Ekskursija po Molėtus, prieš karą buvusius žydų miestu

Molėtai – tarsi ranka pasiekiami, nuo Vilniaus nutolę nepilnos valandos kelio atstumu, bet buvo taip ir neaplankyti iki šiol. Buvo neaplankyti, nes šį, vos 6 tūkstančius gyventojų turintį rajono centrą, kartu su keliomis dešimtinis gausaus sniego nepabūgusių ekskursijos dalyvių aplankėme praeitą lapkričio savaitgalį. Nors Molėtai garsėja kaip ežeringas Lietuvos kraštas, šįkart atvažiavome susipažinti su šio miesto istorija, su čia gyvenusiais žmonėmis, pasiklausyti čia nutikusių istorijų. Iniciatyvą šias istorijas papasakoti ir po Molėtus pavedžioti parodė Gatvės gyvos.

Taigi, apsnigtais šaligatviais ir takeliais leidžiamės į ekskursiją po miestą, kurio pavadinimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1387 metais, kai kunigaikštis Jogaila Molėtų kaimą padovanojo Vilniaus vyskupijai. Tais laikais buvęs gatvinis kaimas buvo neturtingas ir netvarkingas. Sakoma, kad iki pat XX a. pradžios net pagrindinė Molėtų gatvė nebuvo išgrįsta, o gyventojai čia pat gatvėje pildavo ir versdavo visų rūšių atliekas, todėl net arklių traukiami vežimai klimpdavo.

Dabar pagrindinė gatvė per kalvas į Vilniaus pusę besidriekianti ir Vilniaus vardu pavadinta – asfaltuota, o prie gatvės, ant trečios pagal aukštį miesto kalvos, Molėtų bažnyčia stovi.

Pirmą kartą šioje vietoje bažnyčia pastatyta 1522 metais, tačiau Šiaurės karo metu ji buvo sudeginta. XVIII a. pradžioje jau iškilo mūrinė bažnyčia, o dabartinį vaizdą ji įgavo 1905 metais. Pagal išlikusias nuotraukas galima matyti, jog tuo metu bažnyčios bokštai buvo smailūs, kitokie nei dabartiniai. Atėjus Antrąjam pasauliniam karui, spėjama, besitraukdami vokiečiai užminavo ir susprogdino bokštus. Kurį laiką bažnyčia buvo be bokštų, kol 1977 metais nuspręsta bokštus atstatyti ir bažnyčia įgavo dabartinį vaizdą. Nors internete rašoma, jog bažnyčia yra neobarokinio stiliaus, gidė patikino, kad tai neoklasicistinis stilius su neobarokinio stiliaus elementais.

Visus ateinančius į bažnyčią pasitinka, o išeinančius palydi du prie šventoriaus tvoros stovintys metaliniai kryžiai. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jie abu stovėjo bažnyčios bokštų viršūnėse, tačiau bokštus susprogdinus jie vietą atrado priešais bažnyčią.

Molėtai stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, todėl yra išlikę nedaug senų pastatų. Prie Jaunimo aikštės stovi seniausias Molėtuose medinis namas, statytas 1923 metais, kuriame veikė mokykla.

Antrąjį pasaulinį karą „pragyveno” ir taip vadinami Molėtų „Raudonieji mūrai”. Tarpukariu statyti tokie prekybinės paskirties raudonų plytų pastatai sutinkami daugiausia Vakarų Europoje, o Lietuvoje juos galima pamatyti tik čia.

Pirmame aukšte prieš karą veikė žydų parduotuvės, o antrąjame aukšte gyveno šių parduotuvių savininkai. Tai pirmasis pastatas Molėtuose, kur buvo įvestas vandentiekio ir nuotekų sistemos, o išlaikant tradiciją ir šiandien šio pastato patalpose įsikūrusios parduotuvėlės ir kavinės. Kaip sako gidė, daugiausia šiandien Molėtuose dėvėtų rūbų parduotuvių. Mieste nėra didesnių pramonės ar gamybos įmonių, todėl vietiniai užsiima kas kuo gali. Dar tuo metu, kai Molėtuose buvo dvaras, žmonės čia gyveno varganai ir sunkiai. Yra net žinių, kad baudžiauninkai bėgdavo į gretimas dvarus, bet pastariesiems buvo liepta pabėgusius baudžiauninkus grąžinti. Dvaro likučius galima rasti netoli tos vietos, kur iš Pastovėlio ežero išteka Siesarties upelis. Iš dvaro pastatų nedaug kas likę, tik vieno pastato fasadas su puskolonėmis ir medžių alėjos likučiai liudija jog čia būta dvaro, o paskutinių dvarininkų Graužinių garbei pavadinta neilga gatvelė.

Nuo dvaro einant Pastovėlio ežero pakrante prieinam beržynėlį, o jame stūkso kalva su kryžiumi. Tarpukario metais Molėtuose veikė katalikiška jaunimo organizacija „Pavasaris”, kuriai tuometinė dvaro savininkė Graužinytė padovanojo šią vietą pavasarininkų sueigoms rengti. Pastarieji kalvą apsodino berželiais, o kalno viršuje pastatė kryžių su lietuvybės simboliais, dėl ko tapo tarsi šventa vieta.

Čia pat, prie Siesarties upelio, galima pamatyti sergėtojo nuo vandens nelaimių – Jono Nepomuko skulptūrą. Tikėtina daugiau lietuvių žino Joną Nepomuką iš ekskursijų po Prahą, kur jo skulptūra stovi ant Karlo tilto, o pamatyti jį Molėtuose – šioks toks netikėtumas. Išdrožta medinė skulptūra buvo pastatytą 1925 metais ir jau sovietiniais metais buvo nugriauta ir paskandinta ežere. Skulptūra buvo atstatyta atkūrus Nepriklausomybę, o ežero dugne surasta senoji skulptūra saugoma Molėtų krašto muziejuje.

Grįžtant Vilniaus gatve atgal, netoli „Raudonųjų mūsų”, randam Jaunimo aikšę, kurią vietiniai dar Eglės aikšte vadina. Aikštės pakrašty augo eglė, kurią miestas žiemą puošdavo ir ji gražiausios Lietuvos eglės rinkimuose dalyvaudavo. Eglės forma, toli gražu, nebuvo tobula ir į nugalėtojus nepretenduodavo, todėl viena iš nerimtų versijų, kad dėl šios priežasties eglę nupjovė. Dabar aikštės kampe auga kita eglė, tačiau pagrindinis aikštės akcentas yra 1999 metais aikštėje pastatytas laikrodis vietoje iki tol stovėjusio visuomenės veikėjo Putnos paminklo, kuris vietą rado Grūto parke kartu su kitais sovietinių laikų herojais.

Kadaise buvęs gatviniu kaimu Molėtai vystėsi palei pagrindinę Vilniaus gatvę, todėl ir dauguma matytų objektų yra būtent šioje gatvėje. Centrinėje Molėtų dalyje lygiagrečiai Vilniaus gatvei eina Kauno gatvė, kurioje prieš karą stovėjo net trys sinagogos. Kodėl trys? – neaišku, tik spėjama, kad viena galėjo būti skirta apeigoms vasarą, kita – žiemą. Dar reikia įvertinti ir tai, kad Molėtuose gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri prieš karą sudarė net 80 procentų visų Molėtų gyventojų. Ne be reikalo kartais sakoma, kad Molėtai yra tokie, kokius juos prieš karą kūrė žydai. Ten, kur dabar Kauno gatvė kertasi su Užubalių gatve, buvo senos žydų kapinės, tačiau jos, kaip ir medinės sinagogos, liko tik nuotraukose.

Šiose sinagogose Antrojo pasaulinio karo metais naciai kelias dienas be maisto ir vandens pralaikė daugybę žydų, o tada visus pagrindine gatve nuvedė į miesto pakraštį kur sušaudė ir užkasė jų pačių iškastose tranšėjose. Ko gero labiausiai jaudinantis ekskursijos momentas, kai gidė pasakojo, jog vaikai nebuvo šaudomi, jie buvo tranšėjoje užkasami gyvi. Įvykių, apie kuriuos vien klausant per kūną eina šiurpas, vietoje stovi kuklus paminklas žudynių aukoms atminti. Ši vieta, kuri yra kartu ir žudynių vieta, ir kapas sovietiniais laikais atsidūrė visai šalia pramoninės teritorijos. 1941 metų vasarą buvo nužudyta apie 2000 žydų.

Kadangi senosios žydų kapinės septintąjame dešimtmetyje sovietų buvo panaikintos ir per jas nutiesta gatvė, aplankome netoli mokyklos išlikusias naująsias kapines, nors prie kelio stovinti rodyklė sako, kad tai senosios žydų kapinės. Per gausiai iškritusį rudeninį sniegą matyti kyšantys eilėmis stovintys paminklai, tačiau pačios kapinės atrodo apleistos. Gidė atkreipia dėmesį į paminklą, kuriame iškaltas paukštis. Pasak vieno šias kapines aplankiusio žydo, tai retas ir unikalus paminklas, koks buvo statomas palaidojus jauną ir nekaltą mergaitę.

Čia pat gidė atkreipia dėmesį į netoli žydų kapinių stovinčius daugiabučius – tai Žirmūnų mikrorajonas. Pavadinimas „pasiskolintas” iš to paties pavadinimo mikrorajono Vilniuje. Kad į Molėtus neatkeliautų dar vienas mikrorajono pavadinimas iš Vilniaus, kitapus kapinių ant kalvos statytam daugiabučių namų kvartalui bandyta suteikti Žvyrkalnio pavadinimą, bet vietiniams jis nepatiko. Prigijo nuo gatvės pavadinimo kilęs pavadinimas Liepos. Iš pažiūros niekuo neįdomus mikrorajonas turi savų istorijų. Jį pastačius, vietiniai gyventojai buvo raginami tvarkytis ir kurti aplinką. Skirtingų namų gyventojai turėjo skirtingą supratimą, todėl ir skirtingus namus supanti aplinka irgi stipriai skiriasi. Pats miesto architektas įvardindavo namus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį imant gerą pavyzdį ar mokantis iš klaidų.

Susipažinę su Molėtų istoriją, pasiklausę pasakojimų apie karo žiaurumus, per kuriuos miestas neteko dviejų trečdalių gyventojų, bei žvilgtelėję į sovietinių laikų palikimą ir pasiekimus, prieiname vietą, kur medžių paunksnėje stovi medinis kryžius. Tai kovotojų, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, laidojimo vieta. Sovietiniais metais valdžiai besipriešinantys partizanai buvo nužudomi ir paliekami aikštėje prie „Raudonų mūrų”, taip stengiantis įbauginti kitus partizanus, tačiau artimieji slapčia kūnus stengdavosi palaidoti.

Ir pabaigai – Molėtų vieta, kurią pamėgo ir vietiniai gyventojai ir turistai. Tai Pastovio ežero pakrantėje 1998 metais įkurtas skulptūrų parkas, kuriame stovi lietuvių ir užsienio skulptorių darbai, vyksta miesto šventės. Vasarą laisvalaikį galima leisti įrengtuose paplūdimiuose ir maudytis ežere, kuriame dabar nebijodami besiartinančios žiemos ramiai „plaukioja” betoniniai laiveliai.