Aukštadvario regioninio parko žiedai

Važiuoju ieškoti žiedų. Ne, tikrai ne paparčio. Šio žiedo paieškoms dar anksti. Ieškosiu kitokių žiedų, kuriuos surasti turėtų būti kur kas lengviau ir realiau. Abu jie yra Aukštadvario regioniniame parke ir abu jie vienas šalia kito. Tai Mergiškių ir Rangavos žiedai – pėsčiųjų pažintiniai maršrutai, prasidedantys Aukštadvario miestelyje. 14 kilometrų ilgio Rangavos žiedas driekiasi pietvakarinėje regioninio parko dalyje. Mergiškių žiedo ilgis siekia 25 kilometrus ir jo maršrutas supažindina su šiaurės vakaruose esančiais regioninio parko gamtos objektais. Kurį iš šių žiedų pasirinksiu, dar nežinau. Informacijos apie juos turiu nedaug, todėl pirmiausiai keliu minimalų tikslą – juos surasti.

Paieškas pradedu informaciniame stende prie Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro. Greta kitų takų yra parašyti ir abu mano ieškomi žiedai. Netgi schemoje jų maršrutai pažymėti, tačiau atsakyti į klausimus „kur šių maršrutų pradžia?”, „kaip jie paženklinti ir ar iš viso paženklinti?”, stendas nepajėgus. Radęs neužrakintas duris ieškoti rūpimos informacijos keliauju į lankytojų centrą. Pataikiau užeiti ne visai laiku, tačiau šį tą sužinau. Rangavos žiede ženklinimas yra, tačiau neturint maršruto schemos geriau nerizikuoti. Jį paženklinti – šių metų planas. Kadangi kalba išėjo apie šį maršrutą, tai kitu ir nesidomėjau.

Nors Rangavos žiedas praeina pro regioninio parko lankytojų centrą, specialiai jam nėra įrengto atskiro informacinio stendo, nesimato ir ženklinimo. Tik išėjęs pagalvojau, kad net nepaklausiau kuria kryptimi eiti. Jau nebegrįšiu atgal ir iš karto pasuku link Aukštadvario dvaro parko. Jis matosi nuo čia. Prieš kelis metus keliavau maršrutu „Po Aukštadvario miestelį” (tikriausiai maršruto nebėra, nes nebeliko jokios informacijos apie jį) ir šis vedė būtent pro tą vietą. Pamenu užrakintus vartus, pastojusius kelią link prancūzų architekto E. Andre suprojektuoto parko ir jame augančio Mickevičiaus ąžuolo. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė – tie patys užrakinti vartai, ta pati lentelė „Privati valda”. Toks pat trumpas sustojimas, gal tik metų laikas kitas.

Vadovaujuosi internete surasta maršruto schema, nes jokio ženklinimo kol kas nematau. Neįkvepianti pradžia dar nesibaigia, nes toliau pora šimtų metrų reikia eiti keliu Vilnius – Marijampolė. Nežinau, ar tai vienintelis įmanoma variantas, tačiau pėsčiųjų maršrutas su tokia atkarpa pretenduoti į aukščiausią įvertinimą tiesiog negali. Šiek tiek smagiau priėjus vieškelį, tačiau vis tiek nekantriai laukiu kada pagaliau prieisiu kokį posūkį į mišką. Už kilometro ar dar toliau pamatau rodyklę link vokiečių karių kapinių. Man pakeliui, pasuku. Čia miškas pajutęs miško pramonės jėgą nėra vaizdingas, tačiau netrukus situacija pradeda keistis.

Miško keliukas atveda iki vokiečių karių kapinių. Vienodo dydžio vienodi paminklai su apsamanojusiais užrašais rymo vienodai pasvirę. Vienodai pasibaigusių gyvenimų vienodas atminimas. Iš visų išsiskiria tik vienas – suaugęs su medžiu. Keliauju toliau ir nuotaika pradeda keistis. Nekokios emocijos po tokios maršruto pradžios pradeda sklaidytis ir tam netrukdau – neprotinga jas neštis visą kelią. Čia jau matau dviejų spalvų ženklinimą, nors ar jis žymi būtent Rangavos žiedą – nežinau. Uodžiu pavasarėjantį orą ir ieškau atbundančios gamtos ženklų. Pagaliau pasijaučiu esąs Aukštadvario regioniniame parke.

Kilometrai greitai bėga ir pasukęs į dešinę, po to į kairę ir vėl į dešinę atsiduriu prie Rangavos alko šaltinio. Rašoma, jog seniau šis šaltinis tryško iš ąžuolo kelmo. Vėliau kelmas buvo išverstas, o šaltinis apmūrytas akmenimis. Iš pradžių šaltinio aplinka atrodo neįprastai, tačiau perskaičius pasakojimą viskas atsistoja į savo vietas. Šaltinis gana vandeningas ir dugne sūkuriuojantis smėlis primena Ūlos akies versmę. Įtekėjęs į užtvanką šaltinio vanduo įsilieja į Rangavos upelį.

Kitapus tvenkinio stovi sodyba, kiek toliau – dar viena. Tai Rangavos kaimas, jo vardu ir pavadintas šis pėsčiųjų maršrutas. Kadangi jo forma žiedinė tai ir pavadinimas toks – Rangavos žiedas. Tiesa, iki taisyklingo žiedo formos maršrutui toli. Ties tuo pačiu Rangavos kaimu nuo žiedo atsišakoja maršruto atkarpa, kur veda iki dar vieno šaltinio. Šio pavadinimas skamba mistiškai – Šafarnės alko akivarai. Medžiais apaugusioje kalvoje gausu versmių ir akivarų. Anot informacinio stendo, vietovė yra vertinga etnografine-mitologine praeitimi. Ji buvo laikoma šventa ir vadinama Velniabalės vardu.

Aplankęs du šaltinius vėl grįžtu į žiedinį maršrutą, kuriame sekantis sustojimas yra ties Tamelių kaimu. Prie kelio įrengta nedidelė rodyklė, kreipianti link Tameliuko ežero. Jis kažkur apačioje, todėl tenka leistis šlaitu žemyn. Vėsi, pelkėta vieta, net ledas dar neištirpęs. Visgi kiek toliau mėlynuoja nedidelio ežeriuko vandenys. Čia jau jokio ledo nebėra. Dairausi kokio informacinio stendo, tačiau be draudimo žvejoti daugiau nieko nematau. Ką gi, teks kopti atgal į kalną.

Miško keliuku keliauju toliau, o matydamas ženklinimą jaučiuosi vis drąsiau. Vienoje vietoje vos nepraeinu ženklų, įrengtų prie nežymaus posūkio į mišką. Pasuku, tačiau kuo toliau einu, tuo provėžos tampa mažiau matomos. Jau ir avietės pradeda kabintis į kelnes, kažkas čia ne taip. Negi maršrutas veda tokiais brūzgynais? Pagal turimą schemą posūkis turi būti toliau, nusprendžiu vadovautis ja, o ne ženklinimu. Grįžęs į miško kelią po kurio laiko prieinu vieškelį. Čia vėl matau apskritus spalvotus ženklus, kurie mane buvo suklaidinę, ir rodyklę su užrašu „Rangavos žiedas”. Atrodo, kad einu prieš srovę, nes jei tikėti rodykle, tai maršrutu reikia eiti laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi.

Vieškeliu keliauju iki Zabarauskų kaimo, kur pralekiantis automobilis apdovanoja dideliu debesiu dulkių. Geriau iškeikti vairuotoją, kuriam pamačius žmogų nekilo mintis sulėtinti greitį ar regioninio parko direkciją, sugalvojusią tokią patrauklią atkarpą? Kartu su dulkėmis nuslūgus emocijoms pasidžiaugiu, jog tai buvo vienintelis automobilis šioje atkarpoje. Zabarauskuose atsisveikinu su vieškeliu ir praėjęs kelias sodybas išvystu pirmuosius šiais metais žibučių žiedus. Kaip gera eiti nepravažiuojamu miško keliuku. Jis poroje vietų užverstas medžiais ir kurį laiką tenka kilti aukštyn. Darosi šilta, tačiau jokių automobilių, jokių dulkių.

Tokia miško kelio atkarpa baigiasi pasiekusi į Aukštadvarį vedantį asfaltuotą kelią. Praeinu pro dar vienas kapines, šįkart – žydų. Užrašus ant paminklų įžiūrėti sunku, tačiau viską išduoda šešiakampės žvaigždės tvoroje. Kelias pradeda leistis į nuokalnę, pasirodo pirmieji Aukštadvario pastatai. Kitapus miestelio vardu pavadinto tvenkinio raudonuoja bažnyčios bokštai. Maršrutas jos nesieks, kadangi iš karto už užtvankos suku kairėn link Aukštadvario piliakalnio.

Ant jo senovėje stovėjo medinė pilis, kuri atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Juk pro čia driekėsi Karališkasis vieškelis. Vėliau ant piliakalnio būta ir dvaro. Dabar nuo viršaus atsiveria gražus vaizdas į Pilaitės ežerą. Sutvarkyta aplinka, palei ežerą pastatyta daug didelių medinių gultų, ant kurių galima pamatyti žmonių net ir ankstyvą pavasarį. Ant jų susiruošiau papietauti ir aš – kaip lankantis šiame krašte nesuvalgyti pora kibinų?

Jei Rangavos žiedui reikėtų sugalvoti kitą pavadinimą, tai galėtų būti Šaltinių žiedas. Šaltinių šiame maršrute yra trys. Ko gero yra ir daugiau, tačiau maršrutas veda pro tris. Paskutinysis trykšta pakeliui nuo piliakalnio grįžtant į Aukštadvarį, kur driekiasi Verknės senvagė. Jis taip ir vadinasi – Verknės senvagės šaltinis. Sutvarkytas ir pritaikytas, jog būtų patogu prisileisti vandens, kurį, aplinkiniai gyventojai, nuo seno naudoja gėrimui ir buityje.

Keliaudamas paskutiniąja atkarpa nuo žydų kapinių jokio ženklinimo nemačiau. Be maršruto schemos nebūčiau pamatęs nei Aukštadvario piliakalnio, nei Senvagės šaltinio. Gal tik nepraeičiau pro senąją turgaus aikštę, kuri po šeštadieninio turgaus jau beveik ištuštėjo. Nuo jos iki Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro vos keli žingsniai. Tenka sutikti su regioninio parko direkcijos darbuotojo pastaba, jog norint praeiti Rangavos žiedą reikia turėti maršruto schemą. Būtų puiku, jog to nereikėtų. Gal šių metų ženklinimo planas tą ir užtikrins? Aiškumo nebūna per daug.

Nors šiame maršrute pora atkarpų ir nebuvo pačios smagiausios, reikia sutikti, jog Rangavos žiedas yra maršrutas, ne pažintinis takas. Jis apjungia keletą lankytinų objektų ir sudaro galimybę visus juos pamatyti keliaujant pėsčiomis. Šiek tiek gamtos, kultūros ir istorijos – nieko įspūdingo, tačiau to ir nereikia. Keliavimas ir pažinimas apima ne tik top’inių objektų lankymą, tai ir pažintis su tuo, kas sava, artima, yra šalia. Ar yra geresnis būdas pažinti regioninį parką nei keliaujant pėsčiomis? Vargu, todėl čia dar grįšiu. Čia liko dar vienas žiedas.