Ekskursija po Antakalnį: Laikmečių kokteilis

Antakalnis – išskirtinis Vilniaus rajonas, jame „Gatvės gyvos” pradėjo jau antrą ekskursijų maršrutą, vedžiojantį po šiaurinę Antakalnio dalį bei pasakojantį apie LDK laikus menančias vietas ir supažindinantį su Vilniaus tramvajų ir troleibusų istorija. Pasirodo, kadaise Vilniuje jau buvo tramvajus, tiesa, jis buvo traukiamas arklių ir jei būtų pavykę sėkmingai elektrifikuoti šią keleivių pervežimo priemonę, gal ir šiomis dienomis Vilniaus gatvėmis dundėtų tramvajai. Būtų kaip būtų, bet šiandien neturime nei tramvajaus, nei metro, tik kalbos apie tai kartas nuo karto suaktyvėja kai ieškoma būdų kaip Vilnių išvaduoti iš spūsčių. Palikę kasdienines problemas rudenišką popietę renkamės Mildos gatvėje prie namo, kurio numeris 17.

Įdomių istorijų neišgirstame apie šį namą, tiesiog gražus medinės architektūros pavyzdys, tapęs ekskursijos po Antakalnį pradžia. Antakalnis – žalias Vilniaus rajonas, kur gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų kvartalus keičia miškai ir parkai, o visai netoli šios vietos ošiančiame Antakalnio šile prieš karą buvo sugalvota įrengti zoologijos sodą. Tuo metu zoologijos sodas Vilniuje jau buvo, bet jo vieta Pylimo ir Kalinausko gatvių sankirtoje nebuvo pati geriausia, todėl nuspręsta jį iškelti į Antakalnį. Prasidėjo įrengimo darbai, kuriuos nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Taip ir nebuvo lemta čia atsirasti zoologijos sodui, o apie šią istoriją byloja iš žemės kyšantys betono fragmentai.

Vingiuojam po nukritusiais lapais apklotą Antakalnį toliau, kur mūsų laukia sekantis sustojimas – Antakalnio kapinės. Tai bene garsiausios Lietuvos kapinės, kur ant antkapių galima perskaityti įvairių laikmečių garsių asmenų pavardes. 1809 metais Antakalnyje buvo įsteigta laikina karo ligoninė, o šalia jos paskirtas plotas Ligoninės kapinėms. Kapinių teritorijoje būta keturių atskirų kapinių, kuriose buvo laidojami vienuoliai trinitoriai, skirtingų tikėjimų kariai, Pirmojo pasaulinio karo dalyviai ir pasauliečiai.

Keičiantis laikmečiams ir valdžioms Antakalnio kapinėse amžinam poilsiui prigulė Antrojo pasaulinio karo kariai,  Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių aukos, o pagarbioje vietoje įkurtame Prezidentų panteone palaidotas prezidentas Algirdas Brazauskas. Šios kapinės vertos atskiros ekskursijos, o čia palaidotų garsių politikų, menininkų, visuomenės veikėjų sąrašas išties įspūdingas.

Eidami link sekančio ekskursijos objekto praeiname restauruojamus Sapiegų rūmus ir rudeninį rūbą besimatuojantį Sapiegų parką. Šie dėmesio verti objektai lankomi kitos Gatvės gyvos ekskursijos metu, todėl dabar čia  nesustojame.

Sustojame kur kas mažiau iš pirmo žvilgsnio patrauklioje vietoje, kur iš vienos pusės už mūrinės sienos stovi buvusio Trinitorių vienuolyno ansamblis, dabar vadinamas Šventojo Jono Teologo vardu, o virš tvoros į dangų stiebiasi Išganytojo bažnyčios bokštai.

Iš kitos pusės stovi pastatai, kuriuose tarybiniais laikais buvo mokykla, kurios viename korpuse mokėsi berniukai, kitame mergaitės. Dabar čia Antakalnio gimnazija, o tarybinius laikus primena tik savotiškos architektūros pastatai.

Tarp gimnazijos ir vienuolyno teritorijų esančioje aikštelėje matosi grafičiais išpiešta požeminė slėptuvė. Dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą čia koncertus rengdavo pank ir metalo muzikos gerbėjai, vėliau pradėjo veikti naktinis klubas „Bombiakas”. Sako, netgi Vilniaus meru būdamas Paksas kartą buvo apsilankęs patikrinti šios vietos, nes pasklido gandai, jog ši „organizacija” iš savivaldybės pinigus gauna. Su pertrūkiais veikęs klubas apie 2005 metus užsidarė, liko tik užrašas prie įėjimo į slėptuvę – „Smėlio 33”.

Aplankę buvusį naktinį klubą, einame link buvusio kino teatro. Tai Neries kino teatras, kurio vietoje dabar stovi daugiabutis. Pokario metais statant kino teatro pastatą buvo laikoma paslaptyje jo paskirtis, tačiau pastatytas ir pradėjęs veikti jis populiarumu negalėjo pasigirti. Kad ir kaip viliojo žiūrovus, kino teatras būdavo pustuštis, o apie jo blogą būklę ir filmų kokybę sklido įvairūs gandai. Pustuštėmis salėmis pirmaisiais Nepriklausomybės metais teko įsitikinti ir pačiam, kai filmą rodė trims ar keturiems žiūrovams.

Greta kino teatro stovi renovuotas daugiabutis, kuris kadaise buvo vienas pirmųjų eksperimentinių daugiabučių Vilniuje ir pastatytas dailininkams. Skyrėsi iš kitų ne tik išskirtiniu fasadu, bet ir vidumi, kur buvo įrengti ne butai, bet per du ir tris aukštus išsidėstę kotedžai. Sako, jame buvo galima keisti netgi išplanavimą, nes atskiros sienos tarp kambarių buvo įrengtos su spintomis ir jas buvo galima stumdyti.

Prie Tramvajų gatvės randame nedidelius garažus, kurie taip pat slepia nematomą paslaptį. Ta paslaptis susijusi su gatvės pavadinimu, kuris toks yra neatsitiktinai. 18 šimtmečio pabaigoje Vilniuje pradėjo važinėti arklių traukiami tramvajai. Veikė 4 linijos ir viena iš jų važiavo iš Katedros aikštės iki karo ligoninės Antakalnyje, o šioje vietoje buvo jų garažai. Tuo metu kitose valstybėse jau pradėjo važinėti ir elektriniai tramvajai, tačiau Vilniuje pagamintos elektros energijos buvo maža, todėl tokios prabangos miestas sau leisti negalėjo. Po Pirmono pasaulinio karo arklių traukiamus tramvajus keitė tramvajai su įmontuotais varikliais, tačiau pastarieji ypač dažnai gedo ir vagonai bei bėgiai nebuvo pritaikyti didesniu greičiu galėjusiems važiuoti motoriniams tramvajams, todėl šios idėjos po poros metų miestas atsisakė ir pasirinko keleivius vežioti autobusais. Tuo metu važiavimas tramvajumi Vilniuje buvo gana brangus, o kaina beveik nesiskyrė nuo kainų Sank Peterburge.

Netoliese aplankome gražiai sutvarkytą medinį namą, kuriame seserei, paskelbtai šventąja, Faustinai Kovalskai apsireiškęs Jėzus atskleidė Dievo gailestingumo vainikėlį. Iš pradžių jos regėjimai daug kam kėlė įtarimus ir netgi buvo abejojama jos sveiku protu, bet vėliau regėjimai, kai Jėzus iš savo rankos žemyn skleidžia spalvotą šviesą, buvo pripažinti. Faustina šiame name gyveno 1929, 1933-1936 metais.

Nepraeinam ir pro Antakalnyje stovinčią Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kur centrinio įėjimo lauko sieną puošia V. Kisarausko akmenukų mozaika.

Kadangi ekskursijos gidas Albertas neslepia simpatijų technikai, stabtelime ir Žolyno gatvėje, kur įsikūręs pirmasis Vilniaus troleibusų parkas. Dar 1956 metais buvo nutiesta pirmoji troleibusų linija Stotis – Antakalnis ir Vilniuje pradėjo kursuoti troleibusai. Albertas sako, kad taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kodėl pirmuoju maršrutu važinėjo antru numeriu pažymėtas troleibusas. Jis važinėja ir iki šiol, nors laikui bėgant maršrutai keičiasi: kai kurie uždaromi ar sutrumpinami, bet tuo pačiu įrengiami ir nauji. Jaunėja ir troleibusų parkas (pačios transporto priemonės). Dar prieš gerą dešimtmetį neretai tekdavo pamatyti Vilniaus gatvėmis riedančius senukus čekiškus 9Tr troleibusus, kuriais dabar galima pasivažinėti nebent užsisakius užsakomąją kelionę. Šie troleibusai buvo keičiami į naujesnius čekiškus ir lenkiškus troleibusus, o kompetetingą komandą subūręs Vilniaus troleibusų parkas sugebėjo netgi surinkti lietuviškąjį Amber troleibusą. Jau pačiame pirmąjame maršrute šis troleibusas susidūrė su problemomis, bet jos išsisprendė. Amber’į surinkti kainuoja dvigubai pigiau nei pirkti naują gamyklinį troleibusą, todėl lieka atviras klausimas, kodėl tokių troleibusų nesurinkinėjama daugiau?

Išklausę troleibusų istorijos ir gavę rekomendaciją apsilankyti troleibusų parko valgykloje, einame susipažinti su dar viena paslaptinga istorija. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus kraštą valdę lenkai buvo suplanavę Turniškėse pastatyti hidroelektrinę. Buvo pradėti darbai ir kaip vienas to įrodymų – Antakalnyje stovintys vieno aukšto nameliai – barakai, kuriuose gyveno elektrinę statę darbininkai. Pagal internetinius šaltinius Prezidento ir Premjero rezidencijos tai HE statybos darbų vadovams ir inžinieriams statyti namai. Negirdėta istorija. Prasidėjus II-ąjam pasauliniam karui pradėta HE buvo vokiečių susprogdinta, bet inžinierių ir darbininkų gyvenamieji būstai liko. Vienuose dabar gyvena mūsų valstybės pirmieji asmenys, kituose – šiek tiek žemesnio socialinio sluoksnio atstovai.

Tęsdami eskursiją stabtelime ties M. K. Oginskio gatve, kur sužinome, jog anksčiau šios apylinkės buvo vadinamos Pospieška arba Oginskių Pospieška. Spėjama, kad pavadinimas kilęs nuo šioje vietoje prie kelio buvusios smuklės. Užkilus ant kalno buvo hipodromas, kuriame prieš II-ąjį pasaulinį karą buvo ne tik rengiamos žirgų lenktynės, bet ir vykdomi lėktuvų skaidymo pasirodymai.

Aplankę skirtingus laikmečius ir susipažinę su objektais, kuriuos tikrai ne kiekvienas gidas drįstų traukti į savo ekskursijos maršrutą, priėjome Neries pakrantę, kur trykšta Spalvoti šaltiniai. Nereikia suprasti tiesiogiai ir turėti iliuzijų, jog čia ir trykšta spalvotas vanduo. Jis skaidrus ir tyras, nors internete gausu informacijos, kad nitratų šio šaltinio vandenyje daugiau nei leistina. Spalvotais jie vadinami todėl, kad vandenyje gausu ištirpusių mineralų, kurie gruntui suteikia tam tikrą spalvą, o viena iš ekskursijos dalyvių teigė, kad anksčiau savo akimis matė tas spalvas. Ekskursijos metu spalvų nesimatė, nors ir avarinės būklės tilteliais ėjau ir šaltiniuotu ir šlapiu šlaitu leidausi. Matyt, ne sezonas.

Prie šaltinio Albertas užsimena ir apie Viršupio dvarą, kurio tikslios buvimo vietos niekas nežino. Buvo entuziastų, kurie ieškojo dvaro, tačiau jokių įrodymų taip ir nerado, o viena iš versijų sako, kad jie stovėjo čia. Šiuo pasakojimu ekskursija po Antakalnį baigėsi, o tie, kas į ekskursiją atvyko nuosavo transportu turėjo progą po ilgo laiko vėl pasinaudoti viešuoju transportu – troleibusu, nes automobiliai liko Mildos gatvėje. Tai ir pramoga, ir ekskursijos tęsinys po Žolyno gatvėje girdėto pasakojimo apie Vilniaus troleibusus.