Jelgava ir tirpstančios ledo skulptūros

Jelgava tai ketvirtas pagal dydį Latvijos miestas, esantis prie kelio Šiauliai – Ryga netoli Latvijos sostinės. Nors pernai miestas paminėjo savo 750-ies metų jubiliejų, tačiau jame nėra daug žymių istorinių paminklų, pasakojančių apie garbų šio miesto amžių. Didžiausias ir daugiausiai turistų dėmesio sulaukiantis turistinis objektas yra Jelgavos rūmai arba kitaip Jelgavos pilis. Šiuos rūmus tikrai verta pamatyti vien jau dėl to, kad jie yra didžiausi rūmai Baltijos šalyse.

Jelgava turi kai ką kito, kas pritraukia būrius turistų net ir žvarbų vasario mėnesį. Tai ledo skulptūrų festivalis, kuris šiais metais Jelgavoje organizuojamas jau 18-ąjį kartą. Jau prieš gerą mėnesį kelionių organizatoriai pradėjo siūlyti keliones į šį festivalį, o turizmo parodoje Adventur Jelgava netgi platino nemokamą lietuviškai išleistą laikraštuką, kviečiantį apsilankyti Jelgavoje ir pamatyti ledo skulptūras gyvai. Galima tik pavydėti kaip nuosekliai ir sistemingai latviai reklamuoja savo kraštą ir kviečia ten apsilankyti. Besidomint daugiau ledo skulptūrų festivaliu, internete pavyko rasti neblogų atsiliepimų apie jį, kas ir padėjo apsispręsti žvarbų vasario šeštadienį apsilankyti Jelgavoje.

Prieš kelionę buvo nuogastavimų, kad per šilti orai gali sugriauti organizatorių planus, kaip kad tai įvyko su žirgų lenktynėmis Dusetose, bet dieną prieš tai sinoptikai prognozavo ne šiltesnę nei +2 laipsnių temperatūrą. Gerai ledo skulptūroms ir nelabai gerai mums, nes šiek tiek virš 0 ir drėgnas oras tikrai ne pats maloniausias pasivaikščiojimui. Bet kaip sakoma, nėra blogo oro – yra tik bloga apranga. Šiek tiek po vidurdienio Jelgava pasitiko mus šlapiu sniegu.

Jelgavos miestas įsikūries prie Lielupės ir Driksos upių, o tarp jų esančioje Pasta saloje ir vyksta ledo skulptūrų festivalis. Į salą veda naujas (ar bent jau atrodo naujai) pėsčiųjų tiltas „Mitava”.

Tiltas pastatytas virš Čakstės bulvaro ir Driksos upės, palei kurią eina gražiai sutvarkyta promenada. Vasarą čia gal ir smagu būtų pasivaikščioti, bet tik ne vasario mėnesį.

Ties tiltu promenadoje stovi skulptūra-fontanas „Jelgavos studentas”. Autorius net vardą ir pavardę jam davė. O turistams svarbiausia skėčio rankeną patrinti, kad norai pildytusi ar sėkmė lydėtų. Kreivai aš į tokias turistines tradicijas žiūriu, bet sprendžiant iš skėčio koto – pramoga visai populiari.

Kitame tilto gale, saloje, randame dar vieną pramogą, tik šį kartą skirtą jaunavedžiams. Ne tik Lietuvoje jaunavedžiai vestuvių proga spyną mėgsta užkabinti, o raktelius į vandenį įmesti. Tik jei Lietuvoje spynomis tiltų turėklus nukarsto, tai čia miesto valdžia jiems specialiai metalinius medelius „pasodino” spynoms kabinti. Ir tiltas švarus ir vestuvininkai patenkinti – toks sprendimas kur kas protingesnis nei tiesiog uždrausti kabinti spynas.

Ne spynų pasižiūrėti atvažiavome, todėl sukame link palapinių miestelio, kur nuo šlapio sniego ir lietaus ledo skulptūros slepiasi. Už įėjimą suaugusiems 5 eurų prašo, o atvažiavus su vaikais pigiau šeimos bilietą įsigyti. Jis 10 eurų kainuoja ir du suaugusius bei du vaikus su juo įleidžia. Taupantiems galima kooperuotis, nes dokumentų niekas neprašo.

Šiemet Jelgavoje vyksta jau XVIII ledo skulptūrų festivalis, kurio tema „Pasaulio stebuklai”. 40 skulptorių iš 8 pasaulio šalių varžėsi kas lede gražiau ir originaliau įgyvendins savo idėjas ir fantazijas. Tam reikalui buvo paruošta 40 tonų ledo.

Dalyvauja festivalyje ir skulptoriai  iš Lietuvos. Ir ne vienas. Turbūt subjektyvu, bet lietuvių darbai pasirodė įdomūs ir originalūs. Matyt, ne veltui jiems ir apdovanojimai paskirti. Martyno Gaubo ir Tautvilo Povilionio skulptūra „Pizos bokštą ištiesinti gali tik Čakas Norisas” laimėjo trečią vietą skulptorių komandų grupėje.

Toje pačioje grupėje pirmą vietą laimėjo Vytautas ir Kęstutis Musteikiai (panašu į brolius, bet tiksliau galėtų pasakyti daugiau draugaujantys su menu) su kūriniu „Gimimas”. Ne tik žiūrovus, bet ir komisiją sužavėjo skulptorių gebėjimas nėščios ledinės moters pilve sukurti kūdikį.

Kęstutis Musteikis buvo pripažintas geriausiu ir individualių darbų grupėje. Solidus pasirodymas, nors kai kurie kiti darbai padarė didesnį įspūdį.

Originalus rusų skulptorių Aleksej Verbitskij ir Svetlana Verbitskaja darbas „Biurokratas”. Jis pelnė žiuri simpatijų prizą.

Iš individualių darbų žiuri labiausiai patiko rusės Anos Jevdokimovos skulptūra „Face to face”. Pavadinimo nesinori versti į lietuvių kalbą, kad skulptūra neprarastų dalies savo originalumo. Beje, šioje vietoje mano ir žiuri nuomonė sutapo.

Visos skulptūros eksponuojamos palapinėse ar po stogu, matyt oro sąlygos tą padiktavo (o gal ir anksčiau taip būdavo), bet būtų kur kas smagiau jas matyti po atviru dangumi. Nors oras žvarbus ir lauke ilgai būti nėra smagu, bet ledo skulptūroms ir nulinė temperatūra jau per aukšta.

Spalvotas apšvietimas ledo skulptūras pagyvina ir tikėtina, kad sutemus vaizdas būna dar geresnis, tačiau pasitenkinsim tuo, ką matėm dieną. Dar važiuojant į priekį buvo minčių ir vakarinių fejerverkų sulaukti, bet greitai šias mintis atidėjom šiltesniam sezonui. Beje, šalia ledo skulptūrų veikia ir ledo baras, prie kurio kūrimo ranką pridėjo ir vienas iš lietuvių skulptorių.

Ledo skulptūrų festivalis yra toks renginys, kurį reikia pamatyti gyvai. Sunku nuotraukose perteikti tai, kas matosi gyvai. Nebuvo dėl ko gėrėtis ir aikčioti apžiūrinėjant skulptūras gyvai, bet nuotraukose jos atrodo dar blankiau. Aišku, dalį kaltės prisiima ir pats fotografas :). Tobulėti yra kur.

O dabar visu greičiu ten, kur yra karšto maisto ir karštų gėrimų. Ir tikrai, po jų tarsi oras Jelgavoje sušilo, todėl pagalvojom, kad būtų gaila išvažiuoti namo neapžiūrėjus Jelgavos rūmų. Dabartiniai rūmai statyti buvusios Livonijos ordino pilies vietoje, kuri čia iškilo dar 1265 metais. Nugriovus seną pilį 1738 metais pradėti statyti nauji rūmai, didžioji dalis kurių išliko ir iki šių dienų. Tai didžiausi rūmai Baltijos valstybėse, o jų dydį apibūdinantys skaičiai atrodo įspūdingai: 674 langai, 615 durų, 669 patalpos, 25 kaminai, bendras patalpų plotas – 129375 kvadratiniai metrai, stogo plotas – 1,2 hektaro.

Rūmai du kartus buvo padegti, o pagrindinis rūmų atstatymas vyko sovietiniais laikais (1957 m.) Ir dabar matosi, kad rūmai prašosi bent jau kosmetinio remonto. Kasmet Latvijos vyriausybė remontui skiria nemažas sumas, bet rūmai tikrai dideli ir viskam neužtenka. Tai patvirtinančią informaciją išgirstame ir iš rūmų kieme sutiktos gidės lūpų. Beje, lietuvės gidės, nes skulptūrų festivalio metu į Jelgavą atvažiavo ne vienas ir ne du autobusai pilni turistų iš Lietuvos. Viena tokia grupelė kaip tik ir klausėsi gidės pasakojimų apie Jelgavos rūmus. Kaip neprisijungsi…

Įdomiausia, ką išgirdome, kad anksčiau žmonėms laidoti buvo naudojami daugkartiniai karstai. Įleidus karstą į duobę atsidarydavo jo dugnas ir mirusysis iškrisdavo iš jo. Iškėltas tuščias karstas keliaudavo į kitas laidotuves. Sako, taip ir Mocartas buvo palaidotas. Čia buvo toks lyrinis nukrypimas po to pasakojimo apie rūmų rūsiuose sarkofaguose palaidotus didikus.

Kad Jelgavos rūmai neatrodytų kaip didžiulis apleistas pastatas, kuriame dabar įsikūręs Latvijos žemės ūkio universitetas, pasigrožim restauruotu fasadu.

Be saulės trūkumo gyvenimas mūsų klimatinėje juostoje turi ir dar vieną trūkumą – trumpas žiemos dienas. Tokiomis dienomis, kai pakaitomis šlapdribą keičia lietus, temti pradeda jau nuo pietų. Kadangi oras tikrai ne turistinis, stabtelime prie Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios bokšto, kuris tampa paskutiniu mūsų lankomu objektu Jelgavoje. Gal ne tiek lankomu, kiek apžiūrimu, nes nebelipam į bokšte įrengtą apžvalgos aikštelę.

Už Janio Čakstės, pirmojo Latvijos prezidento paminklo, stovintis bokštas yra viskas kas liko iš Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios. Pradėta statyti 1567 metais, ji po kelių metų tapo pirmąja pasaulyje liuteronams pastatyta bažnyčia. Tuo pačiu tai buvo pirmasis mūrinis pastatas Jelgavoje. Bažnyčia nukentėjo II pasaulinio karo metu, o kiek vėliau pati bažnyčia buvo susprogdinta paliekant tik jos bokštą. Iš kiemo pusės matosi buvusi bokšto ir bažnyčios sienų sandūrų vieta.

Dabar pirmame bokšto aukšte įsikūręs turizmo informacijos centras, kituose – istorinės ekspozicijos, restoranas ir apžvalgos aikštelė.

Išvažiuojant dar spėjam pamatyti pastatą su Latvijos valstybine vėliava viršuje. Spėjimas, kad čia gali būti savivaldybė, nepasitvirtina, čia įsikūręs G. Eliaso Jelgavos ir meno muziejus. Pastatą, kuris dar vadinamas „Academia Petrina“, prieš tai buvusių hercogų miesto pilies vietoje pastatė paskutinis hercogas Bironas.

Kiek gaila, kad oras pasirodė netikęs ne tik ledo skulptūroms, bet ir turistavimui. Vis gi Jelgavą verta aplankyti šiltuoju metų laiku ir bent pusdienį pasivaikščioti po ją. Ir verta vien dėl to, kad miestas, neapdovanotas gražiais gamtos vaizdais ir nesukaupęs didelių istorinių ir archtektūrinių vertybių sugebėjo atrasti išskirtinumą organizuojant festivalius, pritraukiančius turistus ne tik iš Latvijos, bet ir iš aplinkinių valstybių. Kad ir ką kalbam apie braliukus, bet turistus pritraukti jie moka.