Jei iššūkis tikras, tenka peržengti komforto ribas

7 valandą ryto jau buvau Pociūnų aerodrome. Pakeliui sutikau pora tamsių lietaus debesų, vienas kurių be gausių kritulių dar ir žaibais svaidėsi. Paskutinis ciklono pasispardymas, nes toliau į vakarus dangus buvo šviesesnis ir vietomis prasimušdavo melsva dangaus žydrynė. Labai norėjau tikėti sinoptikų prognoze, jog lietaus debesys traukiasi ir visą dieną bus geras oras, tačiau ryte pasirodžiusi informacija, jog paskutinis lietus nulis 9 valandą, kiek neramino. Žygiui paruošta kuprinė su apranga nuo lietaus, vandeniu, sausu daviniu, mini vaistinėle ir kitais būtiniausiais reikmenimis gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Bėda ta, kad į trasą su savimi norėjau pasiimti kuo mažiau daiktų. Idealiu atveju – eiti be kuprinės.
Lipu lauk iš automobilio ir dairausi į kitus. Visiškas pasimetimas, nes vieni ruošiasi žygiuoti su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, kiti – apsirengę taip, tarsi naktį būtų buvusios šalnos. Nusirengęs bliuzoną greitai supratau, kad rinksiuosi pirmą kraštutinumą, todėl lieka išspręsti klausimą dėl lietaus. Greta žygiui besiruošiantis žygeivis viską bando sutalpinti į bėgiko liemenę ir jaučiu kaip pradedu jam pavydėti. „O ką jis darys jei lietus užeis?” – staiga kyla tokia mintis ir tą klausimą užduodu jam. „Išdžiūsiu eidamas” – atsako jis trumpai, net neįtardamas kokią reikšmę mano apsisprendimui turi jo žodžiai. Pradžioje eisiu didesniu tempu, kad greičiau sušilčiau, todėl užsidėjęs marškinėlius ir šortus į jų kišenes sutalpinu telefoną, automobilio raktelį, atsargines kojines, vienkartines nosinaites ir pleistriukus. Jei lis – išdžiūsiu eidamas, o kad nesušlaptų kišenių turinys – viską sudedu į plastikinius maišelius. Užpakalinėje kišenėje vietos randa keturi batonėliai, o štai dubenėlis su šaukštu pasilieka laukti automobilyje. Trenkturas žygio metu nedalins vienkartinių indų ir įrankių, todėl visi dalyviai juos turi pasiimti iš namų. Valgysiu iš saujos arba liksiu alkanas –  kito pasirinkimo nėra, nes paskutinis daiktas, kurį pasiėmiau – buteliukas vandens. Ne puslitriukas, šį kartą kiek didesnis.
Registracija. Ant riešo užsiklijuoju raudonos spalvos apyrankę su skaičiais 50. Tai reiškia, kad pasirinkau 50 kilometrų trasą, nors apie tai dabar negalvoju. Jaučiu avantiūrizmo sukeltą energijos antplūdį ir nustembu, jog laikrodis jau rodo 7:30. Startuoju.
Po to, kai eidamas taku aplink Vilnių vieną dieną sukoriau 30 kilometrų, manyje kažkas pasikeitė. Pažintiniai takai, kuriais vaikščiodamas jau septintus metus mindau Lietuvos žemę, paprastai būna kelių ar keliolikos kilometrų ilgio. Tokie takai ar maršrutai pirmiausiai orientuoti į pažinimą, todėl tiek ilgis, tiek sudėtingumas turi būti priimtini absoliučiai daugumai keliautojų. Didžioji jų dalis pritaikyta komfortiškam vaikščiojimui ir su didesniais iššūkiais juose susiduria tik poniški keliautojai. Kad turiu poniško keliavimo įpročių supratau tik eidamas aplink Vilnių, kur išraiškingu reljefu vedantis takas pareikalavo fizinių ir valios pastangų įveikiant daugybę pakilimų bei nusileidimų, o per dvi dienas nueitas 50 kilometrų atstumas pamatavo ištvermės ribas. Tąkart ribų neužčiuopiau, todėl galvoje pradėjo suktis mintis apie naują iššūkį – 50 kilometrų žygį per vieną dieną. Ir tada pradėjo kristi kortos – naršydamas internete pamačiau, jog po pusantros savaitės Trenkturas organizuoja žygį Nemuno kilpų regioniniame parke, o ilgiausios trasos ilgis siekia 50km. Nieko nelaukdamas užsiregistravau ir štai aš čia.

Nuo ką tik praslinkusio lietaus miške drėgna ir vėsoka. Purvu ir balomis nusėti miško keliukai ir takai verčia vingiuoti ir šokinėti. Ne vieną kartą teko ir slystelėti, tačiau išlaikydamas pusiausvyrą ir vieną po kito lenkdamas žygeivių kompanijas iriuosi į priekį. Tarsi nesibaigianti laidotuvių ceremonija driekiasi priekyje žygiuojančių žmonių virtinė kiek akys užmato. Draugų kompanijos, šeimos su vaikais, pavieniai keliautojai ir su keturkojais augintiniais – visus juo vienija bendra veikla – ėjimas. Ėjimas į tikslą, kuris vienų laukia už 11 kilometrų, kitų – už 50. Pradedu jausti, kaip miško vėsuma po truputį tampa malonia gaiva. Sušilau, bet tempo nemažinu. Mėgaujuosi ėjimu, tačiau daug energijos tenka eikvoti lenkiant kitus.
Pirma palapinė ir pirmas kontrolinio punkto antspaudukas. Sako, dešimtadalis kelio įveikta. Keistai mano ausyse nuskambėjo šie žodžiai, tarsi tai būtų sakęs balsas iš kitos ekrano pusės, kur prie kompiuterio sėdintis žaidėjas garsiai komentuoja kompiuterinio žaidimo personažo pasiekimus. Žaidimo, kuriame tenka judėti į prieki nekliudant ir nenudaužiant einančių ta pačia kryptimi. Jaučiu kaip įsijautęs bandau greičiau aplenkti lėtai einančius, o tai padaręs kartais sulaukiu komentarų. Gal todėl, kad jiems atrodo jog labai skubu, gal todėl, kad einu be jokios kuprinės tik su vienu buteliuku rankoje, o gal todėl, kad jie tiesiog žmonės ir apie kažką jiems reikia kalbėti? Kartais net pats keistai pasijaučiu, nes be kuprinių žygeivių beveik nėra, o kai kurių manta atrodo įspūdingo dydžio, tarsi ten būtų sudėta visa komforto zona.

Maždaug po 9 kilometrų nubėgo pirmas prakaito lašas. Apie nueitą atstumą sprendžiu tik iš to, po kiek laiko pasiekiau sekantį kontrolinį punktą. Nors kišenėje esantis telefonas „dokumentavo” visą mano žygį, jį buvau išsitraukęs gal 5 kartus ir tik tam, kad pasinaudočiau fotografavimo funkcija. Tačiau ir fotografuoti greitai lioviausi. Visa ėjimo statistika man nerūpėjo, gal todėl, kad visas buvau ėjime. Taip ir ėjau į priekį lenkdamas kitus, kol kažkas nepasakė „labas”. Buvo tokia nuojauta, jog sutiksiu pažįstamų ir ji manęs neapgavo. Tikslas mūsų buvo toks pat, distancija ta pati, tik tempas skirtingas, todėl trumpai pakalbėję išsiskyrėm. Klausia, kaip aš čia taip pirmą kartą ir iš karto 50 kilometrų pasiryžau įveikti? Bet aš tik dėl tų 50 ir atvažiavau. Manęs nei trupučio neviliojo tas masiškumas, dėl kurio daugybė žmonių važiuoja į Trenkturo žygius, lygiai taip pat man neegzistavo kitos trasos apart 50 kilometrų. Ir nei sekundei neabejojau, jog visą šią distanciją įveiksiu, tačiau labiau už viską viliojo nauja patirtis.
Jaučiau kaip ėjimo tempas nežymiai svyruoja. Motyvacija ir energija srūva tarsi kokiomis bangomis, o abiem pasiekus piką ėjimas tampa lengvas ir greitas. Kažkas iš aplenktųjų replikavo, jog tempą visos distancijos metu reikia laikyti vienodą, o stipriai pradėję vėliau tampa krituoliais. Teisingas pastebėjimas ir vėliau pagalvojau, kad pradžioje norėdamas sušilti ir iš karto užsidavęs aukštą tempą kiek suklydau, tačiau gerai yra tai, kas baigiasi laimingai. Link laimės vedė ėjimo tempas, kuris nebuvo sąmoningai pasirinktas, jis nusistovėjo savaime, o kiekvienas bandymas kiek palėtinti ar pagreitinti išmušdavo iš ritmo. Net ir tada, kai pagaliau kažkas mane aplenkė, sąmoningai nekeičiau savo tempo ir Nemuno pakrantės keliuku žingsniavau tolyn. Miškus keitė javų laukai, vėliau prasidėjo vaizdingos Nemuno pakrantės, tačiau gražūs regioninio parko kraštovaizdžiai taip ir liko antrame plane, šiandien svarbiausias dalykas buvo ėjimas.

Su kiekvienu kilometru mažėjo žygeivių, o ir maršrutas vedė platesniais keliais, todėl eiti tapo lengviau. Prasidėjo maršruto atkarpos, vedančios vieškeliais ir asfaltuotais keliais. Artėjo Birštonas. Atrodytų reikėtų džiaugtis kieta ir lygia danga, tačiau jaučiau, kaip kojų padai pradėjo ilgėtis natūralaus grunto takų. Visa laimė, kad prieš kurį laiką įsigijau naujus žygio batus, kuriuos spėjau pranešioti, todėl avalynė nekėlė absoliučiai jokių problemų. Tik norėjau prisėdęs išpurtyti pribyrėjusi smėlį, tačiau priėjęs prie patikros punkto tą veiksmą vis atidėdavau sekančiam sustojimui, tarsi važiuočiau automobiliu be stabdžių su kažkurioje pavaroje užstrigusia pavarų dėže. Ko nepavyko padaryti pačiam, privertė padaryti Nemunas. Birštone maršrutai šakojasi, o einantys ilgiausiuoju 50 kilometrų maršrutu per Nemuną keliami keltu. Grafiko jokio nėra, o kada iš kitos pusės atplauks keltas atsakyti irgi niekas negali. Ramia sąžine pasinaudoju tualetu ir kruopščiai iš batų ir kojinių valau smėlį. Gal reikėtų duoti kojoms pailsėti, tačiau dar nebaigęs kratyti smėlio, matau kaip link prieplaukos artinasi keltas. Atėjau pačiu laiku. Iš viso šurmuliuojančio būrio į keltą įlipa gera dešimtis žygeivių, aš – vienas iš jų. Geriu iš savo buteliuko ir žiūriu į tolstantį krantą. Iki šiol beveik netroškino, todėl buteliukas vis dar buvo apypilnis. Buvo, nes keldamasis į kitą krantą pradėjau jausti ne tik troškulį, bet ir alkį. Išsitraukiu žygio žemėlapį ir atidžiai pasižiūrėjęs į jį suprantu, kad mano pietūs liko aname krante. Kažkokiems jausmams laiko nebelieka, nes keltas švartuojasi Birštone ir žygeiviai nieko nelaukdami pasileidžia kairiuoju Nemuno krantu. Nuo pat pirmų žingsnių jaučiuosi papuolęs į elitinį būrį, nes užduotas tempas duoda suprasti, jog šie, į kitą Nemuno pusę persikėlę vyrai čia atėjo ne pasivaikščioti. Gana greitai vėl „pasigaunu” savo tempą ir per kelis metrus atsilikdamas nuo priekyje einančio lyderio žingsniuoju toliau vis labiau ir labiau pagalvodamas apie maistą. Jau ketinu traukti vieną batonėlį, bet maršruto ženklinimas kreipia į Eglės sanatoriją, kurioje įrengtas kontrolinis punktas. Keistai atrodo vieno ir žygio rėmėjų viešųjų ryšių akcija žygeivius kviestis į patalpas, kur su antspaudukais pasitinka darbuotojos su kaukėmis. Pateisinimą randu tik vieną – iš krano bėgantį mineralinį vandenį, kuriuo prisipildau savo ištuštėjusį buteliuką.

Vis labiau kepinant saulei pajaučiu, kad mano ėjimo tempas gali būti šiek tiek spartesnis, todėl veržiuosi į priekį. Nors asfaltas ir trinkelės ne pati draugiškiausia danga padams, tačiau žingsniuoti ja galiu sparčiau. Kažkur čia turi būti pusiaukelė. Jau seniai nebuvau išsitraukęs telefono, todėl nežinau tiksliai kiek nuėjau, nežinau kiek valandų, bet svarbiausia, kad jaučiuosi gerai. Kojose jaučiu lengva nuovargį, tačiau jis visiškai netrukdo ėjimui. Už Birštono prasideda Velniabliūdžio miškas, kuriame mane prisiveja vienas iš atsilikusiųjų. Miško takais mano ėjimas tempas šiek tiek krenta, todėl klausiu prisivijusio žygeivio kaip jam sekasi palaikyti tokį tempą miške? Kalbinau vieną kitą žygeivį ir anksčiau, tačiau nei vienas atvejis pokalbiu nevirto. Šį kartą kitaip. Greitai randam bendrų temų, o tai, kad yra ne kartą ne tik nuėjęs 50 ir 100 kilometrų, bet ir finišavęs pirmas – daro įspūdį. Dar daugiau, vaikščioti nesutrukdė nei infarktas, po kurio galėdavo tik keletą minučių be poilsio nueiti, tačiau valios dėka pasiekė tiek, kad aš tik pavydėti galiu. Bekalbėdami priėjom dar vieną kontrolinį punktą, kuriame paklausiau, ar daug žygeivių jau praėjo? „Jūs pirmi” – duodama šokoladinį batonėlį taria mergina, o tai išgirdęs aš vos neatsisėdau. Pasak kompaniono, mes kėlėmės pirmuoju keltu, nes jis startavęs 7:00 ir atėjęs į Birštoną turėjo laukti apie pusvalandį. Kas galėjo pagalvoti, kad taip susiklostys aplinkybės, jog atsiras galimybė finišuoti pirmam? Trenkturo žygiuose nėra skirtumo, ar finišuosi pirmas, ar paskutinis. Čia niekas laiko neskaičiuoja ir po finišo medalių nekabina, jei kas čia ir lenktyniauja, tai tik patys su savimi. Gimęs kaip iššūkis šis žygis turėjo būti smalsumo patenkinimas ar ribų ieškojimas, tačiau pakeliui pajutau lenktyniaujantis su pačiu savimi. Ir kuo labiau artėjau link finišo, tuo aukščiau kilo savo paties keliama kartelė. Svarbiausia, turėjau kompanioną, kurio buvimas šalia įkvėpė ir palaikė. Po kurio laiko prasitariau, kad eidamas mišku vienas tokio tempo neišlaikyčiau. Pasiūlė dar kilometrą paeiti kartu ir tada spręsti. Nuėjom ne vieną kilometrą ir kitoje Nemuno pusėje jau matėsi Prienų stogai. Pagavusios kietą dangą mano kojos vėl atsigavo ir dabar jau aš kartais sąmoningai sulėtindavau žingsnį, kad galėtumėm žingsniuoti kartu.
Kontroliniame punkte gavęs bananą supratau, kad pamiršau, jog norėjau valgyti. Tikriausiai organizmas įjungė išgyvenimo rėžimą ir maisto klausimas buvo nustumtas į antrą planą. Pajaučiau, jog komforto zona baigėsi kažkur ties Prienais. Iki finišo liko apie 20 kilometrų. Prieš žygį neabejojau, jog įveiksiu visą distanciją ir norėjau patirti ką reiškia ją įveikti. Dabar gi eidamas tokiu tempu supratau, kad klausimas yra ar užteks jėgų pasiekti finišą einant su tokį tempą laikančiu žygeiviu? Nors protas skatino situaciją vertinti blaiviai, tempo lėtinti net neketinau. O jis šiek tiek krito, bet ne dėl apsisprendimo, o todėl, kad už Prienų sekė net kelios maršruto atkarpos, einančios per nupjautą pievą. Aukšta ražiena ir nupjauta žolė ėjimą darė klampų ir lėtą, tarsi atskleisdama organizatorių norą suteikti ilgiausio maršruto žygeiviams kuo daugiau išbandymų. Ir tie išbandymai ėjimu per pievą nesibaigė. Teko bristi per dilgėlyną ir šokti per upelį, kas mano kompanionui sekėsi ne taip gerai, todėl likusią žygio dalį teko įveikti su šlapiu batu. Teko nemažai jėgų palikti tose pievose, o po jų sekęs ilgas pakilimas į kalną dar patikrino ir širdies darbą. Užlipus aukštyn buvo galima įžiūrėti tolumoje trumpesnėmis trasomis einančius žygeivius, o atsisukus atgal stebėti puskilometriu atsilikusį ir mus besivejantį persekiotoją. Nuo šio momento, kad mano savijauta gera, jau nebesakiau. Pradėjo skaudėti kojas ir tas skausmas tai kildavo į viršų, tai vėl leisdavosi žemyn, o ėjimas saulės atokaitoje gręžė likusius gyvybės syvus. Pradėjau ant galvos pilti vandenį ir mintyse prašyti kūno nepasiduoti, mainais žadėdamas keleto dienų poilsį.

Paskutinis kontrolinis punktas ir tabletė magnio, kad raumenų netrauktų. Jaučiu, kad paskutiniai 5 kilometrai bus sunkesni nei tie 45 iki šiol. Išsitraukiu telefoną pasižiūrėti kiek valandų, nes jaučiuosi praradęs laiko nuovoką ir net neįsivaizduoju, koks dabar laikas. Vėl einam kartu su kitomis trasomis einančių žygeivių srautu, kuris, aišku, juda lėčiau nei mes. Prisiminiau ką reiškia lenkti einančius lėčiau, bet dabar tai daryti žymiai sunkiau. Bandau lėtinti tempą, bet nuo to savijauta tik blogėja. Nieko kito nelieka kaip tik sukaupus paskutines jėgas pasiekti finišą tuo pačiu tempu. Neapsakomai palengvėja priekyje pamačius Pociūnų aerodromą, tačiau link jo reikia eiti puslankiu ir tai atrodo kaip pasityčiojimas. Mintyse pasikartoju visus rusiškus keiksmažodžius ir pradedu suprasti dykumoje matančius miražą. Nedaug trūksta, kad aš jį pamatyčiau, tačiau stendas su užrašu „Iki finišo liko 2km” – tikras. Kompanionas kažką pasakoja, bet aš nieko neatsakau. Ne todėl, kad neturėčiau jėgų kalbėti, tiesiog mintyse kovoju su sąmonę užkariaujančiomis mintimis, bandančiomis mane sustabdyti. Rezervinis organizmo maitinimas taip pat baigia išsekti, todėl matydamas, kad nesiseka sustabdyti per kojas, bando tą daryti per galvą.

FINIŠAS. Po jo spaudžiam vienas kitam ranką. Akivaizdžiai esu daug labiau pavargęs, bet patenkintas savimi. Gaunu diplomą ir dar indelį kažkokios avižų košės, kurią reikia užpylus karštu vandeniu palaikyti 2 minutes, kad galėtum valgyti. Vieniems iš renginio rėmėjų norisi palinkėti nueiti bent trumpiausią trasą, kad suprastų, jog po žygio toks prizas atrodo kaip nevykęs pokštas. Nieko nenorėčiau dabar labiau, nei šalto vandens, net jei tai būtų pačio nemėgstamiausio gamintojo produkcija. Mano žygio kompanionas, palinkėjęs susitikti 100 kilometrų žygyje, išvažiavo, o aš likau gulėti ant žolės. Šiandien buvo ne tiek žygis, kiek sportas. Varžybos su savimi. Viskas būtų puiku, tačiau prieš tai nesitreniravusiam trasą tokiu tempu įveikti nebuvo paprasta.  Nežinau, ar galima pavadinti treniruote vakarinį pasivaikščiojimą prieš dvi dienas. Tada per pora valandų nuėjau 12 kilometrų ir suprakaitavęs grįžęs namo pagalvojau, kad žygyje taip greitai neisiu. Tąkart 1 kilometro įveikimo laikas buvo 9:40, šiandien – 9:18. Atvažiuodamas slapta tikėjausi 50 kilometrų nueiti per 9 valandas, tačiau pranokau pats save įveikęs distanciją per 7:40:14. Sukrapštęs paskutiniu jėgų likučius lėtu žingsniu einu link automobilio. Žmogui reikia iššūkių. Vien jau tam, kad juos įveiktų. Įveikus atsiranda pasitenkinimas, pasitikėjimas ir motyvacija kelti naujus iššūkius. Ar eisiu 100 km? Dar nežinau, pirmiausia noriu grįžti namo. Pakeliui sutinku tikrai nemažai raudonomis apyrankėmis dėvinčių žygeivių. Vieni jau įveikę pievų iššūkį artėja prie kalno, kiti – Prienų šaligatviais žingsniuoja. Matau kelis dar tik iš Velniabliūdžio miško išlendančius, jiems sunkiausia dalis dar prieš akis. Gal ir gerai, kad šiame žygyje nėra nei pirmos, nei paskutinės vietos. Čia nugalėtojai visi, o aš skubu namo ilsėtis, nes pažadus reikia tesėti.