Čep, čep, čep keliu į Gūdų šalį

Net ir užlipus į Čepkelių raisto apžvalgos bokštelį vandens pelkėje beveik nesimato. Rudenį jis būna nuslūgęs ir pelkė tampa tarsi nepanaši į save. Visgi priėjus pelkės pakraštį nesunku įsitikinti, jog visas paviršius liūliuoja. Gal todėl pelkės ir buvo vadinamos liūnais, tačiau ši, didžiausia aukštapelkė Lietuvoje, vadinama raistu. Čepkelių raistu, nes einant jos paviršiumi taip ir girdisi – čep, čep, čep. Vikipedijoje rašoma, jog Čepkelių vardas kilo iš asmenvardžio, tačiau Čepkelių mokomuoju taku ekskursiją vedančio Gintauto versija man patinka kur kas labiau. Tiesa, lipti į pelkę ir įsitikinti, ar ji tikrai čepsi, nesiryžtu.

Čepkelių raistas yra didžiausia natūralios gamtos sala Lietuvoje. Jo plotas siekia beveik 8000 ha. Iš šiaurės rytų į pietvakarius raistas driekiasi 14 kilometrų, o norint apeiti aplink reikėtų įveikti 83 kilometrų atstumą. Išties didelis žmogaus ūkinės veiklos nepaliestas plotas, kuriame telkšo virš 20 ežerų ir ežerėlių bei priskaičiuojama virš 80 salų ir salelių. Čepkelių raistą, kaip vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas su visa čia tarpstančia augalija ir gyvūnija dabar saugo Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas.

Nedaug trūko, jog vietoje Čepkelių raisto sovietiniais laikais būtų įsteigtas didžiausias Lietuvoje durpynas. Gidas pasakoja, kad šiose vietose medžiodavo tuometinis komunistų partijos CK I sekretorius A. Sniečkus. Gal jis tokiam planui nepritarė, o gal ir kokios techninės kliūtys atsirado, bet Čepkeliai durpynu nevirto. Tuo metu pradėta galvoti apie aplinkosaugą, todėl 1960 metais įsteigtas botaninis-zoologinis draustinis. 1975 metais įkurtas gamtinis rezervatas ir taip Čepkelių raistas išliko nepaliestas žmogaus ūkinės veiklos. Europoje tokio dydžio natūralių gamtinių teritorijų nėra daug, todėl Čepkelių raistas yra ir Natura 2000 tinklo dalis, ir įtrauktas į Ramsar saugomų pelkių sąrašą, ir turi Europos laukinės gamtos teritorijos sertifikatą.

Čepkelių raistas sulaukia didelio susidomėjimo ir tą galima pastebėti registruojantis į vedamas ekskursijas. Tą patyriau savo kailiu, kai norimu laiku rasti laisvą vietą pavyko tik iš trečio ar ketvirto karto. Įtakos turi griežti gamtinių rezervatų reikalavimai – šiose saugomose teritorijose lankytis savarankiškai draudžiama. Todėl ir gamtos pažinimui čia įrengtas takas vadinasi ne pažintinis, o mokomasis. Juo galima keliauti lydint saugomos teritorijos direkcijos darbuotojui.

Čepkelių mokomasis takas yra vakariniame raisto pakraštyje, maždaug už 6 kilometrų nuo Marcinkonių. Sako, seniau kaimo gyventojai šį atstumą rytais gindavo į pelkę ganytis karves, o vakare grįždavo atgal. Ir taip kasdien. Dabar važiuodami paskui Gintautą Čepkelių raistą pasiekiame per 10 minučių. Tokia tvarka, pirmiausia susirenkame lankytojų centre ir įsigiję bilietus visi kartu keliaujame į mokomąjį taką. Pravažiavę kelio užtvarą ir rezervato įspėjamąsias lenteles sustojame prie stilizuotų vartų su užrašu „Čepkelių mokomasis takas”.

Iš karto nuo automobilių aikštelės, prie kurios įrengta poilsiavietė ir tualetai, veda medinių lentelių takas. Beveik iškart pastebiu ir medinį bokštelį. Neaukštas, bet su puikiu vaizdu į raistą. Kol visi dairosi Gintautas pasakoja, kaip atrodo pelkė skirtingais metų laikais. Kad pelkės vidurys yra maždaug dviem metrais aukščiau nei pakraščiai, o storiausias durpių sluoksnis siekia 6 metrus. Nuo 6 iki 10 tūkstančių metų reikėjo jai susiformuoti. Apžvalgos bokštelyje, kaip ir keliose kitose tako vietose, yra informaciniai stendai, tačiau keliaujant su gidu juos skaityti nėra nei poreikio, nei noro.

Nuo bokštelio iki pelkės pakraščio įrengti mediniai laipteliai. Dar kurį laiką driekiasi medinių lentelių danga, kol pradėjęs kilti į žemyninę kopą maršrutas toliau veda pramintu natūralaus grunto taku. Aplinkui atsiveria medžiais apaugęs banguojantis žemės reljefas – tai po augmenijos apdaru pasislėpusios žemyninės kopos. Kiek toliau nuo kopos žemyn vėl veda laipteliai ir nuo jų į pelkę nusidriekia medinių lentų takas. Jo gale įrengta apžvalgos vieta, kur Gintautas pasakoja apie spanguoliavimą.

Nuo šios vietos Čepkelių mokomasis takas vėl kyla į žemyninę kopą ir pasuka į mišką. Gintautas leidžia pasirinkti – eiti taku per mišką (mokomojo tako maršrutu) ar grįžti palei pelkę. Anot jo, nors ir miške yra ką papasakoti bei parodyti, daugumai lankytojų pelkė yra užvis įdomiau. Iš tiesų, antroji mokomojo tako dalis, jungianti apžvalgos vietą pelkėje ir tako pradžią, tokio įspūdžio nepalieka. Kad ir koks gražus būtų ant banguojančią jūrą primenančių žemyninių kopų augantis miškas, raistu grožėtis smagiau.

Nors Čepkelių raistas ir yra didžiausia aukštapelkė Lietuvoje, čia reikia keliauti ne dėl grožio. Tiksliau, ne vien tik dėl jo. Lietuvoje yra daugiau pažintinų takų pelkėse. Juose galima ne tik laisvai lankytis, bet ir pasivaikščioti per šlapvietes nutiestais takais. Pelkių vaizdais ten galima grožėtis neribotai. Čepkelių mokomasis takas skirtas ne tik pamatyti, bet ir sužinoti. Sužinoti apie pačią pelkę, apie jos augalus ir gyvūnus. Apie pelkės reikšmę vietos gyventojams, kuriems raiste raudonuojančios spanguolės buvo aukso vertės. Apie tai, kaip atskirti žaltį nuo angies ir apie tai, kodėl didžiausiame pelkės ežere gyvena tik ešeriai. Ir apie tuos, kurie čepsi keliu į Gudų šalį ir apie tuos, kurie iš ten per raistą bando keliauti pas mus.