Iš Palūšės į Palūšę pro Šakarvą

Palūšė vadinama Aukštaitijos nacionalinio parko sostine, šią vietovę mėgsta vandens turizmo mėgėjai, bet šiai gyvenvietei to negana. Šiemet Palūšė pateikė savo kandidatūrą Ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl dalyvavimo prestižiniame Pasaulio turizmo organizacijos rengiamame konkurse „Geriausi turizmo kaimai“. Kas žino, gal Palūšė ims ir paklius tarp geriausių turizmo kaimų pasaulyje? Prieš kurį laiką Palūšė savo vardą garsino Lietuvos lygiu. Jos bažnyčia buvo pavaizduota ant buvusios nacionalinės valiutos vieno iš banknotų. Gal atėjo laikas išplaukti į platesnius vandenis ir išgarsinti šį Lietuvos kampelį pasauliniu lygiu?

Palūšė yra ir pažintinių takų žemėlapyje. Čia įrengtas Meironų pažintinis takas driekiasi vaizdingais apylinkių miškais. Prieš kurį laiką buvo pakoreguotas maršrutas, atnaujinta infrastruktūra, todėl takas vertas dėmesio. Vis gi tai ne vienintelis pėsčiųjų maršrutas Palūšėje. Prie Aukštaitijos nacionalinio parko prasideda dar vienas – Šakarvos žiedas. Tai12 kilometrų žiedinis pėsčiųjų maršrutas, vedantis Šakarvos mišku iki to paties pavadinimo kaimo ir atgal.

Šio maršruto pradžia yra toks menamas dalykas. Nėra jokio informacinio stendo, jokios maršruto schemos ar kitokios informacijos, todėl tai tiesiog geras orientyras, kaip rasti maršrutą ir gera vieta, kur galima palikti automobilį. Viskas, kas matosi, tai ant stulpo įrengtos rodyklės, kurios taip pat reikalauja nuovokos ar namų darbų. Maršruto pavadinimo jose nėra, tik atstumas iki artimiausios vietovės ir žygeivio figūra spalvotame fone. Šakarvos maršruto atveju ta spalva yra mėlyna.

Kaip ir rodo rodyklė, pasuku į Kaltanėnų pusę. Rudenį Palūšėje ramu, automobilių beveik nėra, žmonių nesimato, tik nosį kirbina rūkomos žuvies kvapas. Kvepia, tik kas nesezono metu ją perka? Visos baidarės ant kranto, valtys prirakintos – nesimato nei vieno poilsiautojo. Pravažiuojantys, vietiniai? Gal tas verslas turi subtilybių, kurių iš šalies nesimato? O gal tai sena žvejų tradicijų tąsa? Kaip kitaip paaiškinti tą rūkomos žuvies dūmais kvepiančios Palūšės fenomeną?

Dešinėje prasideda Pašakarvio gatvė. Čia ir Palūšės valtinė – daugelio vandens kelionių pradžia. Gerai matosi Lūšių ežeras. Galima pasižvalgyti po jį, nes vėliau gražaus vaizdo nebus. Tiesus žvyrkelis eina tarsi ir netoli ežero, bet ir ne čia pat. Tarp kelio ir vandens įsiterpusi sklypų eilė. Turbūt jie neseniai suformuoti, nes stovi tik viena kita sodyba. Kitur – tik ribos sužymėtos, bet jei jau yra šeimininkas, būtinai ir lentelė „Privati valda” įrengta. Tokia lietuviško kraštovaizdžio dalis.

Už gerų dviejų kilometrų kelias pasisuka ir ėjimas plynais laukais baigiasi. Iki Šakarvos stovyklavietės veda miško kelias. Sustoju, nes čia aptinku vienintelį informacinį stendą šiame pėsčiųjų maršrute. Iš čia jau girdimi vienas kitas automobilis, pralekiantis Kaltanėnai – Ignalina keliu. Eismas rudenį nedidelis, todėl 150 metrų atkarpa palei šį kelia nesukelia nepatogumų. Anapus kelio palieku Šakarvų ežerą ir pasuku į Šakarvos mišką. Taip rodo mėlynos spalvos ženklinimas, kuris savo funkciją atlieka patikimai.

Virš galvos ošia gražus aukštaitiškas pušynas, į priekį veda įvairaus pločio miško keliai, keliukai ir takai. Geras oras, gražus miškas ir aiškus maršrutas, tik žiopsoti nereikia, nes nepasukus ten, kur reikia, papildomi kilometrai greitai prisideda. Eidamas prisiminiau Šakarvos miške buvusį (o gal dar ir esamą) Šakarvos skulptūrų pažintinį taką. Buvo toks etapas, kai aplankiau nemažai tokių „parkelių”. Naiviai galvojau, jog tai turizmui ir poilsiui skirti objektai. Gal kai kurie ir yra tokie, bet dauguma viso labo tik pigios pinigų įsisavinimui pridengti skirtos dekoracijos. Visgi maršrutas veda kita kryptimi ir praėjęs Šakarvos pilkapius pasuku link Balčio ežero.

Priartėjus prie ežero Šakarvos žiedo maršruto ženklinimas priverčia palikti miško kelią ir žygiuoti miško taku. Siauru ir vingiuotu, vedančiu palei ežerą, kurio beveik nesimato. Tokia gamtinės įvairovės atkarpa, paįvairinta lapuočių miško plotais ir ežerus jungiančiu upokšniu. Kažkur netoliese yra Pabaltys. Kaimas, iš kurio atsklinda duslus, monotoniškas garsas, orientyras – link kurio veda pėsčiųjų maršrutas.

Iki kaimo lieka visai nedaug, jau namai matosi, bet maršrutas pasuka link Palūšės. Takas vėl tampa keliu, o miškas pavirsta šviesiu pušynu. Tik labiau banguojančiu, nes reljefas čia švelniai kalvotas. Šakarvos žiedo maršrutu galima eiti į abi puses, ženklinimas tam pritaikytas. Tik štai jei paklaustumėt, kodėl šiuo maršrutu einu prieš laikrodžio rodyklę – neatsakyčiau. Pradžioje pasukau į tą pusę ir net minties nebuvo, jog galiu eiti priešinga kryptimi. Tarsi tai būtų buvęs vienintelis pasirinkimas. O gal tą nulėmė Aukštaitijos nacionalinio parko tinklapyje esantis aprašymas?

Tame aprašyme išvardinti keli maršrute esantys objektai, tačiau visi jie – Palūšėje. Šį sąrašą papildyčiau dar viena vieta, kuri tapo įdomiausiu maršruto atradimu. Pačiame Palūšės pakrašty, prie Palūšės kempingo, dėmesį traukia pavėsinė su korio fragmentais. Teritorija aptverta, o viduje įrengti takeliai, pastatyti krėslai ir suoliukai. Daugybė atskiruose segmentuose susodintų augalų ir gėlių. Yra ir informacinių stendų, kaip neužeiti?

Ir neužėjęs vidun galiu perskaityti, jog čia – istorinių augalų sodas-biblioteka. Netikėta. Įdomu. Idėja paprasta – surinkti ir susodinti regionui istoriškai svarbūs augalai. Galima pasivaikščioti, pasėdėti, pasidomėti. Jauki aplinka, skirta poilsiui, pažinimui ir apmąstymui. Ar mes pastebime darželius prie namų, ar juos turime, ką jie mums reiškia? Mūsų tėvų ir senelių darželiuose augę augalai liudijo jų kruopštumą ir kūrybiškumą, atspindėjo tradicijas. Tai vieta, sukelianti netikėtus ir stiprius prisiminimus. Apsilankykit.

Palūšėje pro bažnyčią nusileidęs kelias susikerta su pagrindiniu keliu. Kaip tik čia ir stovi stulpas su maršruto rodyklėmis. Čia prasidėjo kelionė, čia12 kilometrų ilgio Šakarvos žiedas ir užsidaro. Buvo daug miško ir mažai pažinimo. Nieko stebėtino, juk tai pėsčiųjų maršrutas, o ne pažintinis takas. Neabejotinas akcentas yra Mėnulio sodas su istorinių augalų biblioteka. Šis projektas dar nebaigtas, dar plėsis, todėl tas akcentas tik ryškės. Aišku, nebūtina eiti 12 kilometrų, kad aplankyti šią vietą, bet ar būčiau radęs ją jei nebūčiau ėjęs?