Sinoptikai pranašauja, kad po kelių valandų spustels šaltukas. Ne šaltukas, o visas šaltis, toks, nuo kokių anksčiau tvoros poškėdavo ir visiems buvo normalu, o dabar dar šalčiui neprasidėjus visi jau laukia jo kaip armagedono. Na gerai, geram speigui užėjus gal ir ne pats tinkamiausias metas eiti pasivaikščioti, todėl kol termometras rodo nedidelį minusą spėsiu aplankyti vieną neilgą pažintinį taką Druskininkuose. Nors dauguma sanatorijų ir viešbučių Druskininkuose net ir žiemą pilnai užimti, prie „Girios aido” muziejaus automobilių aikštelė tuščia. Šiltas ir malonias vandens procedūras ar jaukius apartamentus iškeisti į žiemišką pasivaikščiojimą miške reikia svarių argumentų, bet man užtenka tokio – „Girios aido” muziejaus pašonėje esančiame pažintiniame take aš dar nebuvau.
Už atvertų vartų stovinčiame mediniame namelyje įsikūręs miško muziejus „Girios aidas”. Žiemą jis atrodo kiek liūdnokas ir vienišas. Tikriausiai ne geriau jaučiasi ir muziejininkė ar muziejininkas rymantis prie namelio lango, bet šį kartą kompanijos nepalaikysiu. Apėjęs namelį iš kitos pusės pamatau pažintinio tako stendą. Tikėjausi taką šalia namelio rasti, nors internete apie jį informacijos ypač mažai.
Skaičiau tik, kad take medžio skulptūrų gal dvi dešimtys stovi, o čia atėjęs randu dekoratyvinių augalų vardu užvadintą pažintinį taką. Nors imk ir eik į namelį pasiklausti kaip yra iš tikrųjų. Bet nenuėjau… Pasukau į kitą pusę. Intuityviai. Dekoratyvinių augalų prie namelio prisodinta tikrai nemažai ir nėra jie tokie maži, kad iš po sniego nesimatytų. Tik auga jie visi ne prie tako, o tiesiog kiemo pievelėje tarp medžių.
„Girios aidas” gi viso miško muziejus, ne tik dekoratyvinių augalų, – padaręs tokia išvadą palieku toliau žiemoti dekoratyvinius augalus ir žingsniuoju taku, kurio tolumoje galima įžiūrėti stovinčius medžio drožinius. Pakeliui prie tako stovi dailiai suręstas medinukas – traktieris, toks pavadinimas užrašytas ant sienos. Tas traktieris iš drebulės kamieno rąstų suręstas, taip skelbia kitas užrašas. Iš kitos traktierio pusės ne ką mažiau graži rogių kolekcija ant sienos kabo. Ne pro šalį ir gido paslaugą būtų užsisakyti, bet šį kartą savarankišku pasivaikščiojimu apsiribosiu, visgi šaltis artėja.
Pagaliau pasirodo ir bene pagrindinis pažintinio tako atributas – informacinis stendas. Jie čia net trys, nors prisiminiau, kad prie namelio dar vieną mačiau, tai galima sakyti net keturi, bet dėmesio neprikausto.
Kur eiti orientavausi pagal medžio skulptūras. Jei yra koks kitas tako žymėjimas tai arba aš jo nemačiau, arba nesupratau. Nesunku pastebėti ant medžių geltonos spalvos ženklinimą, tačiau jis su šiuo pažintiniu taku nieko bendro neturi, nebent tik kad pro jį praeina. Tai viena iš keleto Druskininkų pėsčiųjų trasų, kurios ilgis siekia beveik 10 kilometrų. O medinių skulptūrų čia ne tik prie tako pristatyta, todėl norint jas apžiūrėti tenka ir iš takelio išsukti.
Tik ant vienos kitos skulptūros pavadinimas išdrožinėtas, daugiau nėra jokių užrašų, net pavadinimų nesimato. Galėtų kiekviena skulptūra prisistatyti, ką nors apie save papasakoti o paženklintas takas galėtų tapti Girios aido muziejaus tęsiniu miške.
Prie tako stovi keletas rodyklių, į vieną pusę – Girios aidas, į kitą – Eglės sanatorija, į šoną pasukus lauks Atokvėpio aikštelė, o kažkur priekyje Miškininkų alėja bus. Vienoje rodyklėje ir dekoratyvinių augalų takas paminėtas, bet ta rodyklė atgal siūlo eiti – ar nebus ta pievelė prie muziejaus su dekoratyviniais augalais ir lentelėmis šalia jų pažintiniu dekoratyvinių augalų taku pavadinta? Bet man labiau patinka drožiniai, kurie palydėję iki takų susikirtimo siūlo rinktis kitą kryptį link miško muziejaus. Kartais atrodo, kad puriu sniegu mano brėžiamas maršrutas yra tik mano vieno įsivaizduojamas pažintinis takas. Ir tai panašu į tiesą.
Artėjant prie muziejaus vėl pasirodo dekoratyviniai augalai. Jei tarp jų ir yra koks takas, ar bent takelis, tai jo reikėtų ieškoti kai nutirps sniegas.
Čia pat dar vienas drožinys, skirtas Lietuvos miškams. Išdrožinėta statistika liudija buvus Lietuvą gausiai apaugus miškais, kurie buvo gan stipriai iškirsti, o dabar vėl jų procentas didėja. Miškais apaugęs trečdalis Lietuvos.
Manykim, kad prie muziejaus prasidėjęs takas prie muziejaus ir baigiasi, čia, kur ant suolo sėdi sraigė ir bebras.
Kai kur rašoma, kad šalia „Girios aido” muziejaus yra pažintinis takas su medžio skulptūromis, o atvažiavęs pamatai stendą, kviečiantį aplankyti Girios aido pažintinį dekoratyvinių augalų taką. Koks čia takas, kur jis veda ir apskritai, ar jis čia yra – spręskit patys. Aš kaip sugalvojau taip ir pasivaikščiojau – man atostogos.