Lietuva – lygumų šalis. Geriausiu atveju galima užlipti ant kelių kalvų, kurių aukštis beveik 300m siekia. Nepaisant to, toj lygumų šaly teka upelis kalnų upeliu tituluojamas ir Dūkštos vardu vadinamas. Tik tas kalnų upelio titulas jam taikomas neilgai, gal kokią savaitę, kai saulei pašildžius įšalas išeina ir tirpdamas sniegas vandeniu pavirtęs link jūros čiurlena.
Dūkštos upelis, dešinysis Neries intakas, į Nerį įteka ties Karmazinų kaimu. Nors visas upelio ilgis yra 29 kilometrai, tačiau pati vaizdingiausia jo dalis yra žemupyje, Neries regioninio parko teritorijoje. Prieš tūkstančius metų tirpdami ledynai išgraužė žemę, suformuodami vingiuotą ir stačiašlaitį upės slėnį, kurio kraštais dabar veda vaizdingas Dūkštos pažintinis takas.
Ties Dūkštų ąžuolynu, kitoje kelio, vedančio iš Vilniaus į Kernavę, pusėje yra siauras keliukas, vedantis link pažintinio tako. Ir rodyklė yra, nes tai pagrindinis privažiavimas, bet mes savo pasivaikščiojimą pradėjome prie Buivydų piliakalnio. Pirmiausiai dėl to, kad poroje internetinių tinklaraščių radau įrašus, kuriuose rašoma, esą pavasarį, kai Dūkštos upelis patvinęs, jį galima pereiti tik vienu tilteliu. Kitoje vietoje reikia bristi arba tuo pačiu taku grįžti atgal. Neries regioninio parko tinklalapyje (čia nusprendžiau atsakyti sau į klausimą – kaip rašyti „tinklapis” ar „tinklalapis”? Pirmiausia pasakytina, kad darybos požiūriu abu žodžiai tinklapis ir tinklalapis yra visiškai taisyklingi, – taip teigia vlkk.lt. Žodžiu, rašyk kaip nori.) jokių užuominų apie tokią pasivaikščiojimo atrakciją neradau, o ir patys įrašai, padaryti prie kelis metus, vertė galvoti, kad situacija pasikeitusi. Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro, todėl pasivaikščiojimą pradėjome nuo Buivydų piliakalnio, kad neradus tiltelio ar kito patikimo būdo patekti į kitą krantą, nebūtų toli grįžti. Tiltą visgi radom.
Panašu, kad prieš kelis metus Dūkštos upelį būtų tekę įveikti kur kas rizikingesniu būdu. Kai kam tai ne problema ir dabar.
Čia pat stovi informacinis stendas apie akmenis, kurių Dūkšta tiesiog sėte nusėta. Jei Dūkštų ąžuolyne į akmenis su ženklais žiūrima per mitologinę prizmę, tai čia „Vieno akmens istorijoje” akmens atsiradimo ir gyvavimo istorija pasakojama moksliškai.
Nuo Buivydų piliakalnio Dūkštos pažintinis takas leidžiasi žemyn link upelio, iš tolo į akis krenta stovintys šlaite du didžiuliai ąžuolai. Anksčiau šiose apylinkėse ošė ąžuolynai, tačiau tiek pagonis krikštiję krikščionys, tiek miškininkai kirtę ir plukdę sielius, iškirto didelius plotus ąžuolynų. Dabar liko tik Dūkštų ąžuolynas ir pavieniai ąžuolai. Vienas tokių, kuriam jau 300 metų, stovi čia. Jo kamieno apimtis yra beveik 5 metrai, aukštis – 28 metrai.
Dar vienas šimtametis milžinas atgulė amžiams. Medžiui visiškai suirti reikia 100 metų, tačiau nuvirtęs medis miške ne šiukšlė, o trąša ir įvairių kerpių, grybų ar net retų vabalų buveinė.
Dešiniuoju Dūkštos upelio krantu žingsniuojant link Karmazinų piliakalnio prieiname Karmazinų atodangą. Tai 36 metrų aukščio ir 40 metrų ilgio status šlaitas, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Dūkštą.
Už 100 žingsnių stovi Karmazinų piliakalnis. Tiksliau jį būtų galima vadinti piliakalniuku, nes jis išsiskiria mažumu. Manoma, kad I amžiuje prieš Kristų galėjo būti Karmazinų gyventojų slėptuvė, vėliau tapo alkakalniu. Ir dabar kai kurių apeigų metu ant šio piliakalnio pastatytame aukure uždegama ugnis.
Nusileidę nuo piliakalnio patenkame upelio vingyje įsikūrusiame saulėtame slėnyje. Rašoma, kad čia II – III a. buvo gyvenvietė, o žmonės vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Dabar slėnyje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba, kurioje galima nakvynę užsisakyti, tradicinio šeimininkavimo pamokėlėse sudalyvauti ar gamtoje papramogauti. Prabangos čia tikėtis neverta, bet vertinantiems natūralumą ir gamtos artumą čia gali patikti. Slėnis net ir savo tinklalapį turi www.slenyje.lt .
Jei jau iki čia atėjom, tai kaip neužsukti? Tuo labiau, kad sodyboje ir žmonių esama. Einant link sodybos negalima nepastebėti po stogine statomo plytinio statinio. Nei tai krosnis, nei tai povandeninis laivas, bet priėjus arčiau susipažįstame su keramikos deginimo krosnimi. Pasirodo, ji unikali ir skirta ne šiaip kokius puodus degti, o tikrus meno gaminius gaminti. Krosnis kūrenama apie savaitę, per kurią sudeginama iki 20 kubinių metrų pušinių malkų. To reikia, kad susidarytų reikiamas kiekis pelenų, kurie kartu su liepsna keramikoje raštus piešia. Sako, čia simpoziumai vyks ir keramikai iš viso pasaulio suvažiuos. Čia man jau sunkiau tokį meną suprasti ir kokių pinigų jis vertas, bet smagu, kad tai vyksta pas mus Lietuvoje ir kad yra tokių žmonių, kuriems ne tik pinigai rūpi. O ir Lietuvą tokie žmonės garsina labiau nei mūsų politinis elitas.
Netikėtas tai radinys šiame pažintiniame take, bet progai pasitaikius būtų įdomu užsukti. Gal keramikinio meno ir neleistų kurti, bet pasisvečiuoti sodyboje bei sudalyvauti vaistažolių ir piktžolių pažinimo kursuose neatsisakyčiau. Pasiskaityti apie sodybą ir čia rengiamas edukacines programas galima jų internetiniame tinklalapyje slenyje.lt. Kad patekti į šį slėnį nebūtina žingsniuoti pažintiniu taku, čia galima privažiuoti automobiliu nuo kelio Vievis – Kernavė išsukus ties Verkšionimis. Šalia slėnio yra Ąžuolų kalnas, kur įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, poilsavietė ir regykla, nuo kurios atsiveria slėnis ir už jo Neries daroma Velniakampio kilpa.
Ant kalno įrengtoje pavėsinėje suvartojam dalį pasiimtų maisto atsargų ir dešiniuoju Dūkštos krantu nužingsniuojam prieš upės tėkmę. Dūkštos pažintinis takas vingiuoja palei pat upelį, galima net rankas ar koją į vandenį įmerkti, tačiau pavasarinis oras apgaulingas. Sako, net balandžio 1-osios apgaudinėjimo tradicija susijusi su tuo, kad pavasarį oras būna labai apgaulingas – atrodo jau šilta, bet vis dar žvarbokas vėjelis greitai nubaudžia per daug išsirengusius. Tas ypač jaučiasi čia, nes einant mišku greitai pasidaro karšta, tačiau vos tik išlindus į laukymę ar užlipus ant kalvos, užsidėti kepures priverčia pūstelėjęs vėjas. Pakeliui praeiname keletą informacinių stendų, kurie supažindina su Dūkštos slėnio gamtine įvairove, čia gyvenančiais paukščiais. Ir be skaitymo nuobodžiauti nėra kada, nes Dūkštos takas nuolat sukiojasi tai į kairę, tai į dešinę, kyla į kalną, ar leidžiasi šlaitu žemyn. Keliauti dviračiais, vežimėliais ar kitokiomis ratinėmis priemonėmis, ypač dešiniajame krante, nepatartina, nes čia gausu laiptų, medžių šaknų ar tako atkarpų, įrengtų iš lentų.
Sutikome ir dar vieną grėsmę, tai žalčialunkį. Jis pražysta ne ką vėliau už žibutes, kurių čia pilni šlaitai, ir žydi šiek tiek alyvą primenančiais žiedeliais. Šis augalas nuodingas, o ypač, rudenį pasirodysiančios uogos.
Kitoje Dūkštos pusėje pasilieka Buivydų piliakalnis su įrengta regykla.
Už kelių šimtų metrų, užlipus ant stataus upelio šlaito, atsiveria vaizdas į kitą piliakalnį – Bradeliškių. Palyginus prieš keliasdešimt metų darytas nuotraukas ir dabartinį vaizdą, pirmiausiai krenta į akis tolumoje augantį ąžuolyną uždengusios naujai užaugusios eglės. Kraštovaizdį keičia ir pati gamta, nes sraunus Dūkštos upelis po truputį ardo Bradeliškių piliakalnį, ant kurio kadaise stovėjo pilis, o gretimais buvusio Bradelišio malūno užtvanką patvinęs vanduo nugriovė negrįžtamai.
XX a. statytas Bradeliškių vandens malūnas įtrauktas į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą, nors pagal dabartinį vaizdą nepanašu, kad jis būtų saugomas. Iš dviejų aukštų pastato su rūsiu dabar likusios tik sienos, o kol žmonės nieko nedaro, gamta tęsia ardomąją „veiklą”.
Malūnui veikiant, jo įrengimus anksčiau suko užtvenktos Dūkštos vandenys. Prieš Nepriklausomybės atkūrimą užtvanka neatlaikė upelio srovės ir sugriuvo, o kai kurie žmonės užtvankos sugriuvimą simboliškai su Nepriklausomybės atkūrimu sieja. Už užtvankos Bradeliškių piliakalnis kaip ant delno.
Piliakalnis dar vadinamas Pakilta. Manoma, kad jis buvo aukštinamas privežant grunto, iš to ir šis pavadinimas galėjo kiti. Tai I a. pr. Kristų menantis piliakalnis, ant kurio stovėjo medinės pašiūrės iš šakų ir molio. Vėliau jis tarnavo gretimų kaimų gyventojams kaip slėptuvė nuo priešų, kol galiausiai tapo Buivydų piliakalnio papiliu.
Šis vaizdas į išgriuvusią užtvanką ir piliakalnį atsiveria nuo Dūkštos atodangos, kuri atsirado upės vingyje nuslinkus daliai šlaito. Atodangos aukštis siekia 15 metrų. Šalia atodangos įrengta poilsiavietė. Netoliese matosi automobilių aikštelė ir pro kurią praeina Dūkštos pažintinis takas. Tilteliu pereiname į kitą Dūkštos pusę ir užlipame ant Bradeliškių piliakalnio.
Vaizdinga tako dalis baigiasi ir patenkame į pievą, kurioje gyvena nuostabus Dūkštos pievų drugelis – gencijoninis melsvys. Tai vienas rečiausių drugelių, o retas vien jau dėl to, kad dauginimuisi jis turi surasti ypatingą augalą (jų kaip tik šioje pievoje auga), ant jo išsiritęs vikšras nusileidžia ant žemės, kur turi sutikti tam tikros rūšies skruzdę, kuri jį parsineša į urvą ir saugo iki pavasario. Pavasarį išsiritęs drugelis turi laiko išlįsti iš urvo, kad skruzdėlės jo nesuėstų. Čia geras pavyzdys kaip gamtoje vieni nuo kitų priklauso, čia niekas nevyksta be reikalo.
Už pievos matosi Buivydų kaimas ir Dūkštų bažnyčia. Civilizacija visai šalia.
Ir pabaigai – Buivydų piliakalnis. Ant piliakalnio stovėjusi medinė pilis buvo apsaugota stačių šlaitų iš vienos pusės ir gilios griovos iš kitos pusės. Ten, kur nepakako gamtos sukurtų kliūčių, buvo iškasti grioviai ir supilti pylimai. Kadangi pilis buvo gana gerai įtvirtinta, joje gyveno bendruomenės didžiūnas su karine įgula, o kariuomenė ir bendruomenės elitas buvo įsikūręs Bradeliškių piliakalnio vietoje.
Ant piliakalnio likęs vienas šimtametis ąžuolas, už kurio įrengta regykla. Nuo jos tolumoje matosi Bradeliškių piliakalnis, o žemai apačioje čiurlena Dūkšta. Nesunku įsitikinti, kokioje dėkingoje vietoje lietuviai buvo pasistatę pilį.
Bendras nueitas atstumas – 5 km, sugaištas laikas – 3 valandos. Turbūt to laiko nereikėtų vertinti kaip sugaišto, nes nesiekėme taką praeiti kiek įmanoma greičiau, gal net priešingai. Leidome savo malonumui kartais sustoti, pasidairyti, paskaityti informacinius stendus ir, aišku, pavalgyti. Dūkštos pažintinis takas įdomus tiek šia esančiais objektais, tiek įvairiu reljefu vedančiu tako maršrutu. Jei jau pavyko išsiruoši į gamtą ir dėl fantazijos stokos tiesiog eilinį kartą važiuojat iš Vilniaus į Kernavę, tai mano patarimas – sustokite pusiaukelėje ir pasivaikščiokite Dūkštos pažintiniu taku. Jei visgi nepatiks, bus proga parašyti komentarą. Geram atsiliepimui užteks ir šypsenėlės 🙂