisiusi ežero pakrantės pušų pavėsyje kalbėdama telefonu pasakoja apie čia nutiestą gražų taką, apie ežero pakrantėje stovintį apžvalgos bokštą, apie gražų ežerą ir taip pat gražiai sutvarkytą jo pakrantę. „Čia smagiau nei Palangoje!” – reziumuoja ji savo įspūdžius, o man jie dar tik prasideda, nes priešaky laukia 5 kilometrai kelio.

Už kokio 100 metrų prasidėjęs medinių lentelių takas neria į paežerės mišką, o virš tako išdrožinėtas užrašas tarsi kokia starto linija skelbia, jog čia yra tikroji Salako pažintinio tako pradžia.

Medžių paunksmėje tvyranti vėsuma priverčia išsitraukti šiltesnį rūbą, kuris tuo pačiu padeda apsisaugoti ir nuo uodų. Jų nėra daug – gal juos atbaido pro tankius lapus besiskverbiantys vidurdienio saulės spinduliai, gal tokia sausa ir karšta gegužė išdžiovino ir Luodžio ežero potvynių užliejamą pakrantės mišką ir kraujasiurbiai susirado saugesnį ir drėgnesnį prieglobstį. Apie užliejamo miško aliuvinį derlingą dirvožemį rašo ir take stovintys informaciniai stendai. Pasak jų, perteklinės drėgmės sąlygomis atsiranda daug mirštančių medžių, kurie pritraukia ne tik genius, bet ir įvairiausius kitokius paukščius.

Lydimas paukščių balsų ir abiejose takelio pusėse įsitaisiusių medinių skulptūrų prieinu paukščių stebėjimo bokštelį. Paukščiams šioje tako dalyje skirta daugiausiai dėmesio, tačiau į bokštelį lipu ne į paukščius pasidairyti, o apžvelgti vieną žuvingiausių Lietuvos ežerų – Luodį. Be kita ko, šio ežero dugną dengia sapropelis, kuris naudojamas purvo voniose kaip terapijos priemonė.

Pažėręs keletą įdomių žvejybos statistikos faktų ir supažindinęs su žvejų prietarais, Salako pažintinis takas nuo Salako valčių prieplaukos atsisveikina su ežeru. Pakeitęs medinių lentelių taką į kieto grunto dangą pakviečia pasivaikščioti po miestelį. Šis pažintinis takas kiek skiriasi nuo kitų, nes jo maršrutas nėra sužymėtas jokiais spalviniais ar kitokiais sutartiniais simboliais. Kiekvienoje tiesios atkarpos gale ar posūkio vietoje stovi medinės rodyklės su užrašytais artimiausių lankytinų objektų pavadinimais ir atstumais iki jų. Ėjimo metu nekilo nei menkiausių abejonių dėl maršruto, tik kartais reikėjo šiek tiek kantrybės, kol ilgos tiesiosios gale pasirodydavo rodyklės su paukščiuku viršuje.

Netoli valčių prieplaukos yra ir antra automobilių stovėjimo aikštelė, o joje dar vienas stendas su tako schema. Galima pradėti pasivaikščiojimą pažintiniu taku ir nuo šios vietos, o aš tęsiu kelionę miestelio gatve. Besidairydamas į Salako gyventojų kiemus ir kas kelintoje sodyboje aptikdamas meniškas vietos gyventojų kasdienybės išraiškas. Nuo prieplaukos vedančioje gatvėje savo sodybas puošiančių gyventojų yra daugiausia, o jų pastangos pelnė šiai gatvei gražiausios gatvės titulą. Savo namų aplinką besistengiančių paįvairinti gyventojų yra ir daugiau, todėl einant verta pasidairyti į šalis.

Salake yra ne tik gražiausia, bet ir „kvapniausia” gatvė, kuri einančius link totorių kapinių palydi baltais ir kvapniais jazminų žiedais.

Toliausiai nutolęs Salako pažintinio tako objektas – senosios ir totorių kapinės. Akmenine tvora aptvertose ir aukšta žole apaugusiose senosiose Salako kapinėse prižiūrimų kapų nedaug, o štai totorių kapinėse laidojama ir dabar. Rašoma, jog praėjusio šimtmečio pradžioje Salake gyveno apie 10 šeimų totorių, kurie senais laikais garsėjo kaip geri kailiadirbiai.

Toliau Salako pažintinis takas veda į miestelio centrą, kur miestelio centre keturių gatvių apribota plyti Laisvoji aikštė. Senais laikais tai buvo turgaus aikštė. Pokario metais šioje vietoje sovietų valdžios buvo atvežami bei suguldomi nužudyti ir išniekinti partizanų kūnai, kuriuos vėliau miške užkasdavo arba ežere nuskandindavo.

Šalia aikštės yra pagerbtas ir už Nepriklausomybę kovojusių bei žuvusių savanorių atminimas.

Nevalia praeiti ir pro Gražutės regioninio parko lankytojų centrą. Regioninių parkų lankytojų centrai Lietuvoje vienas už kitą gražesni ir įdomesni, o keliaujant su vaikais apsilankyti verta dvigubai, nes interaktyviose ekspozicijose viską galima liesti ir tyrinėti. Kadangi sekantis pažintinio tako objektas – Salako bažnyčia, lankytojų centro darbuotoja papasakojo apie akmeninių maldos namų statybą. Nors ši akmeninė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje, ji turėjo būti dar aukštesnė. Pagal projektą pristigo bemaž 20 metrų, tačiau be jokios kėlimo technikos statytai bažnyčiai ir taip pakako aukščio tapti aukščiausiai akmeninei bažnyčiai Lietuvoje. Išorinės bažnyčios sienos pastatytos iš tašytų akmenų, vidinės – iš plytų, kurios vėliau nutinkuotos, o tarpas tarp šių sienų užpildytas kalkėmis. Bažnyčią statė visas miestelis: stipriausi vyrai nešiojo ir kėlė akmenis į viršų, vaikai rinko kalkakmenis, o likę gyventojai taupė kiaušinius, kurie statyboje buvo naudojami kaip rišančioji medžiaga. Taip statėsi į tvirtovę panaši akmeninė bažnyčia, kurios sienų storis siekia net 168 cm.

Žinių nestokojanti lankytojų centro darbuotoja mielai ir išsamiai į visus klausimus atsakė. Jos pasakojimai apie vienus aukščiausių pilkapių Lietuvoje, kurių sanpilų išsidėstymas atkartoja vieno iš žvaigždynų formą ir apie Antalieptės marias, kurių salose likusias kapinaites regioninio parko darbuotojai per ledą eina tvarkyti žiemomis, skatina sugrįžti ir susipažinti su Gražutės regioniniu parku artimiau. Apžiūrėjęs ekspoziciją ir jau beveik susiruošęs keliauti pažintiniu taku toliau, nesusilaikiau ir įkišau galvą pro atviras duris į sekančią patapą. Joje garbingo amžiaus moteris kažką entuziastingai pasakojo.

Ir koks nustebimas apima sužinojus, jog už šių durų slepiasi toli nuo jūros įsikūręs Jūrų muziejus. Iki šiol buvau tikras, kad vienintelis Jūrų muziejus Lietuvoje yra Klaipėdoje, tačiau užėjus vidun ir išvydus visas tas kriaukles, žuvų ir kitų jūros gyvių iškamšas bei koralus, supratau, kad toks įsitikinimas buvo klaidingas.

Nedidelis, bet gausus smulkiais eksponatais muziejus tiesiog neįsivaizduojamas be jo įkūrėjos Vidos Žilinskienės. Jos jaunystės pomėgis rinkti jūros turtus ir per pamokas rodyti vaikams bei pasakoti apie tai galiausi virto muziejumi. Jį lanko ne tik lietuviai, bet ir turistai iš kitų šalių. Prieš porą metų 90-metį atšventusi muziejininkė su savo amžiui nebūdingu žvalumu iš karto patraukia lankytojų dėmesį ir pasakojimą apie jūrų ir vandenynų pasaulį pradeda nuo Kaukučio. Tai mitologinis personažas pildantis  norus, todėl tereikia jį paglostyti ir sugalvotas noras būtinai išsipildys.

O gal smalsu sužinoti kaip atsiranda perlai?

Ponia Vida ima vieną eksponatą po kito ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją. Nuodingieji moliuskai gyvenantys jūrose ties pusiauju, jūros arkliukai, kurių patelės išleidusios ikrus palieka juos likimo valiai, tačiau tada jais pradeda rūpintis patinėliai, dėl pavojaus išsipūtusios nuodingosios pūsliažuvės, iš kurių pagaminti patiekalai Japonijoje yra brangūs delikatesai, o neturtingiems Afrikos vaikams tokios žuvys atstoja kamuolius – tai tik dalis dėmesį prikaustančių istorijų, kurios priverčia pasimiršti einant Salako pažintiniu taku.

Išeinu iš regioninio parko lankytojų centro sujauktomis mintimis ir jausmais. Triumfuoja malonių atradimų pojūtis į antrą planą kiek nustumdamas alkio jausmą, apie kurį muziejuje buvau visai pamiršęs. Gelbsti centrinėje gatvėje įsikūrusios maisto prekių parduotuvės. Pasipildęs maisto atsargų keliauju taku link bažnyčios, už kurios laukia paskutinis objektas – Salako ozas. Tai beveik kilometro ilgio ledynų suformuotas pylimas, kuris prasideda Salako miestelio pakraštyje ir baigiasi pasinėręs į Luodžio ežero vandenis. Lygiagrečiai Ežero gatvei einančiu ozu driekiasi ir Salako pažintinis takas, kurio pabaiga jau ranka pasiekiama.

Be tų visų malonių atradimų Salako pažintiniame take liko dar viena nauja patirtis – po pasivaikščiojimo pažintiniu taku išsimaudyti ežere. Nepaisant gana šaltoko Luodžio ežero vandens, tai buvo smagus vasariškas maršrutas su vėsiai smagia pabaiga.